Кай Майер - Vatikano sąmokslas

2 Albert Speer - vokiečių architektas, dalyvavęs daugelyje nacių projektų, buvęs III Reicho ginklavimosi ministras ir ūkio ministras.

7 SKYRIUS Janusas

Jupiteris pabudo nesuvokęs, kad iš viso buvo užmigęs. Jis vis dar vilkėjo paltą, gulėjo skersai lovos ir nežmoniškai šalo.

Pro praviras kambario duris traukė ledinis skersvėjis, atnešdamas silpną terpentino kvapą.

Jupiterio pirštai užčiuopė odinį maišelį. Jis vis dar buvo vidinėje jo palto kišenėje. Vario raižinys taip pat dar gulėjo nepaliestas ant stalo.

Koralina buvo dingusi.

Prie stalo jos nebebuvo, lova taip pat liko nepaliesta. Jupiteris šūktelėjo merginos vardą tualeto pertvaros link, bet Koralina neatsiliepė.

Išsigandęs jis pašoko iš lovos ir nuskubėjo prie durų. Prieš jį atsivėrė tuščias koridorius. Lubų šviestuvai vienodais tarpais metė šviesius atspindžius ant linoleumo; tarpai tarp jų buvo tamsūs, tarsi grindys tose vietose būtų prasmegusios juodoje bedugnėje.

— Koralina?

Jokio atsakymo.

Jupiterį apėmė panika. Jie leidosi Estakados vedami kaip gyvuliai į skerdyklą, dabar atėjo jo žmonės ir...

Raktas kyšojo vidinėje durų pusėje.

Vos pažvelgęs į jį Jupiteris akimirksniu suprato, ką reiškia šis pastebėjimas, ir jo nugara nubėgo šiurpuliukai.

Koralina išėjo iš patalpos savanoriškai. Ar ji išgirdo ką nors neįprasta? Ar ją staiga išviliojo iš kambario? Ne, abiem atvejais ji būtų jį prižadinusi.

Ir staiga jis suprato. Prieš jo akis švystelėjo tos nakties Romoje prisiminimai, kai jis rado ją ant stogo, ji tada tik per plauką nenukrito žemyn.

Ji vėl vaikščiojo per miegus. Ir kaip tik dabar, šioje vietoje!

Jis pažvelgė į laikrodį. Netrukus pirma valanda. Jis neilgai miegojo. Jei jį prižadino triukšmas, kurį sukėlė Koralina, vadinasi, ji turėtų būti netoli. Bet ar tada jis neturėjo jos pastebėti už durų koridoriuje? Gerai, galbūt ji vaikščiojo jau kurį laiką.

Plūsdamasis jis nuskubėjo prie stalo, iš bejėgiškumo pagriebė vario plokštę ir pakišo ją po savo lovos čiužiniu. Kiekvienas, kuris jos ieškotų, tuoj pat rastų, bet po to, kas atsitiko, jis negalėjo palikti jos atvirai ant stalo. Odinis maišelis vis dar buvo vidinėje palto kišenėje. Jei Estakada buvo teisus, Taurės adeptams svarbiausia buvo šukė, taigi radę vario raižinį jie nebūtų galutinai laimėję.

Jis ištraukė raktą iš spynos, užrakino duris iš lauko ir žengė į dešinę. Jis nežinojo, ar Koralina nuėjo šia kryptimi. Pasitikėjo savo instinktais. Daugiausia — sėkme.

Nuo klaidinančio šviesos ir šešėlių žaismo koridoriaus pabaigos nesimatė. Iš abiejų pusių buvo daugybė durų, tai tikriausiai archyvų patalpos. Visos buvo užrakintos.

Pagaliau jis priėjo ugniai atsparias plienines duris, užsuktas metaliniu ratu, kaip uždaromi skyriai povandeniniame laive. Jos buvo plačiai atidarytos.

Už durų buvo didžiulė požeminė salė. Ant lubas siekiančių knygų lentynų stovėjo tūkstančių tūkstančiai knygų. Senovinio popieriaus, trapių odinių nugarėlių kvapas svaigino.

Šalia įėjimo Jupiteris pamatė senovinį pasukamą jungiklį, kuriuo buvo galima įjungti pagrindinį apšvietimą. Kai įjungė, blyškus apšvietimas iš pradžių, regis, skleidė šešėlius, o ne šviesą.

— Koralina? — sušnabždėjo jis, bet ir vėl nesulaukė jokio atsakymo. Kažkas šioje salėje buvo ne taip, praėjo kelios akimirkos, kol jis suprato kas. Priešingai nei rūsio koridoriuje, čia nebuvo aido, nebuvo net lengvo žingsnių dunksėjimo. Knygų lentynos, surikiuotos eilėmis kaip karstai mauzoliejuje, sugėrė bet kokį garsą.

Jis iš lėto ėjo tarp lentynų retkarčiais atsigręždamas atgal. Bet kaskart, kai jau manė pastebėjęs judesį, antrą kartą pažvelgęs pamatydavo tik dulkių sūkurį, šokantį lubų šviestuvo šviesos spindulyje. Toliau kelias šakojosi į siauresnius, bet jis delsė, nesiryždamas klaidžioti šiame senovinių žinių labirinte.

