Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Eime, eikim toliau, — pasakė jis.

Jie išėjo iš saugyklos ir kurį laiką ėjo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjo.

— Kur norite eiti? — paklausė Jupiteris.

— Pirmiausia į gryną orą. Noriu patikrinti, ar mano prielaidos dėl Estakados veiksmų yra teisingos.

— Ar jis iš tikrųjų kardinolo bibliotekininko brolis?

— Žinoma. Kardinolas taip pat vienas iš adeptų.

— Bet kodėl Estakada turi įtakos vartų sargybai.

Janusas garsiai šniurkštelėjo nosimi.

— Peršalau. Tai nuo požeminės drėgmės, — jis brūkštelėjo atpakalia ranka per veidą. — Estakada turi įtaką kardinolui fon Tadenui, o šis — šveicarų sargybinių vadui.

— Fon Tadenas ir Landinis priklauso Taurės adeptams, — mąstė Jupiteris garsiai. — Kas dar?

— Mažiau nei jūs tikriausiai manote. Ir vis dėlto saujelė bus, blogiausia, kad jiems priklauso keli įtakingi žmonės prie Šventojo Sosto, — Janusas tyliai atsiduso. — Žinote, slaptųjų ložių įtaka popiežiui įgijo lėkštumo prieskonį nuo to laiko, kai kiekvienas tariasi apie tai žinąs. Plačiajai visuomenei visa tai atrodo beveik skaidru. Visada atsiras koks nors uolus žurnalistas, kuris paviešins, ką pavyko demaskuoti, išleis dar vieną knygą apie slaptus finansinius sandėrius, ryšius su mafija, apie tariamą nunuodijimą, P2, Opus Dei, Šventojo Karsto riterius — apie visa tai plačiai aprašyta. Tačiau tai apsimestinis skaidrumas, kuris yra geriausia priedanga Taurės adeptams. Kiekvienas tiki, kad žino viską, ir nemato akivaizdžių dalykų. Adeptai yra pranašesni už visas kitas ložes, nes nėra didelė organizacija. Jie turi mažiau nei tuziną narių. Čia nėra jokių atskilėlių, jokio jaunimo prieaugio, jokių skyrių kitose šalyse. Adeptai yra sąmokslininkų bendruomenė, jie sėdi Šventojo Tėvo ausy, jo artimiausių patikėtinių rate.

— Bet ko gi jie nori? — paklausė Jupiteris. — Noriu paklausti, kokių tikslų jie siekia.

Janusas karčiai nusišypsojo.

— Matote, kaip tik čia ir prasideda moralinė dilema. Kiek yra nusikalstamas siekimas saugoti Bažnyčios pamatus? Bijau, kad čia nėra paprasto atsakymo.

— Saugoti? — nuo to laiko, kai jie išėjo iš vandens saugyklos, Koralina tylėjo. Dabar ji pirmą kartą prakalbo. — Ką nori apsaugoti adeptai?

— Tikriausiai šį tą didesnio, nei jūs abu galite įsivaizduoti.

Jupiteris sustojo ir sulaikė žemesnį Janusą už pečių.

— Nežaiskite su mumis, Janusai. Aš nesu nusiteikęs vėl klausyti abejotinų užuominų. Papasakokite mums, ką žinote, kitaip galiu atiduoti šukę Estakadai. Tai būtų neblogas užmokestis už mūsų gyvybes.

— Jūs man grasinate? — Janusui, regis, pasidarė linksma, bet Jupiteris jo akyse įžvelgė nerimo šešėlį.

— Aš galiu bet kuriuo metu sudaužyti šukę, greičiau nei jūs ar kas nors kitas ją atims.

— Jūs viską sužinosite, — atsakė Janusas, — bet ne dabar, ir, žinoma, ne todėl, kad reikalaujate. Aš manau, kad jūs vis dar neteisingai vertinat savo padėtį.

Jupiteris atkakliai žiūrėjo jam į akis.

— Man mūsų padėtis yra aiški. Mus persekioja keli žmonės, jie mus nužudytų nė nemirktelėję. Pasakykit, ką jūs prarastumėte, jei aš sudaužyčiau šukę!

— Kol mes turime tai, kas adeptams svarbiausia, mes turime galimybę... — Januso balsas skambėjo įtaigiai kaip pamokslininko. Jupiteris dar nė karto nepagalvojo, kad Janusas gali būti dvasininkas. Tačiau dabar pamanė, kad tai visai įmanoma, nepaisant jo skarmalų.

— Su šuke ir vario plokšte mums gali pavykti visiems laikams suardyti jų organizaciją, — tęsė Janusas. — Mes galėsime juos išvaryti iš Vatikano. Ar suprantate? Šie abu daiktai yra vieninteliai, kuriais pasinaudoję galime daryti spaudimą Estakadai ir jo žmonėms. Jei jūs sudaužysite šukę, mes pralaimėsime. Tada visi mūsų pasipriešinimo metai praėjo veltui.

Jupiteris žvilgtelėjo į Koraliną. Ši nervingai kramtė savo apatinę lūpą. Jis suprato, kad ji labai susirūpinusi dėl Šuvanės. Anksčiau ar vėliau ji pareikalaus iš Januso, kad būtų užmegztas ryšys su senele.

