Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Vairuotojas su antruoju vyru mynė jiems ant kulnų. Abu be jokio vargo kirto plyšį, tik vyras su kombinezonu kelioms sekundėms buvo praradęs pusiausvyrą, kai po kojomis sujudėjo viena čerpė, nučiuožė ir nukrito žemyn. Jis be didesnių pastangų išlaikė pusiausvyrą ir tęsė persekiojimą nutolęs nuo vairuotojo per du tris žingsnius.

— Ten, — sušniokštė Santinas ir parodė kairėn.

Koralina abejojo, ar sekti paskui jį, nes jis rodė į priešingą pusę.

— O kaip bus su durimis štai ten?

Tai buvo įėjimas į blokinį kubą, kuris kaip cilindras buvo patupdytas ant vieno iš stogų. Tikriausiai iš jo buvo galima patekti į laiptinę.

— Užrakintos, — sušnypštė Santinas ir pasuko į kairę.

Koralina sekė paskui jį. Vadinasi, jis čia buvo.

Jie bėgo plotu, pilnu kačių išmatų. Viename kampe gulėjo krūva baltų plunksnų, prilipusių prie ruberoido. Šalia mėtėsi keli paukščių kaulai.

Ji dar kartą atsigręžė, vairuotojas buvo labiau priartėjęs, antrasis vyras bėgo šalia jo. Jei greitai neras būdo, kaip abiejų atsikratyti, jie pavys juos. O tada, tuo ji buvo tikra, Santinas nebeturės nė vieno kozirio. Su peiliu laiškams, kurį ji dėl visa ko buvo įsikišusi į kišenę, vargu ar pasipriešins.

— Ten, į viršų! — nurodė vienuolis ir nušlubavo stogo plokštuma aukštyn. Čerpės girgždėjo daug garsiau, bet išlaikė jo svorį.

Labiausiai ją neramino ta aplinkybė, kad vijęsi vyrai neragino pasiduoti. Jie turėjo būti visiškai tikri, kad bėgliai neturi jokios galimybės pabėgti. Tiesą sakant, jei Koralina turėtų laiko būti atvira, ji būtų tos pačios nuomonės.

Jie pasiekė aukščiausią stogo plokštumos tašką. Santinas trumpam sustojo, laukdamas, kol Koralina priartės prie jo. Kai stovėjo šalia jo, jis tyliai nurodė, kad eidama kita puse padarytų didelį lanką. Ji apžvelgė stačią stogo plokštumą, bet nepastebėjo nieko įtartino.

Mergina nubėgo į dešinę, pavojingai arti pakraščio. Jie buvo virš sandėlio, kuris užpakaliniu kiemu ribojosi su Governo Vecchio gatve. Kiemas buvo dviem aukštais žemiau. Iš pirmo žvilgsnio ji neatpažino pastato, jos galvoje per daug viskas buvo susijaukę. Vis dėlto ji tikėjosi, kad tai viena iš daugybės šio kvartalo motorolerių „Vespa“ dirbtuvių, viena iš alyva ir išmetamosiomis dujomis dvokiančių patalpų, kuriose jaunuoliai laisvu laiku blizgina savo motorolerius. Žvilgtelėjusi žemyn ji įsitikino, kad buvo teisi. Apačioje gulėjo išmestų padangų krūva. Vieno stogo pakraštyje ji pastebėjo gaisrininkų kopėčias, kuriomis buvo galima nulipti žemyn. Tai turėjo būti kelias, kurį vienuolis pasirinko. Jei jie atsidurtų ten, apačioje, būtų nesunku pabėgti nuo persekiotojų.

Kai ji apsidairė, Santinas vis dar stovėjo ant frontono. Jis vėl šypsojosi ta keista šypsena, kuri šioje situacijoje visiškai netiko.

— Santinai! — sušuko ji ir įsikibo į gaisrininkų kopėčias. — Po galais, ko jūs laukiat?

Už jo, iš už kitos kraigo pusės, iš pradžių pasirodė abiejų vyrų galvos, paskui ir liemenys. Santinas trynėsi savo raišos kojos kelį, tarsi jam skaudėtų — gudrybė, privertusi persekiotojus elgtis neatsargiai. Tada jis nušlubavo kraigo viršumi.

Koralina sustojo. Ji negalėjo kitaip. Ji turėjo pamatyti, kas įvyks, turėjo žinoti, ką jis daro, ir ji klausė savęs, kodėl jis tai daro.

Čerpės drebėjo po Santino kojomis, tik dabar Koralina pastebėjo, kad jos buvo tamsesnės, nei ant kitų stogų, per kuriuos jie lig šiol bėgo. Jos atrodė suskydusios, gerokai suirusios nuo drėgmės. Sutrešusios.

Vairuotojas ir antrasis vyras peršoko per kraigą ir sekė paskui Santiną. Atstumas tarp jų ir vienuolio buvo mažesnis nei keturi metrai, netrukus jie jį sučiups.

Koralina stovėjo sustingusi ties gaisrininkų kopėčių virbais ir viena ranka tvirtai laikėsi. Už jos žiojėjo užpakalinio kiemo praraja, bet ji matė tik tris vyrus.

