Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Koralina sunkiai kopė laiptais aukštyn į gatvę, ji jautėsi sutrikusi ir vieniša. Į ką ji galėtų kreiptis? Kas galėtų padėti? Galėtų, žinoma, eiti į policiją, bet vargu ar ten ja patikėtų. Ji neturėjo jokių įrodymų, be to, turėtų prisipažinti, kad visa ko priežastis buvo jos pačios vagystė. Taip pat ji baiminosi, kad adeptai palaikė ryšius su policija. Ji niekuo nebepasitikėjo. Net Šuvanė ją apmulkino, kai pakeitė šukę.

Šuvanė...

Pirmiausia Koralinai reikėjo išsiaiškinti, kas su ja atsitiko. Bet ji net nežinojo, į kokią ligoninę buvo nugabenta senutė.

Prie Cinque Giornate aikštės ji pastebėjo telefono būdelę. Apiplyšusioje telefonų knygoje rado Romos ligoninių sąrašą. Kišenėje ji vis dar turėjo piniginę, todėl už paskutinius pinigus kioske netoliese nusipirko telefono kortelę ir pradėjo skambinėti į ligonines. Niekas nebuvo girdėjęs Šuvanės vardo, niekur nebuvo atvežta tokia ligonė. Po kiekvieno pokalbio Koralina darėsi vis niūresnė, ir pagaliau turėjo pripažinti, kad jos ieškojimas betikslis. Adeptai nugabeno Šuvanę į tokią ligoninę, kurioje jos vardas nebuvo įtrauktas į pacientų sąrašą. Net tas faktas, kad Janusas sužinojo, kur ji guli, buvo surežisuotas Estakados, kad būtų galima pasiklausyti jos pašnekesio su Koralina. Adeptai visą laiką ėjo vienu žingsniu priekyje.

Ligoninių sąrašas prieš akis susiliejo, kai akis užplūdo ašaros. Ji įsiutusi sviedė į šalį telefonų knygą ir nugara atsirėmė į stiklinę sieną. Paltu vilkintis senukas su portfeliu rankose nustebęs sustojo ir pažvelgė į ją, bet paskui nusprendė eiti savo keliu. Koralina nulydėjo jį akimis ir apsižvalgė.

Ar ji dabar yra stebima? Ar Landinis žino, kur yra išėjimas iš kanalizacijos? Ar jo žmonės jos laukė ir ją seka? O kai ji bus tokioje vietoje, kur niekam nekris į akis, užpuls ir nusitemps su savimi?

Koralina vijo tokias mintis šalin, bet jai ne itin pavyko. Ji tvirtino sau, kad adeptai turi, ko siekė. Jupiteris gali suteikti tokią pat informaciją kaip ir ji, be to, jis buvo nusilpęs, kovodamas dėl gyvybės vandenyje. Landiniui turėtų būti nesunku viską iš jo išgauti.

O tada? Ar jie jį nužudys?

Žinoma, kad jie tai padarys. Beprasmiška save apgaudinėti. Vienintelė Jupiterio galimybė kuo ilgiau likti gyvam — kuo ilgiau neišduoti paslapties ir tikėtis, kad per tą laiką atsiras būdas pabėgti. Galbūt jis tikėjosi, kad Koralina sugalvos, kaip jį išgelbėti. Bet ką ji galėjo padaryti? Ji buvo viena ir išsekusi, juos skyrė geriausiai saugoma Italijos siena.

„Nagi, — ragino ji save, — susiimk! Daryk ką nors! “

Jos mintys blaškėsi ir grįžo prie Jupiterio kritimo į gelmę, vaizdai kaip begalinė kino juosta sukosi galvoje: vandens sūkurys, jos viduryje Jupiterio veidas, skęstantis juodame vandenyje ir vėl iškylantis atvira burna, tarsi norėtų jai sušukti: Tęsk! Nepasiduok! Mes pričiupsim tuos šiknius!

Žinoma...

Mergina ryžtingai sumirksėjo, kad neištrykštų ašaros, ir drebančiais pirštais vėl atvertė telefonų knygą. Ji rado Fabijaus numerį ir greitai jį surinko, apsiriko ir plūsdamasi pamėgino dar kartą. Šį kartą pasigirdo signalas. Tikriausiai jis tik dabar atsigulė miegoti. Jis visada per naktis sėdi prie kompiuterio, o didžiąją dienos dalį miega. Fabijus tikriausiai buvo vienintelis, kuris ja patikėtų ir padėtų, tuo ji buvo įsitikinusi.

Po trečio signalo atsiliepė atsakiklis:

„Sveiki, čia Fabijus. Jūs manote, kad aš esu namuose, ir nenoriu atsiliepti. Bet šį kartą manęs iš tikrųjų nėra. Išvykstu trims dienoms aplankyti mamos. Žinutės nepalikite, jei kas nors svarbaus, siųskit elektroniniu paštu... Ak, tiesa, jei čia tu, Koralina, tavo nuotrauka padaryta. Aš ją pašviesinau, ir tu buvai teisi. Lange iš tiesų yra antras veidas. Aš ją įrašiau į kompaktinę plokštelę ir įmečiau pro tavo rūsio lango plyšį... Iki“.

