Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Gurkštelėjęs kavos ir nusideginęs liežuvį jis pasakė:

— Žinau, kad po mano pasakojimo įvykiai taip pat netapo gražesni. Aš primušiau tą moterį ir, deja, nieko negaliu pakeisti.

— Ne, — ji išgėrė puodelį kavos iki dugno; regis, ji nepaisė, kad kava buvo karšta, beveik verdanti. Tada pasilenkė į priekį ir karštomis lūpomis pakštelėjo jam į skruostą. — Bet gerai, — pasakė ji. — Kažkodėl gerai.

— Mušti moterį?

— Susidurti su tais žmonėmis. Būti apkvailintam, — ji šelmiškai nusišypsojo. — Tai... tau tinka. Kažkodėl.

— Žavu.

Ji sukikeno.

— Ar mums būtina vienas kitam įrodinėti savo žavesį?

Jis ir vėl iš karto nesuprato, ką ji turėjo galvoje, ir ji vėl jį paliko.

— Aš pasirūpinsiu tais Dedalo namais, — pasakė ir ant kasos kvito smulkiu šriftu užrašė adresą.

— Sėkmės su Kristoforu, — pasakė ji žengdama pro duris. Liko tik neįkyrus jos kvepalų aromatas.

Kai Jupiteris gėrė kavą, antrą kartą nusidegino liežuvį.

Už jų pasigirdo signalas, kai taksi automobilis sustojo ties posūkiu į skersgatvį, kuris buvo per siauras, kad ten tilptų mašina. Trasteverės ir kituose labai senuose Romos kvartaluose buvo skersgatvių, kuriuose tilptų tik siauras nešulinis arklys arba vienas stambus žmogus, jie visiškai nepritaikyti šiuolaikinio pasaulio reikalavimams. Kai buvo statomi šie namai, kai buvo matuojami skersgatviai, niekas nė neįsivaizdavo, jog kada nors automobiliai su benzininiais varikliais užkimš gatves, o nuo išmetamųjų dujų namų fasadai papilkės.

Jupiteris užmokėjo vairuotojui ir išlipo. Vyras, važiavęs paskui, parodė nepadorų judesį ir pusbalsiu nusikeikė. Abu automobiliai pajudėjo iš vietos.

Jupiteris liko vienas. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios, tik keli automobiliai, pastatyti ant kelkraščio. Kitoje gatvės pusėje stovėjo juodas limuzinas su užtemdytais langais.

Išėjęs iš baro, Jupiteris nuėjo į netoliese esančią smulkių prekių parduotuvę turistams. Nuotraukos per naktį! Ekskursijų po miestą registracija! Teatro bilietai! Jis nusipirko mažą fotoaparatą, labai brangų prietaisą be gamintojo pavadinimo, tikėjosi, kad jo poreikiams šito pakaks.

Dabar jis išsiėmė fotoaparatą iš palto kišenės, permetęs greitu žvilgsniu įsitikino, kad jis paruoštas darbui, ir iš lėto priėjo prie limuzino. Jis laikė fotoaparatą taip, kad iš mašinos jo nebuvo matyti.

Jupiteris sustojo už pusės žingsnio nuo vairuotojo durelių, kad jas atidarant jam netrenktų į krūtinę, ir droviai pabeldė pirštų krumpliais į nepermatomą stiklą.

— Atsiprašau, — pasakė jis pabrėžtinai apsimesdamas kvaileliu. Kai niekas neatsakė, jis pabeldė dar kartą. — Atsiprašau, — pakartojo jis. — Pone? Ponia?

Niekas neatsakė.

Jupiteris su palengvėjimu atsiduso, nors ir nebuvo įsitikinęs, kad niekas nesėdėjo automobilyje. Jis tik žinojo, kad tai ne kardinolo automobilis, nors vos tik išlipęs iš taksi pastebėjo, kad juodasis automobilis yra su Vatikano numeriais. Žinoma, tai galėjo būti atsitiktinumas, bet iš savo patyrimo jis žinojo, kad nereikia pasitikėti tuo, kas akivaizdu.

Jis pabeldė trečią kartą. Veltui. Tada Jupiteris apėjo limuziną ir pamėgino pažiūrėti į vidų.

Ar tik ant užpakalinės sėdynės kažkas nesujudėjo? Jupiteris pasilenkė taip arti, kad dešiniųjų užpakalinių durelių stiklas atsidūrė visai prie veido. Jis suprato, kaip absurdiškai jis atrodė iš vidaus, bet šią akimirką jam tai buvo nesvarbu. Jis suvokė, kad nesilaiko savo nustatytų taisyklių — jei kas nors staigiai atidarytų duris, sulaužytų jam nosį.

Prakeikimas, jis buvo tikras , kad kažkas sėdi automobilyje. Negalėjo būti atsitiktinumas, kad šis automobilis stovėjo kaip tik čia, vos už kelių žingsnių nuo siauro skersgatvio, kuriame buvo Kristoforo prieglobstis. Jis galėjo bėgti prie namo, bet nenorėjo sutikti vieno ar kelių nepažįstamų žmonių. Gatvėje jis jautėsi saugiau, o jei įvyktų susidūrimas, nesvarbu koks, tegul jis vyksta čia, kur buvo galimybė pabėgti.