Vyrai beveik pasiekė Santiną, kai pasigirdo pokštelėjimas, panašus į tą, kai didžiulė jėga perlaužia nemažą medžio rąstą.

Sija! Stogo sija!

Vyras, bėgęs paskui vairuotoją, sustojo kaip sukaustytas. Jo veide pasirodė siaubas, o netrukus — nesuvaldoma panika. Jis suriko, tada vidurinė stogo dalis garsiai bildėdama, tarsi netoliese kas nors būtų trenkęs į namą, ėmė kristi žemyn. Lyg sulėtintame filme stogo plokštuma dejuodama garmėjo žemyn, sukeldama dulkių, čerpių duženų ir medžio nuolaužų stulpą.

Santinas buvo greitesnis — ir suklupo. Už trijų žingsnių nuo Koralinos jis išsitiesė kiek ilgas, tik po kelių sekundžių ji suprato, kad jis tyčia parkrito ant pilvo.

Vairuotojas taip pat suprato, kad Santinas įviliojo jį į spąstus. Jis padarė šuolį ir parkrito per ištiestą ranką nuo vienuolio ant skilinėjančių čerpių, tuo tarpu antrasis vyras iš siaubo klykdamas prasmego stoge, o stogas prasmego kartu su juo.

Dulkės pakilo kaip smėlio spalvos atominis grybas, pasklido virš stogo ir kelioms sekundėms aptemdė dangų virš aplinkinių stogų. Koralina sukliko ir dar tvirčiau įsikibo į gaisrininkų kopėčias, prarado pusiausvyrą, bet netrukus tvirtai atsistojo ant kojų. Jos širdis daužėsi pašėlusiu greičiu, sukeldama skausmą, atrodė, kad krūtinė tuoj sprogs. Prieš save ji matė žmogų, šliaužiantį į jos pusę — Santiną. Ji norėjo bėgti prie jo ir nutempti į saugią vietą, bet tą pačią akimirką jį pačiupo už nugaros ir ėmė traukti atgal.

— Santinai!

Ji nusvirduliavo pirmyn, nepaisydama pavojaus. Stogo pakraštys, maždaug trijų metrų pločio, liko sveikas, jis baigėsi dantyta atbraila su sutrūkinėjusiu ir aptrupėjusiu kraštu. Per dulkes dar nebuvo matyti viso sugriovimo masto. Tik viena buvo aišku: antrojo vyro nebebuvo, jis nukrito su didžiąja čerpių dalimi, tiesiog dingo iš regos lauko kaip lėlė iš lėlių teatro scenos.

Vairuotoją griūvantis stogas pargriovė kaip ir jo bendrą, bet, regis, jam pavyko įsikibti į stogo pakraštį.

Santino dešinysis kelis buvo sulenktas, į kairiąją koją buvo įsikibęs vairuotojas. Koralina atsargiai judėjo į priekį bijodama, kad kiekvieną akimirką gali įgriūti likusi stogo dalis. Ji ištiesė ranką, norėdama sugriebti Santiną.

Bet vienuolis tik nusišypsojo. Ir papurtė galvą.

Tada jis metėsi atgal, iš visų jėgų atsitrenkė į nustebusį vairuotoją — ir prasmego kartu su juo prarajoje.

— Ne!

Nusiminusi Koralina žengė dar vieną žingsnį pirmyn, susvirduliavo ir išgirdo garsų bildesį, kai abu kūnai atsitrenkė į sandėlio grindis, nuskrieję aštuonis ar dešimt metrų.

Iš paskutiniųjų ji mėgino susivaldyti ir tvirtai įsikibti į gaisrininkų kopėčių virbus.

Ji ilgai tupėjo ten, ant stogo krašto, rankomis apsivijusi kopėčių turėklus, klausėsi byrančių čerpių duženų, o kai dulkės nusėdo, išgirdo apačioje, kieme, susijaudinusius balsus, kažkas kelis kartus suklykė, kad reikia kviesti policiją ir greitąją pagalbą, šaukė isteriškai, tą patį jautė ir ji, bet buvo per daug sukaustyta ir nusilpusi, kad tas klyksmas išsiveržtų iš jos.

Pagaliau ji sukaupė visas jėgas ir nulipo gaisrininkų kopėčiomis žemyn, į kiemą, pilną žmonių, kai kurie susijaudinę mėgino sulaikyti plūstančius žioplius. Kažkas ją pastebėjo, sušuko jai, kad turinti sustoti, bet ji nekreipė į tai jokio dėmesio, įsimaišė į žmonių minią ir pažvelgė į tris persisukusius kūnus ant nuolaužų ir sijų krūvos, prasibrovė pro žiūrovų spūstį, pateko į gatvę ir nubėgo. Ji bėgo taip greitai, kaip tik galėjo.

Jupiterio dvasia išniro iš gilios, viską apimančios tamsos. Pirmiausia jis pagalvojo, kad turėtų būti miręs. Jis, be abejo, užduso, net dabar jis negalėjo kvėpuoti pilna krūtine. Bet galbūt čia to visai nereikėjo — tik nežinia, kur tas čia galėtų būti.