Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Jupiteris suniūniavo pagrindinį Žvaigždžių karų motyvą, Janusas pažvelgė į jį su priekaištu.

— Atleiskite, — pasakė Jupiteris, — bet tai primena plėšikų laikus.

Koralina nebuvo tokia diplomatiška.

— Vadinasi, tai vienintelis jūsų nusivylimo motyvas. Jūsų įžeista savimeilė. Burtininko mokinys, kurį meistras atstūmė, dabar neriasi iš kailio, kad sugriautų meistro namus.

Janusas pažvelgė į ją niūriai.

— Aš niekada nesakiau, kad mano motyvai kilnūs ir nesavanaudiški, — jis pamasažavo kaklo raumenis ir beveik švelniai perbraukė per ilgą randą. — Bet jei reikalas apsiribotų tik kerštu Landiniui ir jo bendrams, kurie mane persekioja, galėčiau veikti paprasčiau. Beveik kiekvienas čia, Vatikane, nukentėjo nuo vieno ar kito sprendimo, kuris buvo padarytas veikiant adeptams. Patikėkite, tai daugiau nei kerštas. Negi jūs manote, kad esu toks naivus? — jis neleido atsakyti. Tik papurtė galvą ir tęsė: — Jūs manęs nepažįstate. Nedarykite skubotų išvadų. Šią klaidą jau padarė Estakada, ar ne tiesa?

Jupiteris suraukė kaktą.

— Mes visi galėtume imti draskyti savo senas žaizdas. Ar ne tiesa? — jis griežtai pažvelgė ne tik į Janusą, bet ir į Koraliną. Ši nuleido akis, bet jis matė, kad mergina verda iš pasipiktinimo. Baimė dėl Šuvanės, jos pačios tykojantys mirtini pavojai ir painūs mažojo žmogelio išvedžiojimai buvo sprogstamas mišinys. Jis tikėjosi, kad ji nepasielgs neapgalvotai. Tačiau kai Koralina po akimirkos prašneko, jau buvo susitvardžiusi.

— Dabar aš norėčiau paskambinti savo senelei.

Janusas atsiduso.

— Kaip norit. Bet turėsite tai padaryti labai greitai. Ten, viršuje pavojinga... mums visiems.

— Nesirūpinkit, — Koralina nuėjo koridoriumi nelaukdama Januso.

Jupiteris nuėjo su ja; pirmą kartą jis pasidalijo su ja malonumu palikdamas kitą stovėti.

Janusas pasivijo juos trepsėdamas trumpomis kojytėmis.

— Aš mačiau jūsų mobilųjį telefoną jūsų kambaryje, — pasakė jis vos atgaudamas kvapą.

— Aš jį ten palikau.

— Galiu nuvesti jus prie telefono. Šiuo metu ten nieko nebus. Bet jūs turite man kai ką pažadėti.

— Mes jūsų valioje, — atsakė Koralina kandžiai. — Ar pamiršote?

— Aš norėčiau jus pristatyti keliems žmonėms.

— Jūsų patikėtiniams? — paklausė Jupiteris.

— Draugams, taip. Noriu jus nuvesti pas juos ir prašau, kad nekrėstumėt jokių kvailysčių.

Koralina susižvalgė su Jupiteriu.

— Gerai, — pažadėjo ji.

Janusas patenkintas linktelėjo ir ėmėsi rodyti kelią. Jie sekė paskui jį siaurais koridoriais, kurie labiau priminė rūdos kasyklos štolnę nei rūsio koridorių. Per šachtą, kuri panėšėjo į žemėn nugrimzdusį bokštą, jie užkopė aukštyn ir pateko į ankštą laiptinę, kuri baigėsi liuku. Kai Janusas jį atidarė metaliniu strypu, apačion pažiro dulkės ir žemės.

— Vatikano sodininkų sandėliukas, — paaiškino jis, ištraukė iš šešėlio kopėčias ir atrėmė į liuko pakraštį. Jis užlipo pirmas, paskui — Koralina.

Jupiteris paskutinį sykį įsiklausė į štolnių labirintą. Jam pasivaideno, kad girdi tolimus balsus, bet netrukus suprato, kad tai požeminiai skersvėjai, šnabždantys tolumoje. Jis nusistebėjo, koks be galo didelis Vatikano požeminis pasaulis. Pakerėtas ėmė kopti aukštyn.

Tai, ką Janusas pavadino sandėliuku, buvo erdvi patalpa su tinkuotomis sienomis ir puošniomis kolonomis. Baltinti paviršiai buvo papilkėję, niekas čia nesitvarkė. Patalpoje stovėjo maži traktoriukai, įvairiausių rūšių sodininkų įrankiai ir geras tuzinas dviračių. Jais sodininkai įveikdavo parkuose didelius atstumus, jei negalėdavo triukšmauti važinėdami motorinėmis priemonėmis.

Janusas pridėjo pirštą prie lūpų ir parodė į didelius įrankių salės vartus. Jie buvo praverti tiek, kad prasmuktų žmogus. Regis, jis baiminosi, kad jų jau laukia.

