Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Ne, — atsiliepė Jupiteris. — Mes to nedarysim. Dabar nebedarysim, — jie per daug rizikavo, kad dabar pasiduotų. — Gaisras buvo skirtas ne man. Niekas nežinojo, kad aš buvau name. Jie norėjo sunaikinti Kristoforo paveikslus.

Koralina grįžo prie vonios.

— Kokius paveikslus?

Šuvanė pasinaudojo galimybe, kad paspruktų.

— Tai aš pagaminsiu valgyti, — tarusi tuos žodžius ji šmurkštelėjo iš vonios ir uždarė paskui save duris.

Jupiteris papasakojo Koralinai apie sieninius paveikslus rūmų salėse. Jis paminėjo profesorių invalido vežimėlyje, susitikimą su keistuoju kapucinų vienuoliu ir vyrus su benzino kanistrais.

— Jie dar neatkreipė į mus dėmesio, — pasakė jis baigdamas. — Ir mes turime tuo pasinaudoti.

— Bet kaip? Mes neturim jokio išmintingesnio plano.

— Babio nori su manimi susitikti, rytoj prieš pietus. Regis, jis kažką sužinojo.

— Tada aš eisiu kartu.

Jupiteris gūžtelėjo pečiais.

— Jis apsidžiaugs, galėdamas su tavimi susipažinti.

Ji pašnairavo į jį abejodama, bet nieko daugiau neklausė. Ji papasakojo, ką sužinojo apie paslaptinguosius Dedalo namus.

— Dedalas yra graikų mitologijos veikėjas — bet tu tai tikriausiai žinai.

— Atrodo, jis buvo Ikaro tėvas.

Koralina linktelėjo.

— Dedalas garsėjo kaip didis antikos išradėjas ir architektas. Sakoma, Kretos saloje karaliui Minui jis pastatė labirintą, kuriame gyveno minotauras. Ar gerai žinai šią istoriją?

Jis pradėjo vėl muiluotis rankas.

— Ne itin. Tik pagrindinius įvykius, visa kita jau pamiršau.

— Šiandien perskaičiau visą istoriją internete ir keliose knygose, rastose parduotuvėje, — pasakė ji. — Anuomet Kreta buvo stipriausia Egėjo jūros valstybė. Karalius Minas įsitvirtino jūroje pasitelkęs savo galingą laivyną. Jo sūnus Androgėjas vieną dieną nukeliavo į Atėnus, kad dalyvautų varžybose, ir be vargo laimėjo. Pavydūs atėniečiai nepripažino jo pergalės. Jie užpuolė jį iš pasalų ir nužudė. Savaime suprantama, jie užsitraukė karaliaus Mino rūstybę. Įvyko mūšis, ir Atėnai pralaimėjo. Nugalėtojas Minas už sūnaus nužudymą pareikalavo baisaus atpildo: kas metai Atėnai turėjo į Kretą atsiųsti po septynis jaunuolius ir septynias merginas, kurie būtų sušeriami minotaurui, pabaisai, pusiau žmogui, pusiau buliui.

Paminėjus bulių, Jupiteris prisiminė Santino užuominą, bet nenorėjo nutraukti Koralinos pasakojimo.

— Metų metus buvo pristatoma duoklė, — tęsė ji, — kol vieną dieną į Atėnus atvyko didvyris Tesėjas. Jis pasipiktino šio papročio neteisingumu ir pats nuplaukė su aukai paskirtais jaunuoliais ir merginomis. Jis buvo įsitikinęs, kad dievai jį globoja ir kad jam pavyks nugalėti minotaurą.

Bet atvykęs į Kretą jis įsimylėjo Ariadnę, karaliaus dukterį, ši taip pat įsižiūrėjo gražuolį iš žemyno.

Štai čia pasirodė Dedalas. Jis buvo atsakingas ne tik už labirinto sukūrimą, bet ir už siaubingojo minotauro atsiradimą. Štai kaip viskas buvo: Ariadnės motina karalienė Pasifajė prieš daugelį metų įsimylėjo Poseidono padovanotą baltą bulių.

— Tai bent spektaklis, — tarė Jupiteris.

Koralina šyptelėjo.

— Matyt, jis turėjo ir gerų bruožų... Kad ir kaip būtų, bet ji su savo bėda kreipėsi į Dedalą, didįjį išradėją. Šis pagamino medinę karvę, į kurią ji galėjo įlipti ir baltajam jaučiui... na, atsiduoti, jei supranti, ką turiu omeny.

— Tam mano vaizduotės dar pakanka.

