Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Automobilio variklis buvo įjungtas. Požeminė salė iškreipė jo garsą. Jaunuolis privažiavo automobiliu prie merginos ir įteikė jai raktus.

Koralina davė jam arbatpinigių, atsisėdo prie vairo ir nuvažiavo. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje ji matė, kad jaunuolis stebi ją suraukęs kaktą. Regis, ji ne taip gerai nuslėpė savo nervinimąsi kaip tikėjosi.

Prie artimiausios sankryžos ji išsitraukė iš kišenės Merendos knygų sąrašą, kompaktinę plokštelę ir tuodu daiktus pasidėjo ant gretimos sėdynės šalia knygų rietuvės, kuri čia gulėjo jau kelias savaites. Tai buvo viena knygų siuntos dalis, už kurią užsakovas negalėjo sumokėti. Nuo to laiko žmogus nepasirodė, o apdulkėjusios knygos liko pamirštos automobilyje.

Koralina turėjo planą. Bet iš pradžių reikėjo šį tą atlikti. Pirštinių skyrelyje ji rado akinius nuo saulės ir užsidėjo juos. Kelis kartus ji žvalgėsi pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį stebėdama, ar nematyti ją sekančio automobilio. Bet nieko nepastebėjo.

„Gerai, — pamanė ji. — Persekiotojų nėra.“

Tu privalai tikėti. Tada viskas pavyks.

Taip, iš tikrųjų. Žinoma. Kodėl ne?

Padangos sucypė, kai ji pasuko į Catalana gatvę.

11 SKYRIUS Tavo melai

Patalpa buvo maža ir tamsi. Jupiteris neabejojo, kad ji buvo naudojama tik žmonėms kalinti. Anksčiau atskalūnams. Eretikams. O dabar jam.

Jis pamėgino sutelkti dėmesį į ką nors. Į kokius nors nereikšmingus dalykus. Į bet ką, kad tik nejaustų.

Bet jis jautė. Vis smarkiau ir smarkiau. Gniaužė kvapą. Ir baisiai niežėjo.

Tu čia pasigailėtinai nusibaigsi!

Kambarėlyje nebuvo lango. Jupiteris sėdėjo pritraukęs kelius ant šiurkštaus užtiesalo ir kaip užspeistas žvėris žvelgė į duris. Jis jautė, kad jo kūnas sukilo prieš jį. Jam kuo skubiau reikėjo vaistų. Reikėjo dabar.

Jupiteris vos galėjo įkvėpti oro, girdėjo nuo plikų sienų atsimušantį savo šnopavimą ir šniokštimą. Atrodė, tarsi nematoma ranka būtų kas minutę stipriau spaudusi jam gerklę. O dar tas siaubingas niežėjimas. Jo rankos buvo nudraskytos iki kraujo, pėdų kauliukai aptraukti tamsiais šašais. Netrukus — tai jis tvirtai žinojo — jis nusiplėš nuo kūno drabužius, kad galėtų draskyti pilvą, nugarą, šlaunis. Tada teks tik viltis, kad jis pagaliau uždus, mirs ir niežėjimas liausis.

Bet tuo jis nedaug pasieks. Pirmiausia jis jiems viską išduos, nori ar nenori. Jis vis dar tvardėsi. Bet ar ilgai?

Vienu metu jį užplūdo reginiai. Trojano pasakojimo vaizdai.

Jis pamatė vyrą...

(Piranezį?)

...žengiantį per portalą ir pradingstantį juodoje bedugnėje.

Jis pamatė antrą vyrą...

(Dedalą?)

...nuo pakylos stebintį begalinį akmeninį labirintą, triumfuojančiu mostu iškeliantį rankas ir kvatojantį bepročio juoku.

Danguje jis matė sparnuotą būtybę — neryškų siluetą akinamoje saulės šviesoje — matė, kaip tas siluetas darėsi vis mažesnis ir mažesnis, kol jį visiškai apgaubė balta šviesa, kuri netrukus užgeso.

Jis matė kanopą, purviną, suragėjusią kanopą, kapstančią žmonių kaulų kalną.

Matė į viršų šaunančias mūro sienas, matė save, vis mažėjantį, kai tuo metu sienos šakojosi, plėtėsi į visas puses ir kūrė naujas sienas.

Ir vėl pamatė vartus, girdėjo už jų jaučio prunkštimą ir baubimą, girdėjo jį artėjant, matė, kad vartai pradėjo drebėti, pasidavė ir atsidarė. Matė į celę srūvančią šviesą ir žmogų, kuris pasilenkė virš jo, šnabždėjo jo vardą ir sakė, kad jis turįs atsibusti.

Bet jis nemiegojo, jo akys buvo plačiai atmerktos, jis bandė kvėpuoti, nubraukti skruzdės nuo savo kūno, bet jų darėsi vis daugiau, visa skruzdžių kariuomenė, kuri švirkštė savo nuodus į jo odos poras ir varė iš proto.