Juodas stiklas atrodė kaip išsiliejęs tepalas, veidrodinis paviršius atspindėjo ir iškreipė Jupiterio veidą, kuris buvo ištemptas kaip gotikinės vandenį spjaudančios pabaisos.

Jis pakėlė pirštą, kad dar kartą pasibelstų, šį kartą į užpakalines dureles, bet tuoj pat nuleido ranką. Jei automobilyje kas nors buvo, jis vis tiek neatsilieps.

Jupiteris nukreipė fotoaparatą į stiklą ir paspaudė. Ieškiklyje jis matė tik akinamą šviesą, blykstės atspindį juodame stikle. Jis žinojo, kad iš vienos nuotraukos bus sunku ką nors atpažinti, bet norėjo bent jau pamėginti. Po Koralinos pasirodymo prie Piranezio bažnyčios, Landinis ir jo Vatikano broliai seniai žinojo, kad jai kažkas negera, jų įtarimas savaime krito ir ant Jupiterio. Dabar nebuvo prasmės stengtis likti nepastebimam. Jis padarė dar pusę tuzino nuotraukų, kol kitoje gatvės pusėje pastebėjo sujudimą. Jis atsistojo už bagažinės ir atsargiai žvalgėsi iš už priedangos.

Gatvėje pasirodė du žmonės, du vyrai, vienas iš jų sėdėjo invalido vežimėlyje, kitas ėjo už jo. Akivaizdu, jie nepastebėjo Jupiterio.

Vyras invalido vežimėlyje vilkėjo tamsų kostiumą, ant galvos buvo užsidėjęs juodą skrybėlę plačiu kaspinu. Ant jo nosies buvo akiniai apvaliais stiklais plonais auksinais rėmeliais. Jupiterio nuomone, jam buvo apie šešiasdešimt. Pirmiausia jis pamanė, kad tai Vatikano dignitorius. Bet į akis krito, kad jis nenešiojo jokių bažnytinių insignijų, nemūvėjo net žiedo. Nors vyras buvo itin liesas, kostiumas gulėjo kaip nulietas. Brangus fabrikinis kostiumas su auksine adata kitoje atlapo pusėje.

Antrasis vyras buvo Jupiterio amžiaus, labai plačių pečių ir maždaug dviejų metrų ūgio. Jis taip pat vilkėjo tamsų kostiumą.. Jo šviesius plaukus dengė vairuotojo kepurė. Skandinavas, pagavoj o Jupiteris, arba iš Rytų Europos.

Vairuotojas švelniai pastūmė invalido vežimėlį per kelkraštį į gatvę. Jupiteris pasilenkęs šmurkštelėjo už kito stovinčio automobilio ir pasislėpė.

Senis kažką pasakė savo palydovui, ką, Jupiteris neišgirdo. Atrodo čekiškai arba lenkiškai. Per praėjusius metus jis išugdė gerą klausą kalboms; net jei nesuprato žodžių prasmės, pagal skambesį galėjo nustatyti šalį. Tai buvo malonus jo kelionių po visą Europą šalutinis efektas.

Vairuotojas atsakė ir vienintelis žodis, kurį Jupiteris suprato, buvo „profesorius“. Senis pažiūrėjo į rankinį laikrodį ir patenkintas linktelėjo. Jupiteris slapčia nusikeikė, kai pamatė, kad vairuotojas atidaro kairiąsias limuzino duris. Iš slėptuvės kitoje gatvės pusėje jis būtų galėjęs pažiūrėti į automobilio vidų. Dabar jis tik galėjo stebėti, kaip vairuotojas padėjo „profesoriui“ išlipti iš vežimėlio — akivaizdu, kad senis remdamasis gali žengti kelis žingsnius, vadinasi, jis neparalyžiuotas — ir pasodino jį į limuziną. Jupiteris įsiklausė, ar sėdintis ant užpakalinės sėdynės ką nors pasakys, bet nesugebėjo nieko nugirsti. Tikriausiai automobilis iš tikrųjų buvo tuščias.

Jupiteris įtemptai stebėjo, kaip vairuotojas sulankstė vežimėlį ir sukrovė į bagažinę, aptakiais iguanos judesiais šmurkštelėjo į vairuotojo vietą ir užvedė variklį. Limuzinas nuvažiavo šiaurės kryptimi.

Jupiteris iš lėto išsitiesė.

Ties kita sankryža automobilis pasuko ir dingo už senovinių namų fasadų.

Jupiteris nuskubėjo gatve ir įžengė į siaurą skersgatvį. Kampuose telkšojo purvo iki kulniukų. Iš viršutinių aukštų sklindantys linksmi televizoriaus garsai aidėjo tarp aukštų mūrų.