Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Mes nežinome, ar ji...

— Ar ji negyva? — sušuko Koralina, nepaisydama ašarų, besiritančių jos skruostais. — Viešpatie Dieve, net dabar jūs nedrįstate to ištarti. Ji yra negyva, Janusai! Jūs tai žinote lygiai taip pat gerai kaip ir aš!

Janusas atlaikė jos kaltinamą žvilgsnį, šiek tiek palaukė ir atsigręžė į sodininką.

— Man reikia paskambinti.

Kasinelis linktelėjo ir pasuko prie išėjimo iš rūsio, bet Jupiteris sulaikė Janusą, kai šis jau ruošėsi eiti paskui.

— Jūs sakėte, kad fon Tadenas gali klausytis pokalbių. Jis vis tiek žinos, kur mes slepiamės.

— Ar turite geresnį pasiūlymą?

— Koralina yra teisi, išveskite mus iš Vatikano, visai nesvarbu, kokiu keliu. Toliau mes patys savimi pasirūpinsim, — jis žinojo, ką sako, bet turėjo ir kitą priežastį neleisti Janusui pasikalbėti su ligonine. Jei Koralina tikrai sužinos, kad Šuvanei kas nors atsitiko, ji niekada daugiau niekuo nepasitikės, ypač Janusu, visai nesvarbu, padės jis jiems ar ne. Jupiteris taip pat pyko ant dvasininko, kad šis sumenkino Šuvanei gresiantį pavojų — kita vertus, Janusas juk nežinojo, kad čigonė turi su savimi šukę.

— Aš negaliu jūsų išvesti, — pasakė Janusas sutrikęs. — Vartai uždaryti. Sargybiniai bus gavę nurodymą neišleisti nepažįstamų.

— O kaip kelias per vandens saugyklą? — paklausė Jupiteris.

Janusas nustebęs pažvelgė jam į akis.

— Aš gi jums sakiau, kad dar nė vienam...

— Jūs iš tikrųjų niekada nemėginote? — aštriai nutraukė jį Jupiteris. — Jūs naudojatės ta patalpa kaip slėptuve, o išėjimas jūsų panosėje. Ir jums niekada nešovė mintis pamėginti? Netikiu jumis.

Janusas atsiduso, o Koralina nustebusi pažvelgė į Jupiterį.

— Taip, mėginome, — prisipažino pagaliau dvasininkas. — Tai būtų geras kelias pabėgti iš Vatikano, jei sūkurys saugykloje netrauktų į dugną. Mes mėginome keltis su savotišku plaustu. Mane dar sugebėjo ištraukti iš vandens, bet vienas mano palydovas... Jis žuvo, — Janusas nutilo ir papurtė galvą. — Nieko neišeis, patikėkite manimi.

— Ar mėginote su virvėmis?

— Jūs norite persikelti į kitą krantą kabėdami virš vandens? — sušvokštė Janusas. — Ar nejuokaujate?

— O jūs ar mėginote?

— Žinoma, ne. Galbūt pastebėjote, kad aš esu ne itin sportiškas.

Jupiteris susižvalgė su Koralina, kuri jam kelis kartus linktelėjo.

— Mes su Koralina galime tai padaryti, — pasakė jis, nors tardamas tuos žodžius jautėsi anaiptol ne gerai.

— Jūs praradote protą, — sumurmėjo Janusas.

— Mes įveiksim, — atėjo Jupiteriui į pagalbą Koralina, — jei jūs mums padėsite. Jūs mums esate skolingas.

Janusas atsisuko į ją ir pažvelgė piktu žvilgsniu, tačiau kai pamatė jos akyse ryžtą, nutilo ir nuleidęs akis susimąstė. Pagaliau jis kreipėsi į Kasinelį, kuris vis dar jų laukė prie rūsio durų.

— Ką manai?

Sodininkas gūžtelėjo galingais pečiais.

— Tegul pamėgina.

Janusas, kuris greičiausiai tikėjosi palaikymo, nužvelgė Kasinelį niūriu žvilgsniu, bet paklausė:

— Ar turi pakankamai virvės? — kol sodininkas ruošėsi atsakyti, kreipėsi į Jupiterį: — Kokiu būdu jūs norite pergabenti virvės galą į kitą pusę?

Dabar, kai sprendimas buvo priimtas, Jupiteris įgijo drąsos. Atėjo laikas, kai reikia būti aktyviam visai nesvarbu, kuo baigsis visa ši istorija. Jis jautėsi atsipalaidavęs ir žvalus, tarsi gavęs per daug kofeino.

— Aš galvojau apie svaidymo inkarą, — pasakė jis.

— Svaidymo inkarą! — Janusas užvertė akis. — Ką sau manote, kur mes esame, dėl Dievo meilės?

Kol Jupiteris galvojo, ką atsakyti, jie išgirdo, kaip Kasinelis rūsio priekyje kuičiasi tarp dėžių ir maišų. Po akimirkos jis ištraukė aprūdijusį svaidymo inkarą.

