Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Parodyk man juos, Babio, — pareikalavo jis. — Kur yra žmonės, kurie mus seka? — jis apsižvalgė aplinkui, bet pastebėjo tik būrelį vaikų, kurie vaikėsi riebius aikštės balandžius.

Mažasis prekiautojas užsisklendė, kai suprato, kad Jupiteris juo netiki.

— Visur ir niekur, — teištarė jis.

— Gerai, — Jupiteris atsistojo ir linktelėjo Koralinai, kad ši taip pat pasielgtų. — Užteks. Jei turėsi geresnį pasiūlymą, žinai, kur mane rasti.

Koralina vis dar sėdėjo ir žiūrėjo į jį nepatikliu žvilgsniu. Greitai papurtęs galvą jis parodė, kad ji neturi pasiduoti. Mergina nenoriai pakilo.

— Jie žino, kur jus rasti, — sumurmėjo Babio. Jis dar kartą prašneko garsiai: — Jie, Jupiteri, nebijo nieko, nes nėra tokių dalykų, kurie įvarytų jiems baimę. Jie sprendžia, gyventi kitiems ar mirti, kaip tu sprendi, valgyti pietus ar ne. Jie jus sučiups. Jus abu. Kodėl netiki, kad aš noriu tau tik gera?

— Nes aš tave pažįstu, Babio. Nes tu man kaip tik dėl to patinki. Tu esi profesionalas, ypatingas profesionalas. Tu gali dar ne tokią istoriją suregzti, kad tik gautum šukę, ar ne tiesa?

Babio linktelėjo.

— Taip, tikriausiai aš taip pat taip pasielgčiau. Galbūt aš jau taip dariau, anksčiau ir su kitais. Bet ne su tavimi.

— Esu nuoširdžiai sujaudintas, — Jupiteris pristatė kėdę prie stalo ir parodė į šiaurinę aikštės dalį. — Žinai, ten yra mažas restoranėlis, pirmoje gatvėje iš kairės. Mes su Koralina ten dabar valgysime. Jei tu apsigalvosi, gali mus ten rasti dar, na, tarkim, dvi valandas.

Koralina vis dar atrodė taip, tarsi norėtų prieštarauti, bet pakluso. Jupiteris turėjo patyrimo, kaip bendrauti su Babio. Truputį padelsusi ji nusekė paskui, jie nuėjo Maddalena gatve aukštyn, siaura gatvele, kurioje grūdosi turistai.

— Tik neatsigręžk, — pasakė Jupiteris. — Jis turi manyti, kad mes tvirtai apsisprendę.

— Aš nesu tvirtai apsisprendusi.

— Tai žaidimo dalis.

— Žaidimo? — ji tyliai sušnopavo. — Jupiteri, aš tavęs nesuprantu! Ten buvo pakankamai pinigų, kad...

— Ten buvo per mažai, — nutraukė ją Jupiteris. — Pasitikėk manimi!

— Kaip galiu tavimi pasitikėti, jei nesuprantu?

Kai jie pasuko už kampo, Jupiteris sustojo.

— Klausyk, — pasakė jis. — Man patinka Babio, pirmiausia už tai, kad jis nuspėjamas. Kai jam pirmą kartą parodžiau šukę, supratau, kad norės ją nupirkti. Jis iš to gyvena, ir tikrai neblogai. Šio sandėrio dydis priklauso nuo to, ką jis sužinojo apie šukę. Jei jis mums siūlys didelę sumą, kaip ką tik padarė, jis bus susidūręs su itin sensacingais faktais, ar tu taip nemanai? Vadinasi, šukė daug vertingesnė, nei mes iki šiol manėme. Jei jis nepakels kainos, tai padarys kiti. Jūs mane čia pasikvietėte, kad padėčiau parduoti, tai aš ir padarysiu, ir kiek galėdamas geriau. Svarbiausias šio verslo priesakas — niekada nepriimti pirmo pasiūlymo, visai nesvarbu, kokia istorija tau bus pateikta.

— Bet tai, ką jis pasakė...

— Galbūt yra tiesa, o galbūt ir ne, — Jupiteriui pasirodė, kad gatvė aplink jį ėmė suktis ratu, kad jis kartu su visa aplinka grimzta į bedugnę. — Aš gavau užduotį ir ją įvykdysiu kuo geresnėmis sąlygomis.

Koralina pažvelgė jam tiesiai į akis.

— Kam tu turi ką nors įrodinėti, Jupiteri? Sau pačiam? O gal Mivai?

— Tai neturi nieko bendra...

— Ne, turi, — nutraukė ji įtūžusi. — Ji tave paliko. Ji tave sužlugdė. Bet tu vis dar puoselėji tą iškreiptą viziją, kad galėsi būti kartu. Tu suplaki šią kvailą istoriją su mūsų padėtimi čia, Romoje, tarsi ir taip nebūtų šlykščiai blogai. Prakeikimas, Jupiteri, žinau, kad paprastai ieškai savo kaltės, kai tave palieka, bet Miva niekada negrįš pas tave tik todėl, kad parduosi šukę už kuo didesnę kainą.

