Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Koralina surinko numerį ir paspaudė sujungimo mygtuką. Po akimirkos jos veidas truputį pragiedrėjo.

— Senele? Ačiū Dievui! Kas atsitiko?

Jupiteris stebėjo, kaip ji klausosi Šuvanės. Jis negirdėjo, ką sako senoji.

— Kažkas įsilaužė į namus, — trumpai pakomentavo Koralina senelės žodžių pliūpsnį, vis dar mėgindama klausyti, ką ji sako. — Ji iššoko pro langą... Ji sako, kad prarado savo pasaulio inkarą.

Jupiteris susižvalgė su Janusu. Dvasininkas gūžtelėjo pečiais.

— Ką sako policija? — paklausė Koralina.

Klausydama Šuvanės atsakymo, Koralina susijaudinusi tik vartė akis.

— Ką reiškia — niekam nepasakojai?

Jupiteris klausiamai pažiūrėjo į Koraliną, kol ši paaiškino:

— Senelė bijojo dėl mūsų. Ji sako, jei ką nors papasakotų policijai, jie pradėtų tyrimą ir galbūt išsiaiškintų, kad mes pavogėm raižinį.

Janusas suraukė nosį.

— Skamba išmintingai.

Koralina dar pasiklausė, ką šneka Šuvanė, ir nenoriai ištiesė telefoną Jupiteriui.

— Ji nori pasikalbėti su tavimi.

— Su manimi? — jis paėmė telefoną ir prispaudė prie ausies. — Kaip tau sekasi?

— Puikiai, — per ryšio trikdžius išgirdo jis truputį iškreiptą Šuvanės balsą. — O kaip jums?

Jupiteris papasakojo apie Estakados melą ir kad jie pabėgo nuo jo. Jis nepaminėjo, nei kur jie pasislėpė, nei kas jiems padėjo, nes baiminosi, kad fon Tadeno žmonės gali klausytis pokalbio.

— Turiu tau kai ką prisipažinti, — pasakė Šuvanė. — Ar dar turi odinį maišelį?

Jupiterio ranka instinktyviai kilstelėjo prie vidinės kišenės palto.

— Turiu.

— Ten nėra šukės, — pasakė ji.

Jis pirštais greitai apčiupinėjo palto medžiagą ir užčiuopė netaisyklingos formos molio šukę.

— Ką tu nori pasakyti?

Šuvanė sunkiai kvėpavo.

— Aš ją pakeičiau, — pasakė ji. — Užvakar vakare, kai gulėjai vonioje.

— Ką tu padarei?

Ji patylėjo, paskui prabilo:

— Aš pakeičiau molio šukę odiniame maišelyje į sudaužytos lėkštės šukę. Aš nenorėjau, kad tu ją parduotum tam Babio, — ji atsikvėpė ir pridūrė: — Aš labai gailiuosi.

Jupiteris pamėgino susivaldyti, bet jį apėmė panika. Nuo to laiko, kai jie nebeturėjo vario plokštės, šukė buvo vienintelė jų saugumo garantija. Jei jie nebeturi ir šukės...

— Kur ji yra? — paklausė jis tyliai ir nusigręžė nuo Koralinos ir Januso, kad jie nesuprastų tiesos iš jo veido išraiškos.

— Čia, pas mane, ligoninėje. Turėjau ją su savimi, kai... iškritau pro langą.

— Paslėpk ją ir nesakyk kur. Gali būti, kad pokalbio klausomasi, — jis pažvelgė į Janusą.

— Neįtikėtina, bet įmanoma, — pasakė dvasininkas.

Jupiteris vėl kreipėsi į Šuvanę.

— Gali būti, kad Estakada dabar viską žino. Svarbiausia, kad tu būtum rami. Paklausk gydytojų, ar negali tavęs perkelti į kitą palatą. Ar gali tai padaryti?

— Žinoma.

— Gerai, — Jupiteris nusuko akis nuo smalsaus Koralinos žvilgsnio.

— Mes tau dar paskambinsim.

— Sėkmės, — pasakė Šuvanė. — Jupiteri, aš iš tikrųjų labai gailiuosi. Perduok tai ir Koralinai.

— Perduosiu.

— Kas atsitiko? — jau šiek tiek išblėsęs Koralinos susirūpinimas vėl sustiprėjo.

Jis neatsakė, tik įspraudė į Januso delną mobilųjį telefoną, išsitraukė odinį maišelį ir išpurtė jo turinį ant stalo.

— Ką tai reiškia? — paklausė Koralina, kai pamatė, kas iškrito.

Tai buvo violetinės porcelianinės lėkštės šukė, tokio dydžio kaip ir molinė šukė iš Piranezio slėptuvės. Jupiteris įsiutęs nužėrė šukę nuo stalo. Ji skambiai barkštelėjusi nukrito ant grindų.

— Jupiteri, — tarė Koralina maldaujamu balsu ir apkabinusi jį abiem rankom patraukė į save. — Ką, po velnių, visa tai reiškia?

Jis giliai įkvėpė ir paaiškino. Janusas klausėsi tylėdamas.