— Jums tokio reikia? — paklausė jis niūriai.

Koralina nusišypsojo:

— Kaip tik tokio.

— Iš kur jis, po velnių, pas tave atsirado? — sušnypštė Janusas sodininkui.

Kasinelis nervingai mindžikavo, tarsi jį būtų užklupę darant ką nors draudžiama.

— Kažkas permetė per išorinę sieną. Su pririšta virve. Kartais pasitaiko tokių atvejų. Dar nė vienam nepavyko užlipti, sargai juos pagauna. Bet savo įrankius jie palieka, o kam nors reikia juos surinkti. Tai padaro mano žmonės arba aš pats, — jis pasiūbavo inkarą rankose. — Jau keli metai, kai jį turiu. Kabėjo ant vakarinės sienos, šalia sraigtasparnių pakilimo aikštelės. Žmogaus nebuvo, tik šitas daiktas, — jis parodė į dėžę. — Turiu ir daugiau, kai kuriems trisdešimt, keturiasdešimt metų.

Jupiteris priėjo prie sodininko ir paplojo jam per pečius.

— Jūs teisingai pasielgėte.

Nelygų vyro veidą nušvietė šypsena.

— Virvės taip pat yra daugiau, nei reikia, — jis pažvelgė pro Jupiterį į Koraliną. — Jūs esate labai drąsi, panele.

Ji priėjo prie jo ir tvirtai apkabino.

— Labai dėkoju, pone Kasineli.

— Aldas, — pasakė jis.

— Aldai, aš esu Koralina. O tai Jupiteris.

Kasinelis susimąstė.

— Keistas vardas. Kaip...

— Vyriausiojo senovės dievo, — užbaigė Jupiteris ir staiga prisiminė Babio žodžius: Vyriausiasis iš senųjų dievų atneša naujojo...

Janusas priėjo prie jų ir nepatikliu žvilgsniu nužvelgė svaidymo inkarą. Jis turėjo keturis plieninius kablius.

— Galiu tik dar kartą pakartoti — jūs tikri pamišėliai.

Koralina nekreipė į jį dėmesio.

— Ar galite mus palydėti prie vandens saugyklos?

Sodininkas išsigando.

— Aš... aš...

— Aldas niekada ten nenusileidžia, — paaiškino Janusas.

— Aš nemėgstu tamsos, — pasakė milžinas netvirtai. — Aš mėgstu atviras vietas. Sodą. Aš mėgstu augalus ir dangų. Daiktus, kurie žaliuoja. Ir žydi. Aš niekada neinu žemyn.

Jupiteris svarstė, ar nepamėginus Kasinelio įkalbėti, bet pažvelgęs į Koralinos akis pagalvojo tą patį, ką ir ji: jie jau nemažai žmonių įpainiojo į šį reikalą, Babio ir Kristoferiui tai baigėsi mirtimi. Jis nenorėjo, kad Kasinelis būtų kitas.

— Gerai, — pasakė Jupiteris, — o kaip jūs, Janusai? Kas nors turi mus nuvesti prie saugyklos.

— Žinoma! — dvasininko balse pasigirdo pasipiktinimo šešėlis, kad Jupiteris pamanė, jog jis leis jiems su Koralina eiti vieniems.

Kasinelis surado tvirtos virvės, pakankamai storos, kad išlaikytų žmogų. Janusas pareikalavo dviejų virvių, kuriomis Jupiteris ir Koralina galėtų prisirišti, nesėkmės atveju jomis būtų galima ištraukti juos iš vandens.

— Nors aš jums daug nežadu, — tęsė jis. — Vandens trauka tikriausiai per stipri.

Atsisveikindama Koralina apkabino Kasinelį. Jei pirmą kartą apkabintas jis susigūžė, tai dabar drąsinamai paplojo Koralinai per nugarą.

— Jūs įveiksite, — pasakė jis. Jo šypsena buvo plati kaip gorilos. Jis ištiesė ranką Jupiteriui ir smarkiai papurtė. — Linkiu jums daug sėkmės. Tesaugo jus Dievas.

Ir vėl buvo atitrauktas dangtis, jie vėl susilenkę ėjo ventiliacijos vamzdžiais, kol pateko į erdvesnį, kuriame Jupiteris pagaliau galėjo išsitiesti. Nors nebuvo jokių požymių, kad yra persekiojami ar stebimi, jie stengėsi kalbėti pašnibždomis.

— Kodėl niekas nemėgino atidaryti portalo? — paklausė Jupiteris eidamas.

— Kol niekas nepažiūrėjo, niekas ir nežino, ar ten iš tikrųjų yra pragaras.

— Žinoma, kad nežino. Šiais laikais jau niekas nežiūri į tai rimtai. Bet, atvirai šnekant, tada būtų dar blogiau.

— Ką jūs norite pasakyti?