Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Nėra prasmės, — paprieštaravo Koralina. — Šv. Petro bazilika neatsirado tuščioje vietoje. Kai XVI amžiuje prasidėjo jos statybos darbai, toje vietoje jau tūkstantį du šimtus metų stovėjo kita bazilika.

— Teisingai, — sutiko Janusas. — Šv. Konstantino bazilika, pastatyta ketvirtame amžiuje. Ji buvo pastatyta etruskų žemėje, kurioje buvo didžiulis senovinis etruskų kapinynas ir, žinoma, Šv. Petro kapas. Regis, Carceri pastatė etruskai arba jų pirmtakai. O kas, jei ankstyvieji krikščionys surado įėjimą, pamanė, kad tai įėjimas į pragarą, ir padėjo čia švenčiausią relikviją, kad saugotų tą įėjimą?

— Jūs tikrai manote, — paklausė Jupiteris, — kad Šv. Petro kaulai buvo užkasti čia, kad saugotų įėjimą į pragarą?

— Žinoma. Mituose Šv. Petras dar vaizduojamas kaip vyriausias vartų sargas. Jis sprendžia, kas gali patekti į Dievo karalystę ir kas bus atstumtas. Visai įmanoma, kad šioje vietoje į legendos drabužį įvilkta dalis tiesos, — jis trumpai nutilo, tarsi pametęs mintį, bet netrukus tvirtai tęsė: — Vėliau kilo abejonių dėl kaulų tikrumo, todėl renesanso laikais buvo nuspręsta pagaminti naują, geresnį karstą. Popiežius Julijus II įsakė senąją baziliką sugriauti ir 1506 metais davė pavedimą pastatyti naują baziliką, puošnesnę nei lig tol buvusi. 1626 metais statyba buvo baigta, Urbonas VIII pašventino katedrą. Buvo manoma, kad šitokiu būdu visiems laikams bus uždarytas įėjimas į pragarą. Kol — dabar grįžkime prie adeptų — Piranezis iššifravo įrašą ant taurės ir atrado antrą įėjimą.

— Antrą įėjimą? — Koralina sumišusi žvalgėsi tai į Jupiterį, tai į Janusą. — Bet jūs sakėte...

— Durys, apie kurias prieš tai kalbėjome, tas įėjimas, kurį atrado Piranezis ir, regis, pasinaudojo juo, nėra pagrindinis įėjimas į Carceri.

Jupiteris nusiminęs papurtė galvą.

— Visa ši istorija netampa įtikimesne, jei jūs ją kas penkias minutes apverčiate aukštyn kojomis.

Janusas ir abatė susižvalgė. Dianos delnas, visą laiką ramiai padėtas ant stalo susigniaužė į kumštį. Vienuolių gretomis nuvilnijo tylus šurmulys. Bet tada abatė nežymiai linktelėjo dvasininkui.

— Jums reikia įrodymų? — Janusas atsiduso kaip žmogus, padaręs nepaprastai sunkų sprendimą. — Galbūt jūs teisūs... Galbūt iš tikrųjų atėjo laikas šį tą jums parodyti.

9 SKYRIUS Dedalo portalas

Diana įsakė atnešti vienuolių drabužius ir pareikalavo, kad jie jais apsirengtų. Jupiteris ir Koralina atrodė gana juokingai. Iš pradžių Jupiteris manė esąs panašus į nevykusį juokdarį kvailoje televizijos komedijoje. Tačiau netrukus jis įsitikino, kad naktį toks persirengimas atliko savo paskirtį. Nė vienas gvardietis nedrįstų kabinėtis prie vienuolės, ši gudrybė puikiai veiks, kol jiems ant kelio pasipainios adeptas.

Jie išėjo iš vienuolyno pro užpakalines duris, Janusas išvedė juos į naktį, Diana ir jos septynios seserys liko.

— Nesirūpinkit, tai netoli, — paaiškino Janusas jiems einant pro fontaną su ereliu. Jis taip pat vilkėjo drabužius, kurių apačia vilkosi žeme. Janusas turėjo rinktis arba drabužį, kuris buvo jam tinkamo ilgio, bet netinkamo pločio, arba tinkamo pločio, bet per ilgą. Jis pasirinko pastarąjį ir turėjo saugotis, kad nesukluptų, jo veidą dengė vienuolės gobtuvo šešėlis.

Šį kartą jie ėjo asfaltuotu taku. Vienuolių kostiumai sukeltų nereikalingą susidomėjimą, jei jie eitų tiesiai tarp medžių ir krūmų.

Vienos apvalios vejos viduryje, ant stambaus postamento, stūksojo Šv. Petro statula su pakelta ranka, įspūdinga pamokslininko poza. Jo veidas buvo apšviestas žibintų. Prisimindamas Januso neseniai pasakytus žodžius Jupiteris visiškai kitu žvilgsniu žvelgė į statulą. Šv. Petras buvo ne tik pirmasis apaštalas, jis buvo legendinė uola, ant kurios buvo pastatyta Kristaus Bažnyčia; jis buvo sargas to, kas glūdėjo po Bažnyčia. Jis buvo lemtingo slenksčio saugotojas.

