Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Šviesa užgeso. Kažkas ją užgesino.

Jupiteris jau ruošėsi ištarti Koralinos vardą, bet paskutinę akimirką jį kažkas sulaikė. Tai negalėjo būti Koralina. Galbūt miegodama ji galėjo įjungti pagrindinio apšvietimo jungiklį, bet niekaip negalėjo išjungti avarinio apšvietimo apsaugos. Kažkas tikslingai išjungė visas šviesas. Kažkas, kas žinojo, kad Jupiteris čia.

Jis atsargiai čiupinėjo knygų lentyną, po pirštais jautė šaltas knygų nugarėles ir įtemptai mąstė, kaip jam kuo greičiau išeiti prie pagrindinio tako. Prieš tai jis du kartus staigiai pasuko į dešinę. Jei jis prie kitos sankryžos vėl eis į dešinę, turėtų neišvengiamai patekti į vidurinį taką, žinoma, jei lentynos nesustatytos šachmatine tvarka su išilginiais ir skersiniais takais, kurie susikerta dešiniajame kampe.

Nevaryk pats savęs iš proto! — įsakė jis sau. Tačiau visos pastangos klausyti blaivaus proto buvo bevaisės. Jei jo vaizduotė sumanė pajuokauti, taip ji ir padarys.

Koks ten garsas, tylus, labai tolimas? Jis priminė greitą kalimą... trypimą! Kanopų trypimą!

Jis staiga sustojo ir įsiklausė.

Dabar nieko nesigirdėjo. Nei kanopų, nei žmonių žingsnių. Knygos sugėrė bet kokį garsą, net jo paties kvėpavimas atrodė svetimas ir mechaniškas.

Bet štai ir vėl! Kanopos! Jis neapsiriko. Tai priminė greitai šuoliuojantį kovos žirgą. Jis dar toli, bet pamažu artėja.

Ir vėl nutilo.

Tu tai įsivaizduoji, mėgino įtikinti save. Viskas, ką tu girdi, egzistuoja tik tavo viduje. Kitaip kas nors galėtų tave girdėti. Pavyzdžiui, tas, kuris išjungė šviesą, kuris kėsinasi į tave!

Lentyna po jo pirštais baigėsi. Kelias sekundes jis grabinėjo tuštumą, kol pagaliau palietė kažką minkštą, šiltą, lankstų. Jis staiga krūptelėjo, bet jį pagriebė už riešo ir tvirtai laikė. Ploni pirštai. Moters pirštai.

— Koralina, — sušnabždėjo jis su palengvėjimu atsidusdamas.

— Ššša, — sušnypštė ji. — Tylėk.

— Kas?

— Kažkas čia yra.

Jis dar kartą įsiklausė į tamsą. Iš pradžių nieko negirdėjo, bet netrukus jam tapo aišku, kad iš tikrųjų girdi garsą, tylų, vienodą, kartais visiškai susiliejantį su jo kvėpavimo ritmu. Žingsniai! Daugiausia už dviejų, trijų lentynų.

Jis galėjo tik nuspėti Koralinos siluetą, bet ji vis dar laikėsi įsikibusi jo riešo vesdama jį ir pati laikydamasi. Jis klausėsi jos kvėpavimo, bet atrodė, kad ji buvo sulaikiusi kvėpavimą — tokia ideali tyla ją gaubė. Prieš ją jis atrodė triukšmingas ir bejėgis; jo širdis stipriai ir garsiai daužėsi krūtinėje kaip antikinio laikrodžio spyruoklinis mechanizmas.

Žingsniai artėjo iš dešinės, o jie abu atsargiai judėjo priešinga kryptimi. Už kelių metrų jie atsitrenkė į knygų lentyną, kurios, tiesą sakant, čia neturėjo būti, jei Jupiterio teorija apie sisteminį išdėstymą būtų buvusi teisinga.

Jie pasuko į kairę. Koralinos pirštai paleido jo riešą, o jis pasinaudojo proga ir sučiupo jos delną. Taip jie tylėdami judėjo į priekį, retkarčiais sustodavo, kad įsiklausytų į trečiojo žingsnius kažkur tamsoje. Dabar jie jo nebegirdėjo, nei žingsnių, nei drabužių šiurenimo.

Jis laukė jų prie kitos kryžkelės, tylėdamas ir nejudėdamas. Pirmiausia jį pastebėjo Jupiteris, pajuto jo buvimą, nors iš tikrųjų nematė. Jis staiga sustojo, pastūmė Koraliną už nugaros ir garsiai paklausė į tamsą:

— Kas jūs esate?

Koralina tvirčiau suspaudė jo pirštus.

— Jupiteri, ką tai...

— Mano vardas Janusas, — atsiliepė vyriškas balsas arčiau nei už dviejų metrų.

— Janusas? Tai jūsų pavardė?

— Tiesiog Janusas, — pasakė vyras. — Sekite paskui mane!

— Sekti? — Jupiteris karčiai nusišypsojo. — Galbūt paaiškintumėt mums, ko iš mūsų norite.

— Išgelbėti jūsų gyvybes, — vyras tai ištarė stačiokiškai, jo intonacija ryškiai skyrėsi nuo įmantraus Estakados suokimo.

