Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Tada jis pasisuko ir nuskubėjo prie svečių kambario durų.

— Eime, — pasakė tyliai Jupiteris Koralinai. — Man visa tai taip pat nepatinka. Vis dėlto aš manau, kad jis teisus. Kas nors čia vis tiek pasirodys, todėl nenorėčiau pasilikti.

— Jeigu senelei kas nors atsitiko... — ji nutilo, susivaldė ir pagaliau linktelėjo. — Gerai. Einam su juo.

Ji norėjo praeiti pro Jupiterį, bet šis sulaikė ją už pečių, padelsė truputį ir pabučiavo į lūpas. Neilgai ir ne itin aistringai. Bet jis bučiavo ją, nors tai vyko pačiu nepatogiausiu metu, ji žvelgė į jį savo didelėmis akimis ir net droviai nusišypsojo.

— Darai tai norėdamas mane nuraminti, ar ne?

Jis jau žiojosi kažką atsakyti, kai už nugaros pasigirdo Januso balsas, kupinas įniršio ir nekantrumo.

— Gal galėtumėt dabar sekti paskui mane!

Jupiteris griebė Koraliną už rankos ir nubėgo paskui Janusą į įrankių salę. Jie nuskubėjo prie atvirų vartų ir prasispraudė pro tarpą į lauką.

Janusas vedė juos per Vatikano sodus nuošaliais takeliais tarp gyvatvorių. Jis nuolat įdėmiai dairėsi, o vieną kartą be žodžių jiems parodė, kad pasislėptų už tankaus krūmo. Po kelių sekundžių pro ten pražygiavo keli žmonės, tai buvo šveicarų gvardiečiai; su savo alebardomis jie kažkodėl Jupiteriui priminė širdžių karalienės kareivius i š Alisos stebuklų šalyje. Nei jis, nei Koralina nežinojo, ar jie ieško jų, tačiau susirūpinęs Januso veidas piršo būtent šią mintį.

Jupiteris pažino kairėje už medžių išsimėčiusių pastatų kompleksą.

— Popiežiaus akademija, — sušnabždėjo Koralina. Abu tikėjosi, kad Janusas juos ves ten, bet jis staigiai pasuko į dešinę ir nuėjo takeliu tarp tankiai suaugusių medžių vakarų kryptimi. Tolumoje jie pamatė dar vieną būrelį gvardiečių, einančių į kitą pusę.

Iš vandens ošimo jie suprato, kad artėja prie didelio fontano. Netrukus pamatė tamsų tvenkinį, puslankiu apsuptą dirbtine uola. Iš akmeninių pasakiškų būtybių gerklių tryško vanduo, saugomas galingo erelio statulos.

Už fontano stūksojo dėžės formos pastatas, trijų aukštų, plokščiu stogu. Tamsiai raudonos langinės dengė langus. Janusas nuvedė juos pro užpakalines duris į pastato vidų ir užstūmė duris sunkiu plieniniu skląsčiu.

— Kur mes esame? — norėjo žinoti Jupiteris.

— Mater Ecclesiae vienuolyne, — atsakė Janusas, — vieninteliame Vatikano moterų vienuolyne. Jis yra beveik sodų centre... galima būtų jį pavadinti Vatikano širdimi, bet kuria prasme, pridūrė jis ir ironiškai mirktelėjo.

Iš šešėlio išniro moteris, tarsi laukusi šių žodžių.

— Janusas, — pasakė ji tyliai, — ir abu mūsų svečiai. Laukiau jūsų anksčiau.

Moteris vilkėjo kuklius vienuolės drabužius, ji buvo aukšta, pailgo veido ir pilkų akių. Vienuolė žengė jų pasitikti švelniai ir maloniai šypsodamasi.

— Sesuo Diana, — pristatė Janusas, — vienuolyno abatė.

Ji ištiesė Jupiteriui siaurą, vėsų delną, paskui pasveikino Koraliną. Jupiteris pastebėjo, kad abi moterys nužvelgė viena kitą taip, tarsi tarp jų būtų kilusi neslepiama įtampa.

— Mes paruošėme jums šiek tiek užkąsti, — pasakė Diana. — Jau vėlu, bet manėme, kad jūs būsite alkani.

Per pastarąsias kelias valandas Jupiteris apie valgį beveik negalvojo, bet dabar suprato, kad iš tiesų buvo alkanas. Koralina nežymiai linktelėjo, ji taip pat buvo alkana.

Janusas ir Diana susižvalgė, tada nuvedė juos vienuolyno koridoriais į mažą valgomąjį. Dvi jaunesnės už Dianą vienuolės nejudėdamos stovėjo abiejose stalo pusėse, ant kurio buvo padengta dviem asmenims. Viduryje stovėjo sidabrinis katilas.

— Troškinys, — paaiškino Diana. — Mes valgome kukliai.

— Žinoma, — Jupiteris vogčiomis mirktelėjo Koralinai. Kai vėl atsigręžė į Dianą, suprato, kad abatė tai pastebėjo, ir susigėdo.

