Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Koralina sustojo ir atidžiai pažvelgė į Jupiterio atspindį durų stikle.

Tikriausiai Babio sakė tiesą.

— Babio? — Šuvanė dirbtinai nusikosėjo. — Aš labai užjaučiu dėl to, kas jam atsitiko, bet mažasis žmogus niekada rimtai nežiūrėjo į tiesą.

— Kitaip nei tu, ar ne? — pareiškė Jupiteris sausai.

Koralina staigiai atsisuko ir sušnypštė senelei:

— Ar tu iš tikrųjų tokia naivi? Babio negyvas, nes mes pavogėme šukę ir vario raižinį.

— Nori apkaltinti mane dėl jo mirties?

— Mus visus tris. Prakeikimas, tu teisi Babio, o nesi net pati sau sąžininga!

Šuvanė nusuko akis ir nepasakė nė žodžio.

Jos vaikaitė žengė artyn įrėmusi rankas į šonus, įraudusiu veidu ir virdama iš įsiūčio.

— Tai negali būti tiesa, — sušnabždėjo ji, staiga pasisuko ir vėl pažvelgė pro langą.

— Tu teisi, — ištarė Jupiteris sukrėstas. — Babio nemelavo. Galbūt jis iš tikrųjų norėjo šukę perpirkti, kad išgelbėtų mūsų gyvybes. Jei būčiau jo paklausęs, jis dabar būtų gyvas.

— Ne! — paprieštaravo Šuvanė ryžtingai. — Tie žmonės vis tiek būtų jį nužudę, greičiausiai po to, kai jis jiems būtų perdavęs šukę.

— Mes turim dingti iš Romos, — karščiavosi Koralina.

Jupiteris kelias akimirkas pamąstė, kol pradėjo dėstyti atsakymą:

— Manau, kad mes esame saugūs, kol turime šukę. Mes galime ją sudaužyti. Regis, šis gabalėlis molio yra per daug vertingas, kad Babio žudikai rizikuotų.

— O kas bus, jei jie vieną iš mūsų pagrobs? — Koralinos balsas išdavė bejėgiškumą ir pyktį. — Jei jie grasins tave nužudyti, Jupiteri? Manai, aš jiems tada neatiduočiau šukės? O paskui jie galės ramiai nužudyti mus, — ji giliai įkvėpė ir tęsė truputį ramesniu balsu: — Gerasis Dieve, mes svarstome ir svarstome... Turi juk būti kažkas, ką mes galėtume daryti! — ji nervingai susuko ilgus plaukus ir užkišo už apykaklės. — Negalime čia sėdėti ir laukti, kol kas nors pasirodys ir kyštelės prieš nosį ginklą.

Jupiteris atsistojo ir norėjo prieiti prie jos, dar nebuvo tvirtai nusprendęs, ar reikėtų ją apkabinti, kai Šuvanė staiga pakėlė ranką.

— Ššš, — sušnypštė ji ir pridėjo pirštą prie lūpų. — Tyliau.

Jupiteris ir Koralina neramiai susižvalgė.

— Kas atsitiko?

— Tyliau! — Šuvanė įsiklausė, paskui linktelėjo. — Skambino prie parduotuvės durų.

— Ar tokiu laiku ateina klientų? — paklausė Jupiteris.

— Klientai neateina net dieną, — šiurkščiai pajuokavo Šuvanė.

Koralina pažvelgė į laiptinę.

— Manote, tai jie?

— Nesuprantu, kodėl jie varginasi naudodamiesi durų rankena.

Skambutis vėl suzirzė. Šį kartą girdėjo visi.

— Einu pažiūrėti, — pasakė Jupiteris.

— Ne! — Koralina sulaikė jį už žasto. — Neik!

— Kiek, manai, mes galėsim čia slėptis?

Ji delsė.

— Gerai, — apsisprendė pagaliau, — tada aš eisiu kartu.

Jupiteris norėjo prieštarauti, bet iš spindinčių jos akių suprato, jog turi pasiduoti.

— Gerai, — ištarė jis trumpai.

Šuvanė lydėjo juos iki laiptų.

— Būkit atsargūs! — ji nuskubėjo į virtuvę ir ėmė dairytis, plautuvėje pastebėjo nešvarią keptuvę ir bandydama pakilo jo ją rankoje kaip kovos kirvį.

Jupiteris ir Koralina nusėlino laiptais žemyn. Abiejuose parduotuvės aukštuose buvo tylu. Tamsoje tarp lentynų galėjo be vargo pasislėpti bent tuzinas žmonių, bet abu vis dėlto nusprendė nejungti šviesos. Jie nenorėjo, kad iš lauko būtų matyti, kur jie eina.

Pirmame aukšte pro plačias lentynas lauko durų nesimatė. Jupiteris su Koralina prasispraudė pro siaurus tarpus tarp ilgų lentynų, kol pagaliau išvydo įėjimą.