Aplink paminklą augo trys palmės. Jų vėduoklės ošė aukštai tamsoje, ten, kur nesiekė žibintų šviesos pluoštai. Už paminklo, kitoje vejos pusėje, stovėjo nedidukas šviesiai rudu tinku nutinkuotas pastatas su vieninteliu plokščiu bokštu ir žaliomis arkinėmis durimis. Jie greitai nusimetė vienuolių apdarus ir pasislėpė krūmuose.

Janusas pabeldė į grotuotą langą. Jie su nerimu laukė atsakymo. Prieš duris stovėjo žibintas, apšviečiantis juos ryškia šviesa.

Tą pačią akimirką, kai tolumoje iš tamsos išniro gvardiečių būrelis, žygiuojantis jų kryptimi, atsidarė durys.

— Greičiau, — sušnabždėjo Janusas, įleido pirma Koraliną ir Jupiterį, paskui ir pats skubiai įsmuko pro duris. Duris skląsčiu uždarė dramblotas, plačių pečių kaip profesionalaus boksininko ir plokščio, neišraiškingo veido žmogus.

Jie sustingę stovėjo, kol šveicarai nužingsniavo, tik tada išdrįso pajudėti.

Janusas pristatė jiems Aldą Kasinelį. Jis buvo vyriausiasis Vatikano sodininkas. Kasinelis niūriai linktelėjo abiem ir ištiesė savo apžėlusią leteną. Iš pirmo žvilgsnio jis pasirodė Jupiteriui ne itin patikimas, nors turėjo pripažinti, kad jo draugijoje jautėsi patikimiau nei tarp šiek tiek nežemiškai atrodančių vienuolių. Kasinelis, regis, galėtų sudoroti iš karto tris gvardiečius. Ant sienos kabančioje nuotraukoje jis buvo pavaizduotas su didžiakrūtė itale, vilkinčia gėlėtą suknelę.

— Tai jūsų žmona? — paklausė Koralina žvelgdama į nuotrauką.

— Ji mirusi, — atsakė sodininkas trumpai. — Vėžys.

— O... labai užjaučiu.

— Aldas yra geras draugas, — pasakė Janusas. — Vienas iš nedaugelio sąjungininkų, kurie mums dar liko.

Atrodo taip, tarsi anksčiau buvo ir kitų, pamanė Jupiteris, bet susitvardė neuždavęs nemalonaus klausimo, kas jiems atsitiko. Silpnas saugumo jausmas, kilęs pamačius sodininką, dingo akimirksniu.

— Ar turite plokštę? — paklausė Kasinelis.

— Taip.

— Kur ji yra?

— Ten, kur Estakada jos neras, — miglotai atsakė Janusas.

Sodininkas nuvedė juos laiptais žemyn į namo rūsį. Jiems reikėjo palenkti galvas, kad neužsigautų į žemas lubas. Čia, apačioje, buvo tamsoka, degė tik viena plika lemputė, nepajėgianti išsklaidyti tamsių šešėlių kampuose.

Galiniame rūsio kambaryje Kasinelis nukėlė nuo grindų medinį skydą, ir jie išvydo tamsią kiaurymę. Po pastarųjų klajonių pro įvairiausias slaptas duris, Jupiteris jautėsi truputį nusivylęs, kad senosios Vatikano paslaptys taip primityviai slepiamos.

Sodininkas šmurkštelėjo į kambariuką greta ir atnešė kišeninį žibintuvėlį ir medines kopėčias, kurias nuleido į kiaurymę. Kyšojo tik delno pločio kopėčių galai.

— Šis tunelis yra senoji ventiliacijos sistema, — paaiškino Janusas, paėmė žibintuvėlį ir pirmas ėmė leistis žemyn.

— Kieno ventiliacijos? — paklausė Koralina.

— Pamatysite.

Vieną akimirką Jupiteriui pasirodė, kad Koralina pradės įsiutusi trypti kojomis ir atsisakys žengti bent žingsnį toliau, kol Janusas jai viską paaiškins. Bet ji prikando lūpą, sumurmėjo kažką nesuprantama ir nusekė paskui dvasininką. Paskutinis kopėčiomis leidosi Jupiteris. Kasinelis liko rūsyje. Netrukus jis uždengė medinį dangtį.

Tunelis buvo prastai sumūrytas ir drėgnas. Iš plyšių kaip vabzdžių kojos kyšojo šaknys, susipynusios į tankų tinklą. Jie lipo du su puse metro žemyn ir atsidūrė ant dar vieno medinio dangčio, daug labiau sutrešusio nei pirmasis ir aptraukto sidabrine pelėsių pagalve. Janusas paprašė Jupiterio padėti nuvilkti dangtį į šoną. Po dangčiu, kaip ir tikėtasi, buvo tamsu.