Nemalonus jausmas, kurį pajuto jau tą naktį Šuvanės parduotuvėje, dar labiau sustiprėjo. Daugybė knygų jam kėlė nerimą. Jis jautėsi taip, tarsi milijonai argumentų, glūdinčių tarp viršelių, ragino jį daryti tai, ko jis nenorėjo. Knygos buvo jo profesijos, jo gyvenimo dalis, bet tai nepakeitė to meilės ir neapykantos mišinio, kurį jis joms jautė. Kaip kai kurie žmonės vengia didelių žmonių susibūrimų, taip jis vengė didelių knygų sankaupų. Jis jų akivaizdoje jausdavo lygiai tokią pat baimę, kokią kai kurie žmonės jaučia hipnotizuotojui. Jis žinojo apie jų galią suvilioti, padaryti įtaką, pakeisti žmones. Slapčia jis iracionaliai įtarė, kad net nebuvo reikalo jų atversti, kad išleistum džiną iš butelio.

Kai jis, praėjęs dvidešimt metrų pagrindiniu praėjimu ir pusę tiek atsišakojimu, vis dar nerado Koralinos nė pėdsako, nusprendė nerti į tą labirintą nepaisydamas neryžtingumo. Jis galvojo apie Dedalą ir Ariadnės gudrumą ir gailėjosi, kad neturi tokio siūlo, kokį davė Ariadnė savo mylimajam Tesėjui, arba modernesnio atitikmens. Jei jau susimąstė apie savo norus, būtų gerai turėti ginklą, kuriuo galėtų gintis iškilus pavojui. Kokį nors nesunkų, bet aplink buvo tik knygos, kurios, vos paliestos, primesdavo savo valią kaip juodą, senovinį prakeikimą.

Jis pasuko į dešinę, į vieną šoninį praėjimą — devintą ar dešimtą — ir po kelių metrų priėjo kryžkelę. Ir vėl knygos. Tomai ant tomų, ant jų dar tomai. Staiga jis pasijuto mažas ir pažeidžiamas.

— Koralina? — du kartus, tris kartus jis negarsiai sušuko jos vardą — jokio rezultato. Kur ji dingo?

Dar viena kryžkelė. Jis pasuko į dešinę, nes orientacijos pojūtis jam sakė, kad tokiu būdu jis galėtų patekti prie įėjimo į salę, bent jau prie vienos iš sienų, kuri buvo paslėpta už lubas siekiančių knygų lentynų.

Netrukus Jupiteris suprato, kad tokiu būdu niekada neras Koralinos. Galbūt ji grįžo atgal ir gulėjo lovoje. Ji pasakojo, kad namuose jai dažnai taip atsitikdavo — atsibusdavo rytą savo miegamajame, kad vaikščiojo naktį, atskleisdavo tik kelios smulkmenos. Gali būti, kad šiandien buvo taip pat. Tada jie kartu pasijuoks ir palauks, kol pasirodys Estakada, kad kartu su juo ištirtų vario plokštės paslaptis.

Žinoma, jei Koralina iš tikrųjų guli savo lovoje. Bet Jupiteris jautė, kad taip nėra. Būtų tiesiog per lengva, ir nieko nebūtų per šias dienas atsitikę, nebūtų jo užduoties čia, Romoje, nebūtų prisiminimų apie Mivą ir, žinoma, jausmų, kilusių Koralinai. Staiga jam tapo aišku, kad jis ne tik ja rūpinosi, bet ir ilgėjosi jos, jis ilgėjosi jos šypsenos, jos rimtumo, jos cinizmo, jos įžūlių atsakymų. Ar tai buvo aplinkui esančių knygų įtaka, ar jos kelia jam tokias mintis? Probėgšmom jis pažvelgdavo į knygų nugarėles — nei Romeo ir Džuljetos, nei jokios didžiosios meilės literatūros. Tik lotyniški pavadinimai knygų, kuriose buvo kalbama apie tikybos mokymą, apie dogmas ir jų dėstymą. Ne, čia buvo ne tos knygos. Jis ilgėjosi Koralinos, nes ją mylėjo, staiga jam tapo nebe taip sunku tai pripažinti.

Tada ėmė gesti šviesos.

Knygos paniro į tamsą. Šešėliai pasidarė didesni, gilesni, grėsmingesnį. Jupiteris instinktyviai griebėsi vienos lentynos kaip žmogus skęstančiame laive, kuris bijo, kad tamsoje vandenyno banga gali jį nuplauti nuo denio į knygų, knygų, knygų jūrą. Avarinis apšvietimas tyliai zyzė kaip toli skrendantis vabalas, bet pavienės lemputės buvo per toli, kad nušviestų trečią ar ketvirtą šoninių takų eilę.

Pagaliau ir jos užgeso.

Tamsa buvo aklina. Viskas paskendo juodume, ir tik dabar Jupiteris suvokė, kad jis yra dviejų aukštų gylyje po žeme, vietoje, kuri vargu ar galėtų būti tamsesnė. Jį vėl apėmė panika. Jupiteris buvo apsuptas milijono knygų, pagautas popieriaus kape, ir jis neturėjo nė mažiausio supratimo, į kurią pusę reikėjo sukti. Tamsa buvo tokia tobula, kurios bijo vaikai, kai nusileidžia į rūsį, tamsa, kurios jie niekada nepamato, bet bijo to tariamo pavojaus, kylančio jų fantazijose. Bet čia, šioje salėje, tamsa buvo apčiuopiama, patiriama ir prikelianti senas Jupiterio vaikystės baimes iš vieno budinčio pasąmonės vingio. Kelias sekundes jį krėtė siaubingas drebulys, kol protas paėmė viršų ir privertė mąstyti.