Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Likęs ruožas buvo pavojingiausias. Paskutiniai du virvės metrai buvo pavojingai arti dirbtinio krioklio. Jei dabar Koralina pajudės į šalį, vandens srovė gali ją užkabinti ir nusitempti su savimi.

Bet Koralina meistriškai išvengė pavojaus. Po kelių minučių ji pasiekė angos pakraštį. Čia jos tykojo paskutinė kliūtis: kadangi inkaras buvo įsmigęs kyšulio apačioje, jai reikėjo palypėti pusantro metro siena aukštyn, kad užliptų ant kyšulio. Jos rankų sausgyslės išryškėjo, kai ji mėgino prisitraukti rankomis aukštyn, kojos bandė užčiuopti įdubas mūro sienoje.

Kai Jupiteris pamatė, su kokiu lengvumu Koralina įveikė šią kliūtį, iš nustebimo beveik pamiršo baimę. Bet kuo ilgiau jis stebėjo, kokio vikrumo reikia, kad pasiektum angą, tuo labiau abejojo savimi. Jam buvo sunku patikėti, kad jis pats pasiūlė šį kelią pabėgti.

Pagaliau Koralina buvo saugi. Ji kelias minutes sėdėjo ant kyšulio ir giliai kvėpavo. Tada atsistojo ir prisivertė jiems nusišypsoti iš kitos bedugnės pusės, nusisegė Januso žibintuvėlį nuo diržo ir žengė kelis žingsnius į tamsą, bet netrukus grįžo prie pakraščio ir gūžtelėjo pečiais.

— Regis, viskas gerai! — sušuko ji. — Dabar tavo eilė, Jupiteri! — jos žodžiai per vandens ūžesį buvo vos girdimi, Jupiteris juos daugiau atspėjo, nei išgirdo.

Janusas paplojo jam per pečius.

— Jums tikrai pavyks! Kai ten pateksite, eikite tuneliu. Už kelių šimtų metrų ties dešine siena rasite šachtą, kuri veda į viršų. Užlipkite kopėčiomis į viršų. Jos veda į miesto kanalizaciją. Ten jau nebus sunku rasti išėjimą, — jis tikrindamas patraukė mazgą ant Jupiterio krūtinės. — Prieš dvejus metus aš su dviem kitais žmonėmis ėjau iš ten. Mes nusileidome iš gatvės žemyn ir atėjome iki tos vietos, kur dabar stovi jūsų draugė. Bet gelmė mus sulaikė, ir daugiau nebesinaudojome tuo keliu.

Jupiteris metė žvilgsnį į burbuliuojantį vandens paviršių.

— Galiu jus suprasti.

Janusas pakėlė ranką, duodamas Koralinai signalą.

— Dabar ateis jūsų draugas! — sušuko jis iš visos gerklės.

Ji linktelėjo. Pro vandens lašelių šydą jos veidas atrodė išblyškęs kaip vaiduoklio.

Jupiteris atsispyrė, sugriebė virvę ir šiek tiek padelsęs nusliuogė nuo tiltelio. Jo kūną pervėrė baisus skausmas, kai jis kybojo virš bedugnės laukdamas kito širdies dūžio. Dvi tris siaubingas sekundes atrodė, kad jam išplėšė abi rankas iš pečių, tada jo rankų raumenys pamažu įprato prie apkrovos. Jis pradėjo nepaprastai lėtai irtis pirmyn. Atsarginė virvė ant jo krūtinės trukdė kvėpuoti, jį apėmė nežmoniškas noras abiem rankom paleisti virvę ir nuplėšti ją nuo kūno. Bet jis užgniaužė kilusią paniką ir numaldė skausmą. Iš lėto jis judėjo virš bedugnės.

Koralina jam kažką šaukė, tikriausiai norėdama padrąsinti, bet jis nieko negirdėjo, tik matė, kaip juda jos lūpos, beveik kaip sulėtintame kadre.

Nuo jo svorio virvė daug labiau įsitempė nei nuo Koralinos, ir jis suvokė, kad jam reikės ropštis aukštyn daug didesnį atstumą nei jai. Nuo šios minties jis dar labiau nusiminė. Dabar jis buvo įsitikinęs, kad jam nepavyks, kad inkaras nuslys arba trūks virvė.

Kūnu nusirito šalčio banga, tarsi jo kojos būtų mirkusios lediniame vandenyje. Netrukus jis ėmė nebejausti kojų, jį vėl apėmė panika, paskatinusi padaryti baisią klaidą.

Užgniaužęs kvapą jis pasižiūrėjo žemyn.

Po savimi jis matė kunkuliuojantį vandenį, matė kylančius purslus, vandens juodumą, nuo kurio vandens saugykla atrodė bedugnė — povandeninis ežeras, siekiantis vis giliau, giliau ir giliau — iki pat žemės gelmių.

Kelias akimirkas jis negalėjo pajudėti tarsi paralyžiuotas. Kabėjo sustiręs, laikydamasis už virvės, abi rankos buvo sustingusios kaip spaustuvai, negalėdamos pajudėti, šaltos, nejudrios ir sustingusios iš baimės.