Koralina kurį laiką vis dar laikė ragelį prie ausies, kol pasigirdo šniokštimas ir pypsėjimas. Ji kaip apdujusi pakabino ragelį. Fabijaus nėra. Nėra nieko, kas jai padėtų.

Lange iš tiesų yra antras veidas.

Ji mąstė, ar dabar tai turėjo kokią nors prasmę. Limuzine galėjo sėdėti bet kuris iš adeptų, galbūt net pats Estakada. Viskas seniai buvo nebesvarbu.

Tačiau Koralina suprato, kad išprotės, jei nieko nesiims. Jai reikėjo pinigų, reikėjo automobilio, reikėjo sužinoti, kas atsitiko namuose. Galbūt atsiras kaimynas, kuris ką nors pastebėjo.

Nesvarbu, kaip rutuliosis įvykiai, bet pirmiausia reikia eiti namo. Ji suprato, kad adeptai gali jos ten laukti, bet dabar tai buvo vienintelis tikslas, kurį ji galėjo sugalvoti, kurį sąmonė jai pamėtėjo šią akimirką.

Apdujusi ji išėjo iš telefono būdelės. Palengva grįžo dalis jos pasiryžimo. Verpetas merginos galvoje sukosi vis lėčiau, vaizdai tapo ramesni ir aiškesni.

Ji suras galimybę, kaip padėti Jupiteriui.

Rūgštus, gaižus vyno kvapas tvyrojo ore.

Jupiteris atsimerkė ir išsitiesė. Jis jau kelias minutes nemiegojo, jei, žinoma, laiko pojūtis jo neklaidino kaip kiti jutimai. Praėjo šiek tiek laiko, kol grįžo praėjusių įvykių prisiminimai ir kol jis suprato savo padėties beviltiškumą. Prieš akis iškilo Januso veidas, ir jo skrandis susitraukė iš liūdesio ir skausmo.

Vieta, kurioje dabar buvo, šioje situacijoje jam pasirodė absurdiška. Jupiteris buvo vyno rūsyje. Grindys ir skliautai buvo sumūryti iš raudonų plytų, prie sienų stovėjo aukštos lentynos. Tamsaus stiklo butelių kakliukai pelėsiais aptrauktais kamščiais kaip pistoletų vamzdžiai kyšojo nukreipti į jį.

Jupiteris gulėjo ant grindų. Jam buvo patiesta antklodė, bet ji buvo plona, ir aštrūs plytų kraštai nemaloniai spaudė šonus. Jis atsistojo, svyruodamas kaip girtas.

„Prigėręs būtų tikslesnis žodis“, — pamanė jis su niūriu humoru.

Patalpos viduryje buvo spartietiškas medinis stalas. Ant jo stovėjo trys atkimšti buteliai, šalia — dvi tuščios taurės. Buteliai ir jų pageltusios etiketės buvo dulkėti. Vienintelė lemputė virš stalo kadaravo ant laido.

Raudonasis vynas.

Visas rūsys buvo pilnas raudonojo vyno! Jis tai suprato iš kvapo ir iš viso kūno niežėjimo.

Sunkios storų lentų durys buvo uždarytos. Bet jis išgirdo, kad kažkas iš išorės jas rakina. Jupiteris paskubėjo nusvirduliuoti prie stalo ir atsiremti į jį. Nenorėjo, kad jie matytų, koks jis silpnas. Bet iš tikrųjų jis norėjo atsigulti ant grindų, tikriausiai taip ir bus, jei ilgiau teks kęsti raudonojo vyno kvapą.

Labiausiai jam nepatiko atkimštų butelių vaizdas.

Durys atsivėrė, į vidų įžengė du vyrai. Vienas jų buvo Landinis, išblyškęs kaip vaiduoklis prastame mėgėjų Hamleto pastatyme. Antrasis buvo į huną panašus profesoriaus vairuotojas. Jis nusiėmė kepurę ir pakabino ją ant vieno butelio kakliuko.

— Sveiki atvykę, — pasakė Landinis, kai vairuotojas uždarinėjo duris. — Jūs greičiau atsigavote, nei mes tikėjomės.

— Ar jūs visada panašiu būdu linkite pasveikti? — Jupiteris žvilgsniu įsisiurbė į kardinolo sekretoriaus veidą. — Ir nuo susirūpinimo esate toks išblyškęs.

Vieną akimirką Landinio veidas tapo beveik linksmas.

— Atrodo, galėtume tapti gerais draugais, — jis priėjo prie stalo iš kitos pusės ir pripylė į abi taures raudonojo vyno. — Mano manymu, tai geras pagrindas susidaužti.

Jupiteris karštligiškai pažvelgė į duris, bet ten ant krūtinės sukryžiavęs rankas stovėjo vairuotojas ir šaltai žvelgė į jį.

Landinis ištiesė vieną taurę.