Šuvanė padėjo ragelį ir giliai įkvėpė. Nuo atvykimo į ligoninę jai jau du kartus darė hiperventiliaciją, ir ji nenorėjo, kad reikėtų daryti ir trečią.

Jupiteris buvo teisus. Pirmiausia ji turėjo paprašyti, kad ją paguldytų į kitą palatą. Dar geriau būtų, kad perkeltų į kitą ligoninę. Bet kokią priežastį nurodyti?

Ji norėjo žvilgtelėti pro langą, nesvarbu, kad lauke buvo tamsu. Kažkas užtraukė langą pilka užuolaida. Kartais naktį, sėdėdama savo sodelyje ant stogo, ji gėrėdavosi miesto žiburių jūra, žėrinčia kaip žvaigždėto dangaus gabalas, prigludęs prie senojo Lacijaus kalvų. Tokiomis akimirkomis ji jusdavo istorijos dvelksmą, kylantį aukštyn pro senus pastatus ir gatves, jusdavo, kaip kažkas gyva prisiliesdavo prie jos sielos ir išdėliodavo įvykius reikiama tvarka. Visos problemos, kad ir kokios svarbos, staiga pavirsdavo mažomis ir nereikšmingomis, palyginti su tuo, kas kūrė šio miesto istoriją daugiau nei du su puse tūkstančio metų. Romą ištikdavo mažos ir didelės katastrofos, buvo griaunami jos namai ir bokštai, ir vis dėlto niekas negalėjo jos pakeisti, miestas vis dar didingai stovėjo ant savo kalvų. Ši mintis Šuvanei pasirodė labai guodžianti.

Ji ištiesė ranką mygtuko link, kad pakviestų slaugytoją, bet delsė. Moteris gulėjo vienutėje, kurios niekada negalės apmokėti. Atvežę į šią ligoninę, niekas nepasiteiravo apie jos draudimą. Paskutinį kartą ji buvo ligoninėje, kai jai buvo devyniolika metų, tada jai operavo apendiksą, tačiau Šuvanė puikiai nusimanė apie Romos ligoninių įpročius, kad suprastų, jog sena moteris su keliais sumušimais paprastai guldoma į bendrą palatą.

O ji viena gulėjo šiame kambaryje. Niekas nepastebės, jei jai kas nors atsitiks.

Jos žvilgsnis nukrypo į medinį kryžių virš durų. Ją išpylė šaltas prakaitas. Tai buvo katalikų ligoninė!

Šuvanės mintys skriejo ratu. Nebuvo abejonės, kad ji pateko į spąstus. Jos niekas neperkels nei į kitą palatą, nei į kitą ligoninę. Ji čia atsidūrė ne be priežasties. Kai kas tuo pasirūpino. Kai kas, kurį ji pažinojo ir kuris klausėsi ne Jupiterio ir Koralinos, bet jos telefono. Kai kas, kas žinojo, kad ji turi šukę čia, palatoje.

Ji atitraukė drebančią ranką nuo mygtuko, tačiau durys vis tiek atsidarė.

Domovojus , — šaltai pagalvojo Šuvanė.

Bet į palatą įėjo ne Trojanas. Tai buvo jauna moteris.

— Labas vakaras, — pasakė ji šypsodamasi, tyliai uždarė duris ir pasuko raktą.

Ir vėl jie leidosi žemyn.

Janusas nuvedė juos laiptais — žemyn į Mater Ecclesiae vienuolyno rūsį. Atidarę storų lentų duris, primenančias įėjimą į viduramžių lobyną, jie pateko į požeminę patalpą, skirtą susirinkimams. Ji buvo mažesnė už valgyklą ir apšviesta sietyno su plazdančiomis žvakėmis.

— Šioje patalpoje pokalbių neįmanoma pasiklausyti, čia saugu, — paaiškino Janusas ir tyliau pridūrė. — Taip saugu, kaip gali būti saugu Vatikane.

Aplink stalą sėdėjo aštuonios vienuolyno vienuolės. Daugelis jų buvo stebėtinai jaunos, vos peržengusios keturiolikos metų ribą. Jupiteris pakankamai žinojo apie vienuolynus, kad suprastų, jog Mater Ecclesiae vienuolių amžius nėra įprastas. Moterys laukdamos žvelgė į savo svečius.

Stalo viduryje gulėjo vario raižinys. Nuo žvakių šviesos jis spindėjo ochra.

— Ar tai tie draugai, apie kuriuos jūs man kalbėjote? — pašnibždomis paklausė Jupiteris Januso.

— Geriausi, kokius tik galėjau rasti.

„Nuostabu“, — apmaudžiai pamanė Jupiteris. Jo sąjungininkės buvo aštuonios vienuolės, sąjungininkės kovoje prieš slaptą draugiją, ant kurios sąžinės kelių žmonių nužudymai. Su kiekvienu nauju Januso atskleistu faktu viltis kada nors gyviems išeiti iš Vatikano mažėjo. Žvilgtelėjęs į Koraliną, jis suprato, kad ji galvoja tą patį.