Jupiterį baugino, kaip paprasta buvo jį perprasti, jam buvo dvigubai skaudu, kad kaip tik Koralina sužinojo tiesą. Žinoma, ji buvo teisi, jis pakankamai ilgai bijojo, kad be Mivos niekada neatsities. Taip, jis iš tikrųjų manė, kad jo pasitikėjimas savimi sustiprės, jei sėkmingai atliks šį pavedimą, jei tai iš viso buvo paprastas pavedimas . O gal jis save tik apgaudinėjo?

Koralina palengva įsisiautėjo.

— Jei Miva tave įtikino, kad esi nevykėlis, ir tu esi toks kvailas, kad suprastum tiesą — tiek to, tai tavo bėda. Bet neįtrauk mūsų į savo asmenišką mažytį karą su savimi pačiu! — ji sunkiai kvėpavo. — Mes galėjom paimti tuos sumautus pinigus ir dar pridėti jiems plokštę.

Jupiteris nepakėlė į ją akių, bet pagaliau susiėmė.

— Gali būti, kad tu esi teisi. — Žinoma, tu teisi. — Gal padariau klaidą, nepriimdamas Babio pasiūlymo. — Mes abu tai suprantame. — Bet jau per vėlu grįžti ir priimti jo pasiūlymą, Negalim, jei norim, kad mumis pasitikėtų.

Koralina delsė. Pagaliau linktelėjo.

— Gerai, tada eime valgyti.

Jupiteris jautė, kad merginai buvo nemalonu, jog taip atvirai viską išklojo, bet jis ant jos nepyko. Šiuo metu jam labai reikėjo sąžiningumo. Per ilgai jis buvo apgaudinėjamas — pirmiausia Mivos, paskui — savęs paties.

Restoranėlis buvo vieno perstatyto skersgatvio gale, jo sienos buvo padengtos karnų dembliais, iš šonų stovėjo dideli kubilai su augalais. Mažučiame vidiniame kieme, ne didesniame už Jupiterio miegamąjį Šuvanės namuose, stovėjo pusė tuzino stalų, iš viršaus dengiamų milžiniško lininio skėčio. Medžiaga daugelyje vietų buvo apipelijusi, bet tai čia niekam netrukdė, kaip ir drėgnos mūro sienos, ir tarpais nusilupę dažai. Jupiteris ir anksčiau čia valgė, todėl žinojo, kad tai geriausias Romos restoranėlis. Valgiaraštis buvo trumpas ir puikus. Maistas čia buvo patiekiamas karštose keptuvėse, jis buvo gaminamas tik iš šviežių produktų ir buvo fantastiškai skanus. Bet to, ši užeiga turėjo dar vieną pranašumą — Jupiteris joje niekada nesilankė su Miva. Jis nenorėjo, kad jo viešnagė Romoje primintų jos pėdsakų medžioklę.

Prisiminusi Jupiterio alergiją Koralina užsakė baltojo vyno atvirose ropinėse ir juokdamasi pastebėjo, kad jos priminė ligoninės indus šlapimui. Tai buvo paprastas krašto vynas, nebrangus, bet pakankamai stiprus, kad priverstų Koraliną paikioti, o Jupiteriui atrištų liežuvį. Jis pasakojo jai apie Mivą ir save, kaip apie kokį kitą žmogų, ir prisipažino nežinąs, ar kada nors ji išeis jam iš galvos. Koralina mėgino jį prajuokinti, pasakodama linksmus Šuvanės gyvenimo epizodus. Pagaliau ji suspaudė jo ranką, padėtą ant stalo, ir daugiau nepaleido.

Prie gretimo staliuko dviejų moterų kompanijoje sėdėjo du kunigai. Koralina pašnibždom svarstė, ką veiks visi keturi šį vakarą, o paskui visą minutę nuo juoko negalėjo ištarti nė žodžio. Dėl jos paikiojimo kaltas buvo ne tik vynas, daug labiau ją veikė šios vietos, atskirtos nuo išorinio pasaulio, atmosfera. Jiems pavyko kuriam laikui nustumti mintis apie Kristoforą, Piranezio palikimą ir elgtis kaip vyrui ir moteriai, kurie tiesiog šią dieną nori pasimėgauti buvimu kartu.

Jie beveik valandą šitaip valgė ir kalbėjosi apie viską, kai Koralina netikėtai pasuko pokalbį prie nykštuko.

— Mes iš tikrųjų turėjome priimti jo pasiūlymą.

Jupiteris buvo per daug išdidus, kad prisipažintų sau, jog per trumpą laiką išgėrė per daug baltojo vyno. Netikėtai Koralinos žodžiai pasirodė labai įtikinami. Jis nebuvo tikras, ar dėl to kaltas alkoholis. Gal vynas sujaukė jo pojūčius, bet protas liko budrus. Dabar jis suvokė, kad Koralina visą laiką buvo teisi. Babio pasiūlymas buvo, be abejo, kilnus, ir visai nesvarbu, kokie motyvai jį skatino tai daryti. Jei būtų jį priėmę, vienu mostu būtų nusimetę visą naštą nuo pečių. Galbūt būtų tikslinga jam pasiūlyti ir vario raižinį. Žinoma, jis nupirktų jį už gerokai mažesnę kainą, nes raižiniai — visiškai ne jo sritis. Ir vis dėlto — tai buvo galimybė atsikratyti visų vargų ir net sudaryti pakenčiamą sandėrį.