Jis pajuto dūrį į žastą. Skausmas buvo toks aštrus ir koncentruotas, kad vieną akimirką nukreipė mintis nuo viso kito. Jis jautėsi kaip apdujęs, nepasitikintis, sutrikęs, kol grįžo visi pojūčiai: niežulys, dusulys, virš jo susiskliaudžiančios kliedesio vilnys.

Vėl skausmas, jau kitoks, šiurkštesnis, ranka, daužanti per veidą. Tada kažkas pagriebė jį už pečių ir papurtė. Jaudinantis balsas, besistengiantis prasiskverbti jo link. Moters balsas.

Balsas, kuris jam pasirodė pažįstamas. Su juo buvo susijęs visiškai kitas skausmas, gilesnis, sukrečiantis, primenantis įmantrų kankinimą, kuriam neprilygsta adeptų kankinimai.

— Jupiteri!

Tas balsas!

Viskas aplink jį buvo neryšku, persikreipę. Šviesi dėmė šokinėjo virš jo aukštyn žemyn, kartais dengiama sparnuotos būtybės, kuri plakė jį savo degančiais sparnais, tada krito žemyn kaip akmuo.

Šviesi dėmė — veidas.

Juodi, ilgi plaukai.

— Kora...

Bet jis neištarė vardo iki galo. Tai buvo ne Koralina.

— Jupiteri, turi atsikelti!.. Ar girdi mane?.. Turim dingti iš čia! Greičiau!

Jis sumirkčiojo ir pamatė jos mažą, smulkų veidelį. Mažą burnytę, blyškiai rožines lūpas. Atsikišę skruostikauliai atrodė kaip iš porceliano. Mažytis apgamas kairiajame lūpų kamputyje. Ir tamsios, migdolinės akys, kupinos rūpesčio.

— Miva?

Ji vėl pačiupo jį už pečių ir papurtė.

— Turi keltis! Turim bėgti iš čia! Jie gali pasirodyti kiekvieną akimirką.

Jis jos nesuprato, tik žiūrėjo į ją.

— Miva?

Ji atsiduso skardžiu, beveik vaikišku balsu. Ploni jos pirštai švelniai paglostė jo skruostą, visai trumpai. Skubus judesys, bet pakankamai veiksmingas, kad jį visiškai grąžintų į tikrovę.

— Ką tu čia veiki?

Ji atmetė savo juodus plaukus atgal, labai dalykiškai, beveik ne moteriškai. Kaip tik tai jam visada labai patiko.

— Aš gelbėju tavo užpakalį, Jupiteri. Bent jau jis nepasikeitė.

— Mano...

— Taip. Jis atrodo puikiai. Imk, apsirenk tai!

Ji padavė jam suglamžytą kunigo sutaną, juodą ir laisvą. Kai ji pamatė, kad jis neturi jėgų persirengti, padėjo jam.

Pagaliau jis atsistojo, pusiau savarankiškai, pusiau jos padedamas, ir nuėjo prie durų, į koridorių, laiptais aukštyn. Plačios durys... laiptai.

O tada — grynas oras. Ir dienos šviesa.

Dienos šviesa!

Ir Miva.

Vaistai, kuriuos ji sušvirkštė, veikė greitai, jų veikimą dar pagreitino bėgimas. Jupiterio širdis daužėsi kaip pašėlusi varinėdama kraują ir keldama spaudimą. Vaistai nuo alergijos plito jo kūnu ir slopino alergines reakcijas. Pirmiausia dingo skruzdės, paskui palengva liovėsi veržti kaklą.

Jam reikėjo minutę sustoti. Prieš jį švytėjo sodų žaluma, apšviesta saulės, apipurkšta sidabriniais lietaus, kurio debesys jau slinko tolyn, lašeliais, šie blizgėjo ant lapų ir stiebų.

Miva — Miva? — pačiupo jį už rankos ir ėmė tempti.

— Reikia skubėti. Čia mus bet kas gali pamatyti.

Su kiekvienu įkvėpto oro gurkšniu jis vis labiau vadavosi iš sąstingio, niro kaip iš gilaus ežero, virš kurio giedrėjo dangus, kol pagaliau veidu praskyrė vandens paviršių, vanduo žibėjo akyse ir suteikė aplinkai ypatingą aiškumą.

Jis neapsiriko. Prieš jį stovėjo Miva. Miva, kuri taip staiga dingo iš jo gyvenimo, kaip prisiminimas apie sapną ankstyvą rytą. Smulkutė kaip nupiešta plunksna, su juodais lygiais plaukais, siekiančiais iki juosmens. Ji mūvėjo džinsus ir vilkėjo siaurą klubus siekiantį švarkelį su kailio apykakle. Prie diržo ji segėjo mažą sidabrinį pistoletą. Jis stebėjosi, kad sugeba pastebėti tokias smulkmenas. Jo suvokimas vis dar krėtė pokštus: smulkmenos tapo didelės ir reikšmingos, o arti esantys daiktai plaukė prieš akis.