— Pasifajė pastojo ir pagimdė bjaurų pusiau gyvulį, pusiau žmogų — minotaurą. Minas, jos vyras, kaip tu numanai, nebuvo sužavėtas. Jis įsakė Dedalui pastatyti didžiausią pasaulyje labirintą, kurio centre kalėjo minotauras. Kad jis nesiautėtų, jam buvo patiekiamos žmonių aukos, galiausiai jaunuoliai ir merginos iš Atėnų. Grįžkime prie Tesėjo. Jis taip pat turėjo būti sušertas pabaisai. Bet Ariadnė paprašė Dedalo pagalbos. Jis patarė, kad, prieš žengiant į labirintą, mergina paduotų savo mylimajam siūlų kamuolį, kurio vienas galas būtų pritvirtintas prie įėjimo. Tokiu būdu Tesėjas suras kelią atgal. Kaip pasakė, taip ir padarė — Tesėjas su siūlais rankose žengė į labirintą, sunkioje kovoje nugalėjo minotaurą ir grįžo į dienos šviesą. Jis įteikė karalienei pabaisos galvą, bet Minas pasiuto iš pykčio. Tesėjui ir Ariadnei vos pavyko pabėgti iš salos, bet mūsų draugui Dedalui baigėsi blogai. Jis su sūnumi buvo uždarytas labirinte, kad ten mirtų iš bado. Bet Dedalas, žinoma, vėl kai ką sugalvojo. Iš vaško ir paukščių plunksnų jis sumeistravo sau ir sūnui dvi poras didelių sparnų. Jie prisirišo sparnus prie nugaros, ir jiems iš tikrųjų pavyko pabėgti. Bet skrendant per jūrą jaunasis Ikaras, suviliotas saulės, pakilo aukštai ir sudegė. O Dedalas nusiminęs nuskrido iki Sicilijos. Ten jo pėdsakai dingsta.

— Ir ką tai turi bendra su Dedalo namais?

— Jei nori žinoti, Dedalo namai yra metafora, — paaiškino Koralina. — Kai viduramžiais statė Šartro katedrą, jos grindyse išdėliojo labirinto formos mozaiką, kurios centre yra architekto portretas, taip jis norėjo atsistoti į vieną gretą su Dedalu, kuris tais laikais garsėjo kaip visų garsiausias architektas. Šiam labirintui prigijo pavadinimas Dedalo namai. Vėliau ši sąvoka reiškė labirintus visos Europos katedrose ir pagaliau net bet kokį kitą labirintą. Dedalas dar šiais laikais yra architektų simbolis, o jo namai yra bet kokiu būdu sukurtas labirintas, nuo angliškųjų gyvatvorių iki antikinių akmeninių labirintų.

— Dedalo namuose visada naktis, — pacitavo Jupiteris. — Ar tiki, kad Kristoforas pliauškė nesąmones?

— Neturiu supratimo, — prisipažino ji. — Tik tvirtai esu įsitikinusi, kad Dedalo namais jis vadino ne Trasteverės rūmus.

Jupiteris linktelėjo.

— Labirintas, — ištarė jis susimąstęs. — Kažkoks labirintas...

Koralina gūžtelėjusi pečiais atsistojo ir padavė jam rankšluostį.

5 SKYRIUS Ugnies kryžius

Ketvirtąją viešnagės Romoje dieną Jupiteris su Koralina išsiruošė į Rotondą, aikštę prieš seniausią Romos statinį — Panteoną — pačioje miesto širdyje.

Pakeliui jie iš fotodirbtuvės paėmė padarytas nuotraukas. Koralina vakare nunešė Jupiterio juostą išryškinti ir gražiai nusišypsojusi bei davusi arbatpinigių paprašė atlikti darbą iki ryto.

Eidami į automobilį jie peržiūrėjo nuotraukas. Jupiteris buvo nusivylęs.

— To aš ir bijojau, — jo žvilgsnis šokinėjo nuo vienos nuotraukos prie kitos. Visose buvo matyti tik limuzino langas, kuriame atsispindėjo neryškus Jupiterio atspindys. Vienoje nuotraukoje buvo matyti fotoaparatas, kitoje — tik tamsus ovalas.

Koralina studijavo vieną iš nuotraukų.

— Šioje nuotraukoje, atrodo, tarsi kažkas būtų už stiklo.

Jupiteris paėmė nuotrauką ir papurtė galvą.

— Tai tik atspindys.

— Ar tu tikras? — ji vėl pačiupo nuotrauką ir pavartė ją rankose, tarsi šitokiu būdu po pagrindiniu vaizdu galėtų išryškėti kitas. — Aš nežinau... Štai čia galėtų būti kai kas. Čia panašu į žandikaulį, o čia galėtų būti antakis.

— Mano žandikaulis ir mano antakis, — pasakė Jupiteris.

Koralina atsisėdo prie vairo ir pažiūrėjo į laikrodį.

— Mes dar turime laiko. Norėčiau šias nuotraukas nunešti vienam savo draugui. Fabijas išmano tokius dalykus.

— Veidus?

— Kompiuteryje. Jis apdoroja duomenis kompiuteriu. Galbūt jam pavyks pašviesinti nuotrauką. Tegul bent jau pamėgina.

Jupiteriui tai atrodė tik laiko gaišimas, bet Koralina užsispyrė. Po penkiolikos minučių jie sustojo prie smėlio spalvos daugiabučio ties Barberini aikšte. Koralina dešimčiai minučių dingo jo viduje. Kai grįžo, sėdo į automobilį ir nuvažiavo Panteono link.