— Mes labai vertiname jūsų pastangas, — pasakė jis, mėgindamas pataisyti padėtį.

Diana greitai linktelėjo ir paprašė abiejų sėstis prie stalo. Viena iš tylėjusių vienuolių atidengė katilą ir samčiu pripildė lėkštes. Troškinys kvepėjo labai gardžiai.

— Kiek vienuolių gyvena čia? — paklausė Jupiteris, šaukštu pakabinęs troškinio ir paragavęs.

— Aštuonios, — pasakė Janusas. — Įskaitant Dianą.

— Mes nesame didelė bendruomenė, — pridūrė abatė. — Jūs vėliau susipažinsite su kitomis seserimis.

Koralina taip pat paragavo ir nusidegino liežuvio galiuką.

— Jūs žadėjote, kad galėsiu dar kartą pamėginti susisiekti su senele, — pasakė ji Janusui.

Mažasis žmogelis linktelėjo.

— Galėsite tai padaryti, kai pavalgysite. Jei norite, galiu tuo tarpu pamėginti pasiteirauti apie jūsų senelę.

— Galite padaryti tai iš čia?

— Noriu bent jau pamėginti.

Jis išėjo iš valgyklos, netrukus paskui jį išėjo ir abatė. Išeidama ji linktelėjo jaunosioms vienuolėms, kad paliktų svečius vienus.

Jupiteris su Koralina liko vieni.

Koralina nuleido šaukštą ir iš lėto papurtė galvą.

— Ką visa tai reiškia?

— Neturiu nė menkiausio supratimo, — prisipažino Jupiteris. — Manau, kad Janusas atneš vario raižinį čia.

— Ir ką?

Jis tylėdamas gūžtelėjo pečiais.

— Mums nereikėjo čia vykti, — pasakė Koralina. — Ten, mieste...

— Mes buvome nesaugūs, — nutraukė jis. — Kol mes čia, niekas neįtaria, kur esame. Tai tikriausiai nebloga slėptuvė, — jis suvalgė dar vieną šaukštą troškinio, tada pastūmė lėkštę nuo savęs ir pačiupo Koralinos ranką. — Mes juk išsisuksime iš šios padėties. Tiki?

Mergina neryžtingai gūžtelėjo pečiais, nežiūrėdama jam į akis.

— Aš dėl visko kalta. Reikėjo niekam nepasakoti apie slėptuves, bent jau ne Šuvanei.

Jupiteris padrąsinamai nusišypsojo.

— Ar mes jau pradėjome... pripažinti kaltes?

— Mes padarėme per daug klaidų.

— Estakada blefavo ir mes įkliuvome. Jis žinojo, kad yra plokštė, bet nebuvo tikras, kad ją turime.

Koralina linktelėjo ir savo delnais apkabino jo delnus.

— Tu mane bučiavai, anksčiau.

Jis nusišypsojo.

— Beveik neprisimenu.

— Nebūk toks bejausmis, — jos pirštai glostė jo ranką. — O Miva?

Jupiteris atsiduso.

— Ateina laikas, kai reikia per ją peržengti. Tu pati taip sakei.

Koralina švelniai pažvelgė į jį tamsiomis akimis ir papurtė galvą.

— Nenoriu žinoti, ką manai esant teisinga, noriu žinoti, ką tu iš tikrųjų manai.

Jis suprato, ko ji klausia, ir pamėgino rimtai įsiklausyti į savo vidų, į visus Mivos pėdsakus, kurie, be abejo, ten glūdėjo ir šalia Koralinos kasdien vis labiau blėso.

Jis norėjo paaiškinti, kas vyksta jo sieloje, kai į kambarį įlėkė Janusas.

— Turiu naujienų, — pasakė jis. Rankoje jis laikė mobilųjį telefoną. — Kai kas... atsitiko.

Koralina paleido Jupiterio ranką ir pašoko iš vietos.

— Ką jie jai padarė?

Janusas atsistojo prieš ją nervingai mosuodamas telefonu. Iš tolo buvo matyti, koks nemalonus jam šis aiškinimasis.

— Nieko baisaus, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji sako, kad iškrito pro langą.

— Pro langą? — Koralina žiūrėjo į jį taip, tarsi ruoštųsi griebti už gerklės.

— Galite jai paskambinti, — jis ištiesė mobilųjį telefoną ir lapelį su ranka užrašytu telefono numeriu.

— Ji guli ligoninėje. Čia jos telefono numeris.

— Kaip ji jaučiasi? — paklausė Jupiteris.

— Ji susitrenkė, bet jokių lūžių nėra. Gydytojas, su kuriuo aš kalbėjau, sakė, kad reikia palaukti tyrimų rezultatų, — jis trumpam nutilo. — Kai ją atvežė į ligoninę, ji buvo labai susijaudinusi. Gydytojai turėjo vargo, kol sumažino jos kraujo spaudimą. Visa tai įvyko ne anksčiau nei prieš valandą.