Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Jupiteris norėjo įsiterpti, bet Koralina linktelėjusi paragino tylėti.

— Dėkoju, — pasakė jai nusišypsojęs Janusas. — Pirmiausia pasiklausykite ilgos istorijos, po to galėsite spręsti.

Jupiteris nenoromis linktelėjo.

— Taigi Piranezis kitiems adeptams pranešė, kad jau prieš kelerius metus iššifravo tekstą ant taurės ir atrado nuorodą apie paslėptas duris — duris, vedančias į milžinišką požeminį statinį. Vis dėlto jis vengė savo draugams nurodyti tikslią jų vietą. Tikriausiai suprantate, kad už tai dailininkas nebuvo mėgstamas. Piranezis tuo metu jau buvo nusprendęs išeiti iš adeptų draugijos ir savarankiškai atlikti tyrinėjimus. Tikriausiai jis tikėjosi ne tik idėjinės, bet ir finansinės naudos. Jis tvirtino, kad vieną kartą ten jau buvo ir tai užfiksavo savo raižiniuose, kaip anksčiau raižiniuose įamžino Romos griuvėsius. Adeptams nepavyko Piranezio įtikinti, kad atskleistų savo žinias. Jis tvirtino, kad savo taurės šukės, reikalingos teksto iššifravimui, jis nebeturi, todėl kiti adeptai neturi galimybės patys iššifruoti tą tekstą.

Taigi jis paliko juos siunčiančius prakeiksmus ir grasinimus, o netrukus pasirodė pirmieji Carceri raižinių atspaudai. Keisčiausia, kad nėra jokių užuominų apie tai, jog Piranezis antrą kartą būtų žengęs pro slaptąsias duris. Jis ne tik visiškai nutylėjo savo atradimą, bet ir negavo iš to jokio pelno. Tiesą sakant, aš abejoju, ar jį nuo to žingsnio sulaikė tik kitų adeptų grasinimai. Ne, Piranezis kažkodėl baiminosi dėl savo gyvybės, ir aš netikiu, kad tą baimę sukėlė keli menki buvusių draugų keiksnojimai. Žinoma, pasinaudoję savo įtakingais ryšiais jie sugriovė jo kaip architekto karjerą.

Tuo tarpu Piranezis iš savo raižinių gyveno gana neblogai. 1760 metais jis nusprendė dar kartą išspausdinti perdirbtą Carceri ciklą, pridėdamas prie jo dar tris raižinius. Be to, jis sukūrė septynioliktą raižinį, kurį mes matome čia, prieš save. Jame išraižytas rakto kontūras, kurį jis tokiu būdu perdavė tolesnėms kartoms.

— Jūs norite pasakyti, — paklausė Koralina, — kad tai yra tikrų Carceri raktas?

— Žinoma, — patvirtino Janusas. — Vario plokštė saugo raktą, o šukė yra paskutinė dėlionės, atskleidžiančios įėjimo į požemį vietą, detalė.

— Vadinasi, Estakadai ir jo bendrams reikia tiek vieno, tiek kito, — pasakė Jupiteris. — Jie visą laiką norėjo sužinoti, kur yra slaptas įėjimas.

Janusas patenkintas pasirąžė, net pirštų sąnariai subraškėjo.

— Tas įėjimas tikriausiai yra čia, Vatikane. Jūs tuoj sužinosite, kaip aš padariau šią išvadą.

— Vėl paslaptys? — pažvelgus į Koraliną buvo matyti, kad ji nė per nago juodymą nepatikėjo dvasininko samprotavimais.

— Prieš žengiant kitą žingsnį, leiskite baigti savo pranešimą, — paprašė Janusas. — Jūs jau žinote, kad Piraneziui pasitraukus adeptų istorija liko nebaigta. Iš tikrųjų, ji vis labiau pynėsi su Katalikų bažnyčios likimu. Kaip minėjau, tarp draugijos narių buvo teologų, kurie visiems skelbė, jog vieta, kurią atrado Piranezis, yra niekas kita, kaip pragaras.

— O gerasis Dieve, — atsiduso Jupiteris.

— Dabar lengva iš to šaipytis, ypač pašaliečiui, — pasakė Janusas. — Bet patikėkite, visa istorija buvo per daug jaudinanti, kad adeptai leistų jai be niekur nieko rutuliotis. Kol Piranezio šukė neatsirado, draugijos nebuvo galima paleisti, taip jie buvo prisiekę. Taip atsirado kita adeptų karta, dar viena, ir dar. Senosios taisyklės buvo pamirštos arba išplėstos savo nuožiūra. Iš šešių adeptų atsirado dešimt, o iš dešimties pagaliau dvylika, nes šešios likusios šukės buvo seniai sujungtos siekiant iššifruoti užrašo kodą, jos nebebuvo simbolis arba narystės įrodymas. Tikriausiai jiems seniai pavyko iššifruoti tekstą, išskyrus dalį, kurios nebuvo ir kur buvo aprašyta vieta. Šukė, kurią jūs radote Piranezio bažnyčioje, yra paskutinė dalis, kurios stinga, — Jaunusas parodė į vario plokštę. — Žinoma, stinga ir rakto.