Pasilenkę jie nusėlino tarp traktorių ir įrankių prie artimiausios sienos, palei sieną pabėgėjo išėjimo link, o už kelių metrų pasuko prie siaurų durelių dešinėje ir šmurkštelėjo pro jas. Janusas tyliai uždarė duris ir pasuko raktą.

Dabar jie atsidūrė tvankiame svečių kambaryje su ilgu mediniu stalu, čia buvo keli kavos virimo aparatai ir daugybė pageltusių laikraščių. Ant vienos sienos prie lango kabėjo telefonas.

— Galite juo naudotis, — pasakė jis Koralinai. — Bet tik vieną minutę. Fon Tadenas turi galimybę kontroliuoti skambučius į miestą.

— Jūs manote, kad ten, už durų, kas nors yra? — Jupiteris priėjo arčiau prie durų ir įsiklausė.

Janusas neatsakė. Jis nuskubėjo prie lango, prisispaudė nugara prie sienos ir atsargiai pažvelgė pro langą.

— Nagi, skambinkit! — nurodė jis Koralinai nesitvardydamas. — Mes turim mažai laiko!

Mergina nebedelsė, nukėlė ragelį, pasuko pirmiausia nulį ir sulaukė signalo.

Jupiteris prisidėjo prie Januso. Lauke prieš langus jis nematė nieko, išskyrus krūmus ir mažą lopinėlį vejos.

— Ar jie gali mus čia rasti?

Janusas linktelėjo.

— Po kelių minučių. Kažkas jau lankėsi sandėlyje. Estakada reagavo greičiau, nei aš maniau. Jis įsakė saugoti išėjimus iš požemio, net slaptus.

Jupiteris suabejojo, ar jie iš viso teisingai pasielgė patikėdami savo gyvybes šiam žmogui. Žinoma, atrodė, kad jis daug žino apie Estakadą ir Taurės adeptus. Taip pat aišku, kad Estakada žino apie Janusą tiek pat, o tai pakankami daug, kad numatytų jo žingsnius.

— Žinau, ką dabar manote, — pasakė Janusas neatitraukdamas žvilgsnio nuo lango. — Vis dėlto pasitikėkite manimi. Jei mes iš čia išeisime, jie pames mūsų pėdsakus. Pažadu.

Jupiteris pažvelgė į Koraliną.

— Na, kaip?

Jos veide atsispindėjo įtampa, ant kaktos žibėjo prakaito lašai. Ji stipriai spaudė ragelį prie ausies, tarsi nuo to priklausytų ryšys.

— Ji nekelia ragelio, — sušnabždėjo mergina.

Jupiteris pasilenkęs nubėgo palei langą ir atsistojo šalia Koralinos. Jos nerimas dėl Šuvanės pamažu apėmė ir Jupiterį.

Koralinos akyse žibėjo ašaros.

— Prakeikimas, kodėl ji nekelia ragelio? — jos balse buvo justi kylanti isterija.

— Na, gali būti tūkstantis priežasčių.

Ji pažvelgė į jį, tarsi jis būtų pasakęs kvailystę.

— Tūkstantis priežasčių, taip? O kas, jei jis mus apgavo? — ji parodė į Janusą nesirūpindama, kad šis gali girdėti jos žodžius. — Kas jam ta Šuvanė? Jis rūpinasi tik šuke ir raktu. Jis mums melavo. Estakada ją nužudys.

Paminėjus raktą dešinysis Januso antakis truktelėjo, bet jis vis dar nenuleido žvilgsnio nuo lango.

— Dar vieną minutę, — pasakė jis tyliai, — ne daugiau.

— Pamėgink dar kartą, — paprašė Jupiteris.

Drebančiais pirštais ji surinko Šuvanės numerį ir laikė ragelį atokiau, kad Jupiteris galėtų klausyti kartu. Jis norėjo ją apkabinti, paguosti, jei reikės, bet jam tai pasirodė vaikiška ir silpna, todėl jis nesujudėjo.

Ragelyje gaudė telefono signalas.

Vieną kartą, antrą, trečią.

Jie buvo jau čia. Priešais namą. Trys vyrai, vilkintys juodais drabužiais, atbudusios Romos nakties šukės. Šuvanė pamatė juos pro virtuvės langą, šmėkštelėję siluetai, šešėliai pravažiuojančio automobilio šviesose.

Ji nulipo į pirmąjį aukštą ir atsistojo už knygų lentynų taip, kad matytų įėjimą. Moteris nedrįso net pajudėti, tik su nerimu žvelgė pro tarpą tarp knygų.

Anapus siauros vitrinos nieko nesimatė.

Tylą sudraskė trenksmas. Iš pradžių ji pamanė, kad kažkas trenkė į duris, bet ne. Gatvės žibinto šviesa prieš namą pradėjo raibuliuoti ir netrukus užgeso. Prie lango prisėlino naktis. Staiga Šuvanė atsidūrė visiškoje tamsoje.