— Galbūt aš klystu, — pasakė Koralina šaltai, — bet šiuos žodžius — „išgelbėti gyvybę“ — nuo vakar vakaro girdime dažnai.

— Jūs šmaikšti, — atsakė žmogus visai nelinksmai. — Tereikia paklausti, kiek tokia būsit. Pagrindinį apšvietimą išjungiau aš, kad iš koridoriaus nesimatytų, jog kažkas čia yra. Bet avarinio apšvietimo apsaugą išjungiau ne aš. Tai buvo jie. Vadinasi, jie greitai bus čia.

— Taurės adeptai?

— Estakados galvažudžiai, visai nesvarbu, kaip jie save vadina.

Labiau nei rūpestis dėl Koralinos Jupiterį trikdė ta aplinkybė, kad jis negalėjo matyti žmogaus, kuris stovi priešais jį. Pasitikėti nepažįstamuoju yra viena, o pasitikėti nematomuoju — visai kas kita.

— Eime, — pasakė Janusas ir žengė tamsoje žingsnį jų pusėn. — Mes nebeturime laiko.

— Pasakykite mums vienintelę priežastį, kodėl turime jumis tikėti.

— Estakada jus apgavo. Suklydote juo pasitikėdami.

— Kodėl turime padaryti tokią pat klaidą dar sykį, — paklausė Koralina atkakliai.

— Jei dar ilgiau čia liksite, pirmasis kartas taps vieninteliu. Jūs nebeturėsite galimybės daryti jokio sprendimo.

— Nesąmonė, — paprieštaravo Jupiteris. — Estakada galėjo mus seniai nužudyti.

— Estakada — ne Landinis, — atsakė Janusas. Paminėjus šią pavardę Jupiteris sustingo. — Landinis veikia neapgalvotai. Tai jis nužudė dailininką, Estakadai dar nespėjus perimti vadovavimo.

Estakada niekina gryną prievartą. Jis žudo, bet daro tai stilingai, jis niekada neleistų, kad žmogžudystė sužlugdytų jo planus. Todėl jis jus čia ir atsivežė. Kad jus užliūliuotų tariamu saugumu, kad pašalintų iš viešumos ir užsiimtų su jumis tiek laiko, kiek jam reikia, — Janusas padelsė, paskui pridūrė: — Beje, yra viena problema, šiuo metu jo žmonės apieško jūsų kambarį. Bet vario plokštės jie neras.

— Ji yra... — pradėjo Jupiteris, bet buvo nutrauktas.

— Ten, kur ją įkišote, jos jau nėra, — pasakė Janusas. — Aš ją paslėpiau slėptuvėje netoliese.

— Jūs turite vario raižinį, — pasipiktino Koralina.

— Patikėkite, kai suvoksite visas sąsajas, įvertinsite tai, ką aš padariau... O dabar pagaliau eime!

Jupiteris tamsoje paspaudė Koralinos ranką ir labai norėjo išvysti jos veidą. Jis norėjo atsakomybę už šį sprendimą pasidalyti su ja. Bet kai Koralina vis dar tylėjo, jis paklausė:

— Kur mus vesite?

— Pirmiausia toliau nuo čia, į slėptuvę, kur adeptai jūsų neieškos.

Koralina giliai įkvėpė.

— Gerai, — pasakė ji bespalviu balsu, — eime.

Jupiteris pajuto, kad ji susigūžė.

— Neišsigąskite, — paprašė Janusas. — Aš paimsiu jūsų ranką ir išvesiu jus iš čia.

— Sutarta, — atsakė ji.

Keistas nepažįstamasis, regis, neblogai orientavosi, kad galėtų rasti kelią tamsoje. Jie daug kartų pasuko, bet pagaliau pasiekė pagrindinį taką. Durys vis dar buvo atidarytos. Koridoriuje avarinis apšvietimas buvo užgesintas, bet tolumoje žybsėjo mažučiai kišeninių žibintuvėlių taškeliai. Janusas buvo teisus. Estakados vyrai apieškojo jų kambarį.

— Greičiau, paskubėkite! — Janusas išvedė juos pro užsukamas duris į koridorių, po kelių metrų pasuko į dešinę ir nubėgo su jais plačiu koridoriumi. Jie buvo nubėgę maždaug dvidešimt žingsnių, kai avarinis apšvietimas vėl įsijungė ir panardino juos į prietemą. Estakados vyrai bus įjungę apsaugą, kad būtų lengviau ieškoti Jupiterio ir Koralinos.

Pirmą kartą jie galėjo žvilgtelėti į savo vedlį. Januso šiurkštus balsas klaidino. Jis buvo žemesnis už Koraliną, plačių pečių ir apkūnokas. Jo šiaudų spalvos plaukai buvo susivėlę; atrodo, kad daug mėnesių jis nesilankė pas kirpėją. Blogai užgijęs randas kirto jo kairįjį skruostą, ėjo per kaklą ir dingo po aukšta megztinio apykakle. Jupiterio nuomone, jam turėjo būti apie penkiasdešimt metų, todėl aukšti sportiniai batai, kuriais jis avėjo, jam visai netiko. Be to, lūpų kamputyje matėsi bjauri pūslelinė.