Buvo pradėję lyti, ši viena netikėtų liūčių visais laikais užklupdavo Romą. Dažniausiai jos greitai praeina, bet vargas tam, kas reikiamą akimirką neturi rankoje skėčio, nors romietiškos liūtys trumpos, bet labai smarkios.

Prie durų stovintis vyras buvo išskleidęs skėtį ir laikė jį virš galvos. Tai buvo kuklus, paprastas skėtis, metantis gilų šešėlį ant veido ir viršutinės kūno dalies. Vandens lašeliai ant stiklo iškreipė vaizdą. Vienintelio žibinto šviesoje Jupiteris įžvelgė, kad vyras nedėvi palto, tik tamsų kostiumą.

— Ar jūs jį pažįstat? — sušnabždėjo Jupiteris.

Koralina gūžtelėjo pečiais.

— Nematau jo veido.

Jupiteris prisiminė mįslingąjį profesorių ir jo vairuotoją, bet šis nebuvo panašus į juos. Senis sėdėjo invalido vežimėlyje, jo gorila buvo daug stambesnis už žmogų prie parduotuvės durų.

— Ar taip atrodo žmogus, kuris vidury dienos prie Panteono nušauna žmogų? — paklausė Koralina dvejodama. — Su duslintuvu?

Jupiteris timptelėjo lūpų kampučius.

— Aš su tokiais žmonėmis tesu susidūręs skaitydamas detektyvinius romanus, atleisk, — bet dar kalbėdamas jis prisiminė, kad tai netiesa. Jis buvo rūmuose, kai prasidėjo gaisras, ir matė, kaip veikia jų priešai. Jie pasiuntė tris vyrus juodais kombinezonais, kad šie sudegintų namą. Reikia manyti, kad jie bent jau tiek pat pasivargins, kad nužudytų tris žmonės.

Jis persakė Koralinai savo mintis, ši linktelėjo.

— Skamba protingai.

— Pakankamai protingai, kad rizikuotume savo gyvybėmis?

— Ar turime kitą pasirinkimą?

Jupiteris ryžtingai pasitempė.

— Tu liksi pasislėpusi. O aš einu.

Ji kiek padelsė, paskui padavė jam raktą.

— Štai, — pasakė ji. — Ir prašau būti budriam, gerai?

Jis greitai linktelėjo ir nuėjo prie durų. Nuo įtampos jam skaudėjo visą kūną, reikėjo labai susikaupti, būti pasiruošus šokti į šalį nuo bet kokio to vyro judesio, bet dėl neaiškios priežasties jam nesisekė. Pavojus jį tarsi užhipnotizavo, ir tai suteikė visai situacijai beprotybės atspalvį.

Jupiteris žengė į pro durų stiklą apšviestą plotą. Žmogus su skėčiu turėjo jį dabar matyti.

Jupiteris įkišo raktą į spyną ir pasuko.

Vyras kilstelėjo skėčio kraštą ir susidūrė su Jupiterio žvilgsniu. Lietaus pėdsakai ant stiklo iškreipė jo bruožus, atrodė, tarsi jis verktų. Tai buvo optinė apgaulė.

Jupiteris patraukė duris ir atidarė. Žalvarinis varpelis virš įėjimo suskambėjo.

Vyras pakėlė skėtį dar aukščiau.

— Labas vakaras, — pasakė jis ir šie paprasti žodžiai nuskambėjo beveik nuoširdžiai. — Gal leistumėt man įeiti.

— Ko jūs norite?

— Pasikalbėti su jumis.

— Ar jūs vienas?

— Taip, aš vienas.

Jupiteris pamanė, kad vyras atrodo kaip anglų liokajus iš seno nespalvoto filmo, draugiškas pagyvenęs ponas, aukštas, lieknas, į akis krito jo tiesi laikysena. Sidabro spalvos plaukai, krakmolyta apykaklė, ant kaklo šilkinė kaklajuostė su pieno baltumo dramblio kaulo sege. Skėčio rankena buvo iš tos pat medžiagos.

Jupiteris žengė į šalį ir leido jam įeiti.

Vyras jautėsi bejėgis, laikydamas varvantį skėtį.

— Galbūt reikėtų jį palikti lauke. Nenoriu, kad jūsų knygos sudrėktų.

Koralina žengė iš už lentynos.

— Ten, priekyje prie durų, stovi vaza. Kiškite jį ten.

Vyras rado vazą, linktelėjo dėkingas Koralinai ir pasakė:

— Labai malonu, nuoširdžiai dėkingas.

Jupiteris mėgino suprasti, ar Koralina išėjo iš priedangos, nes pažinojo vyrą, ar todėl, kad jis jai pasirodė nepavojingas. Kai pažvelgęs į ją nieko nesuprato, vėl kreipėsi į nepažįstamąjį:

— Ar jūs esate nuolatinis klientas?

— Ne, deja. Turiu prisipažinti, čia esu pirmą kartą.