Jupiteris kurį laiką mąstė, mėgindamas suvokti tik ką sužinotą trikdančią informaciją, o tada paklausė:

— Kuo čia dėtas Kristoforas?

— Kristoforas, kaip jūs žinote, buvo gerbiamiausias Vatikano restauratorius. Jis galėjo naudotis slaptaisiais archyvais po Papūgos pilimi. Regis, ten jis susidūrė su septynioliktos plokštės atspaudu. Neturiu nė menkiausio supratimo, kaip tas atspaudas ten pateko ir kodėl niekas apie jį nežino. Kristoforas niekam neparodė savo radinio, bet jis nesugebėjo išlaikyti liežuvio už dantų. Jis apie tai pasikalbėjo su vienu, su kitu. Netrukus žinia apie sensacingą radinį pasiekė adeptų ausis. Iš ankstesnių Piranezio aplinkos tyrinėjimų jie žinojo, kokia paslaptis glūdi septynioliktoje plokštėje, galbūt vienas iš jo vaikų matė tą plokštę ir papasakojo apie ją savo palikuonims, o šie perdavė toliau...

Iš Kristoforo reikalavo, kad jis atiduotų atspaudą. Bet šis atsisakinėjo ir sunaikino atspaudą prieš ateinant jo apieškoti. Jis tvirtino, kad paveiksle nebuvo jokio rakto, visai nesvarbu, ką jie su juo darė. Aš manau, kad jie mėgino jėga išgauti informaciją, dėl to jis pamišo. Jie nedrįso jo nužudyti, nes tikėjosi kada nors išpešti paslaptį. Jie tik išmetė jį iš Vatikano.

Taip, Kristoforas buvo išprotėjęs, bet jis gerai žinojo, kaip gali atkeršyti savo kankintojams — jis visą Romą apipiešė septyniolikto raižinio kopijomis, suprantama, be rakto. Taip jis gadino kraują Landiniui ir jo bendrams. Žinoma, jiems buvo labai smagu jį nužudyti, kai paaiškėjo, kad septyniolikta plokštė atrasta. Pagaliau Kristoforas jiems nebebuvo reikalingas, jį buvo galima pašalinti.

— Bet kaip atspaudas galėjo patekti į Vatikano archyvą? — nustebo Jupiteris.

— Jei klausiate, aš jums atsakysiu. Piranezis pats jį slapčia ten atnešė. Jis visada buvo save įsimylėjęs žmogus, šiuo klausimu sutaria visi jo amžininkai, ir jis tikriausiai jautė malonumą pakišdamas adeptams masalą. Dailininkas jų panosėje pakabino gabalėlį dešros ir stebėjo, kaip jie subėgs į krūvą. Aišku, jis tikėjosi, kad atspaudas bus atrastas daug anksčiau, dar jam gyvam esant. Jis negalėjo nuspėti, kad tai įvyks prabėgus daugiau nei dviem šimtams metų, — Janusas mostelėjo ranka. — Žinoma, kad tai tik teorijos. Bet, mano nuomone, taip ir buvo. Pagalvokite, tuo metu draugija dar nebuvo tokia pavojinga, kaip šiandien. Aš nemanau, kad Piranezis kada nors rimtai bijojo adeptų, ne, jis bijojo kai ko kito, to, kas sulaikė jį nuo antro apsilankymo Carceri požemyje.

— Vadinasi, — apibendrino dvasininko pasisakymą Jupiteris, — Estakada žino, kad ant septynioliktos plokštės yra kažkokia forma pavaizduotas raktas, tinkantis toms durims. Ir jis žino, kad ta šukė nuvestų prie tų durų, — jis atsikvėpė ir tęsė savo samprotavimus: — Kam viso to reikia? Ką iš to turės adeptai, kai atidarys duris? Noriu pasakyti, kad turi būti rimtesnė priežastis nei įžeista savimeilė dėl to, kad Piranezis Estakados pirmtakui nušluostė nosį. Juos tikrai skatina ne archeologinis susidomėjimas.

— Tikrai, — patvirtino Janusas. — Bet nepamirškite, kad dabartiniai adeptai yra Vatikano pašonėje. Tai, ką jie daro, daro Bažnyčios labui. O jeigu Bažnyčia jau šimtus metų žino apie tų senovinių statinių egzistavimą, gal anksčiau nei Piranezis juos atrado? Jei jie tikėjo, kaip sakiau, kad tai yra fizinė pragaro išraiška? Pamąstykite, mes dabar kalbame apie viduramžius, apie idealią dirvą prietarams ir religiniam fanatizmui. Tada buvo atrasti tikrieji Carceri , ir kai kas nusprendė nutylėti jų egzistavimą ir uždengti įėjimą puošniausiu krikščionybės pastatu — milžiniška bazilika, kuri užtemdė visus lig šiol čia buvusius pastatus, tokio dydžio katedra, prieš kurios puošnumą nublanktų prisiminimai apie bet kokius pagoniškus statinius po jos pamatais.