Už jo nugaros pasigirdo Januso balsas, duslūs garsai pro vandens šniokštimą. Praėjo kelios sekundės, kol sustingusi Jupiterio sąmonė iššifravo žodžius.

— Jie ateina! — sušuko Janusas antrą kartą, Jupiteriui vėl reikėjo dviejų sekundžių, kol suvokė, ką tai reiškia.

Taurės adeptai juos vijosi! Jie buvo taip arti, kad Janusas juos išgirdo!

Be galo lėtai jam pavyko pajudinti galvą. Koralina stovėjo akveduko angoje ir susijaudinusi jam mojavo. Jos burna išsižiodavo ir susičiaupdavo, bet Jupiteris nesuprato, ką ji sako. Ji bijojo dėl jo. Siaubingai bijojo.

Jo raumenys buvo kaip suakmenėję. Kai jis pamėgino mesti žvilgsnį per petį, pasirodė, kad galva nulūš kaip sušalusi šaka, tiesiog nukris žemyn į vandenį ir paskęs.

Vis dėlto jam pavyko probėgšmais žvilgtelėti į Janusą. Dvasininkas skubiais judesiais baigė rišti atsarginę Jupiterio virvę prie vieno iš vamzdžių. Jis nuolat dairėsi į įėjimą. Kišeninio žibintuvėlio spindulys šmirinėjo po koridoriaus sienas.

Nepaisydamas savo būsenos Jupiteris suprato, ką norėjo padaryti Janusas. Kunigas neturėjo kito pasirinkimo kaip tik bėgti. O pabėgti buvo galima tik vieninteliu keliu.

— Ne! — sušvokštė Jupiteris. — Virvė...

Bet jis nutilo, kai virvė smarkiai trūktelėjo ir jis pradėjo siūbuoti. Janusas atsispyrė nuo tiltelio kaip Jupiteris ir pakibo virš gelmės.

— Judėkit! — sudejavo dvasininkas bejėgiškai. — Judėkit... na... greičiau!

Kažkas Jupiterio viduje trakštelėjo, atrodė, tarsi būtų įsijungęs saugiklis. Jis vėl pradėjo stumtis pirmyn, dabar greičiau, naujomis jėgomis, nors virvė siūbavo kaip pasiutusi, nes ja ropštėsi ir Janusas.

Koralina pasilenkė toli į priekį ir mėgino abiem rankom sulaikyti virvę. Beviltiška. Ji ir toliau siūbavo kairėn, dešinėn, suposi aukštyn, žemyn ir purtė abu vyrus, kurie bejėgiškai ant jos kabėjo.

Jupiteris matė, kad ji jam dar kartą kažką sušuko, ragino jį. Jos veidas buvo paraudęs nuo įtampos, o jo išraiška išdavė, kad ji įsiutusi dėl savo bejėgiškumo. Ji negalėjo nieko padaryti, tik stovėti ir žiūrėti, kaip Jupiteris ir Janusas kovoja dėl savo gyvybių.

Dar trys metrai.

Prieš save Jupiteris matė šėlstantį krioklį. Jo kojos buvo daugiau nei pusę metro žemiau nei andai Koralinos, o virvės siūbavimas kėlė grėsmę, nes krintanti srovė galėjo nublokšti žemyn. Bet jis privalėjo šį atstumą įveikti, turėjo išlaikyti, iškęsti skausmą nuo vis smarkiau delnus pjaunančios virvės. Tuo pat metu jis mėgino truputį siūbuoti kojomis, kad išsisuktų nuo krioklio.

Staiga Janusas sušuko:

— Aš daugiau... nebegaliu...

Virvė staiga šoktelėjo į viršų, pašokinėjo aukštyn žemyn kaip guminė, o kai Jupiteris pagaliau apsižvalgė, už jo nieko nebebuvo.

— Ne!

Jis pažvelgė žemyn ir dar pamatė Janusą, kurį pagriebė vandenį siurbiantis sūkurys ir įsuko iškeltom rankom ratu kaip gyvą sukutį, vis greičiau ir greičiau. Šis, apimtas panikos, rėkė, o vanduo veržėsi jam į burną ir nosį.

Staiga Jupiteris pasidarė labai ramus. Akies kampučiu jis matė, kaip ant tiltelio už jo nugaros prigužėjo žmonių, matė žibintuvėlių šviesas, šmirinėjančias po šį dirbtinį urvą. Jis liovėsi judėjęs, pažvelgė į Koraliną, matė, kad ji šaukia jo vardą ir tiesia jam ranką vos už dviejų metrų — ir apsisprendė. Jis buvo pririštas prie atsarginės virvės, o bejėgis Janusas buvo atiduotas vandens malonei. Jis turėjo pamėginti.

Jupiteris dar kartą pažvelgė Koralinai į akis, ir ji suprato, ką jis buvo numatęs.

— Ne! — sukliko ji. — Nedaryk to!

Jupiteris paskutinį kartą jai nusišypsojo, tada giliai įkvėpė ir paleido virvę.