— Kiek pasekėjų turite? — kreipėsi jis vėl į Janusą.

— Mažai. Viskas prasidėjo labai nekaltai, prieš kelerius metus. Aš daugiau nei du dešimtmečius kunigavau Afrikoje ir Mikronezijoje, kol mane atšaukė ir pasiūlė dėstyti popiežiaus akademijoje. Nepraėjo nė trijų mėnesių, ir aš nuteikiau prieš save du trečdalius brolių. Man leido pasirinkti: arba kunigavimas kur nors krašto gilumoje, arba pašalinimas iš Vatikano administracijos, savaime suprantama, su perspektyva anksčiau ar vėliau vykti į užsienį. Aš pasirinkau pastarąjį kelią. Man pasiūlė vietą Vatikano radijuje. Mano palaiminga veikla apsiribojo Valstybės sekretoriato spaudos pranešimų perskaitymu. Taigi aš esu Bažnyčios samdomas žurnalistas, — jis paniekinamai sušnarpštė, — tačiau be jokios žurnalistinės laisvės. Aš pats ją sau suteikiau ir kapstydamasis aplinkkeliais susidūriau su Taurės adeptais. Aš pradėjau rinkti medžiagą apie jų narius, apie Estakados brolį, profesorių Trojaną, kardinolą fon Tadeną, jo sekretorių Landinį ir kitus. Aš perdaviau vienam užsienio žurnalistui, amerikiečiui, akredituotam Vatikane, kelis dokumentus ir pasiūliau parašyti apie tai knygą. Jis padarė klaidą — paskelbė savo tyrimus. Fon Tadenas pirmasis atkreipė į jį dėmesį ir pavedė Landiniui atsikratyti šia problema. Amerikietis dingo. Netrukus rado jo lavoną.

— Leiskite man spėti, — tarė Koralina, — jis plaukė Tiberiu.

Janusas šyptelėjo.

— Nors Landinis ir klastingas, tačiau neturi jokios fantazijos. Galbūt kaip tik tai daro jį tokį pavojingą. Vis dėlto jis veikė taip apsukriai, kad visi požymiai leido įtarti apiplėšimą. Niekas nepastebėjo jokio ryšio su Vatikanu.

— Ar fon Tadenas ir jo bendrai sužinojo, kad jūs nurodėte amerikiečiui kelią? — paklausė Jupiteris.

— Ne iš karto. Iš pradžių man davė ramybę, ir aš galėjau tęsti tyrimus. Tikėjausi, jog kada nors atsiras kitas žmogus, kuris bus apsukresnis, kuris tikės manimi nesiryždamas savo rizika daryti tyrimų. Bet, žinoma, nieko neatsirado, o aš tapau nekantrus ir neatsargus. Per kvailą nerūpestingumą atkreipiau Estakados dėmesį. Užuot mane tiesiog pašalinęs, kaip būtų padarę fon Tadenas ir Landinis, jis pamėgino su manimi derėtis. Jis man pasiūlė atskleisti visas adeptų paslaptis, jei atiduosiu jiems savo dokumentus. Už tai jis man pažadėjo postą Azijoje. Jis įsivaizdavo, kad tokiu būdu galės manimi atsikratyti, o man tai buvo puiki išeitis. Aš visą laiką svajojau ten sugrįžti. Estakados pasiūlymas buvo labai gundantis. Prieš fon Tadeno valią jis man papasakojo apie adeptų organizacijos susikūrimą, jų istoriją ir parodė didžiąją relikviją.

— Regis, jis padarė didelę klaidą, — pasakė Koralina.

— Ne, — atsakė Janusas skubiai. Akimirką jo žvilgsnis tapo mąslus. — Mane pakerėjo ta neįtikėtina vizija, tie Estakados atskleisti dalykai. Aš trumpą laiką buvau lyg ir mokinys, ar suprantate?

Jupiteris kilstelėjo antakį, o Koralina kumštelėjo jam į šoną. Janusas to nepastebėjo. Jis tęsė:

— Vieną ar du mėnesius aš buvau kaip apakintas. Paprašiau Estakados niekur manęs nesiųsti, net reikalavau, kad mane priimtų į adeptus.

Tai Estakadai visiškai nepatiko, — užbaigė Jupiteris.

— O ne. Jei būtų viskas ėjęsi, kaip jis norėjo, aš būčiau buvęs priimtas į jų būrį. Kiti pasipriešino. Jie netrukdė Estakadai globoti mane, bet labai norėjo sužlugdyti mano priėmimą į organizaciją. Tam reikia visų narių pritarimo, o balsavimo rezultatai buvo triuškinantys. Estakadai neliko kito kelio, jis turėjo paklusti. Jis norėjo mane išsiųsti į Aziją, kaip buvo žadėta, bet fon Tadenas ir Landinis manė, kad tiek daug žinodamas esu pavojingas... Aš tuo užbaigsiu. Estakada pritarė, kad mane pašalintų — Landinio metodu. Galėjau rasti saugią vietą, bet nusprendžiau nebėgti. Vatikane yra nedidelė grupė žmonių, kuriais aš pasitikiu, jiems viską papasakojau. Mes kartu nusprendėme panaikinti adeptų įtaką.