Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Tikrai? — jis veltui žvalgėsi popierinės servetėlės, kad nusišluostytų lipnius nuo cukraus glajaus pirštus. Galiausiai reikėjo pasinaudoti savo palto pamušalu.

— Aš vis dar manau, kad tu neteisingai vertini Kristoforą, — pasakė ji.

Jos žodžiai, tiesą sakant, ne itin jį nustebino.

— Bet tikriausiai aš esu per daug neatsargi, — jo nuostabai, tęsė ji. — Aš manau, tu esi profesionalas.

— Aš nesu vogtų daiktų supirkėjas.

— Nesi. Bet tu žinai, kaip reikia elgtis panašioje situacijoje. Kuo galima pasitikėti, o kuo — ne.

— Ir ką tai reiškia?

— Šiandien mėginsiu daugiau sužinoti apie tuos Dedalo namus, kuriuos minėjo Kristoforas. Galbūt ką nors rasiu internete.

Jupiteris susimąstęs linktelėjo.

— O Kristoforas?

— Aš žinau, kur jis gyvena.

— Maniau, jis benamis.

— Daugelis benamių turi kokią nors vietą, į kurią grįžta. O Kristoforas grįžta į senų rūmų griuvėsius Trasteverės širdyje.

Jupiteris gana gerai pažinojo tą kvartalą. Kadaise ten buvo neturtingiausių Romos žmonių butai, vėliau dėl seniai pamiršto uosto gyvenimo lygis jame smarkiai pakilo. Šiais laikas jis tampa vis labiau vertinamu prabangiu kvartalu, kuriame dėl klientų konkuruoja keli tuzinai prabangių restoranų. Kad tas rajonas dar išlaikė liaudiškų bruožų, yra vienas iš mažų Romos stebuklų. Šiame mieste pasaulinio miesto bruožai tai šen, tai ten pynėsi su ilgesingu jaukumu.

— Aš ir nežinojau, kad Trasteverėje dar yra ko nors panašaus į griuvėsius, — pasakė jis.

— Nebedaug, — atsakė Koralina. — Bet kelių pastatų savininkų teisės nėra nustatytos, ir kol savininkai susitars, truks nemažai laiko. Dar negreitai ten bus įrengti viešbučiai ir prabangūs apartamentai. Iki to laiko Kristoforas turi stogą virš galvos.

— Gerai, tada važiuokime ten.

Ji papurtė galvą.

— Aš nevažiuosiu.

— Kodėl ne?

— Jei nori pamėginti ką nors iš Kristoforo sužinoti, tai tavo reikalas. Nenoriu su tuo turėti nieko bendra.

— Ką, tavo nuomone, aš jam darysiu? Lupsiu pirštų nagus?

Ji nusuko žvilgsnį į šalį.

— Tai tavo reikalas.

— Koralina, kuo tu mane laikai?

— Daryk, kas tau atrodo teisinga. Tačiau be manęs.

— Aš jo net nepaliesiu.

— Džiaugiuosi tai girdėdama, — ji norėjo apsigręžti ir išeiti iš baro, bet Jupiteris pačiupo ją už riešo, neskaudžiai, bet tvirtai.

— Klausyk, — pasakė jis, — regis, tu susidarei apie mane prastą nuomonę...

— Barselona, — pertraukė ji tyliai. — Prieš pusantrų metų... Aš vakar vakare dar kalbėjausi su Šuvane.

Jis priblokštas spoksojo į ją.

— Ką, dėl Dievo meilės, ji tau papasakojo?

Jis, aišku, žinojo atsakymą. Tikriausiai buvo neišvengiama, kad Koralina tai sužinotų. Jis tik klausė savęs, kodėl Šuvanė jai tai papasakojo kaip tik dabar, kai tokia padėtis.

— Ar nori iš manęs išgirsti, kas atsitiko? — paklausė jis.

Ji delsė, bet paskiau iš lėto linktelėjo.

— Gerai.

Jupiteris kurį laiką svarstė, kaip pradėti pasakojimą, bet nesugalvojo, kaip galėtų pagražinti įvykius, ir pradėjo žodžiais, kurie jam šovė į galvą.

Ir, žinoma, pradėjo nuo Mivos.

— Tąsyk ji ką tik buvo mane palikusi. Niekada nebuvau girtuoklis, aš įsivaizdavau, kad alkoholyje skandinamas sielvartas yra tik senų kriminalinių romanų stereotipas. Semas Speidas ir Filipas Marlou, visi tie dalykai... tu gi žinai. Kai Miva dingo su visais mano dokumentais, diskeliais ir kietaisiais diskais, aš likau tik su vieninteliu užsakymu. Ir tik todėl, kad buvau įpusėjęs tyrimą ir visus svarbiausius duomenis turėjau galvoje. Pamaniau, kad būtų gera išsiblaškyti — bent taip visi sako tokioje situacijoje — ir nuskridau į Barseloną. Viešbučio bare susitikau su keliais žmonėmis, leidausi nugirdomas ir paverčiamas paklusniu vykdytoju. Aš ieškojau vienos iš tų stilizuotų molinių moterų figūrėlių, Deivės Motinos atvaizdo, kurios dažnai vaizduojamos ant visų tų matriarchalinių knygų viršelių. Platūs klubai, didelės krūtys ir jokio veido, — jis papurtė galvą. — Noriu pasakyti, ar tu kada nors mąstei, kodėl moterys meldžiasi tokiam atvaizdui? Emancipuotų moterų judėjimas mums, vyrams, nuolat prikaišioja, kad mes jus naudojame kaip sekso objektą, bet ką jūs pačios spausdinate savo knygose ir laiškų antrašuose? Paveikslą moters be veido, tik lytis ir gimdymo mašina, — jis karčiai nusijuokė. — Vienas didžiausių šių laikų paradoksų, ar ne tiesa?

Koralina šyptelėjo, iš rankinės išsiėmė du kvitus dar dviem puodeliams kavos.

Jis giliai įkvėpė ir tęsė:

— Man reikėjo dviejų mėnesių, kad suderinčiau šį susitikimą viešbučio bare, ir patikėk, aš norėjau tikėti tuo, ką jie man pasakoja. Jie, žinoma, netrukus suprato, kokios aš būsenos. Aš niekada nebuvau geras aktorius, o tą vakarą — tikras nevykėlis. Trumpai tariant, jie supylė į mane tiek degtinės ir viskio, kad aš nusprendžiau tą patį vakarą apsilankyti adresu, kuris man buvo duotas. Tariamai ten gyvenanti moteris, kurios užsakymu iš mano kliento buvo pavogta statulėlė.

Jis trumpai nutilo ir stebėjo Koralinos veidą mėgindamas sužinoti, ko ji iš jo tikėjosi. Atsiprašymo? Nedidelio faktų iškraipymo, kad būtų lengviau įgyti pasitikėjimą?

Jupiteris pasirinko tiesą.

— Moteris atidarė man duris. Ji nebuvo jauna. Tikriausiai vos per penkiasdešimt. Man sakė, kad ji yra turtinga ir nesąžininga, prastos reputacijos prekiautoja meno dirbiniais. Aš buvau per daug girtas, kad patikrinčiau jų žodžius. Vėliau sužinojau, kad tai buvo taivaniečio laivų savininko našlė, visiškai nesidominti menu. Bet tą vakarą, stovėdamas prie durų girtas kaip pėdas ir sielvartaujantis dėl Mivos, mačiau tik tai, ką norėjau matyti — savo priešininkę kovoje dėl tos prakeiktos statulėlės. Vėliau žmonės tvirtino, kad užpuoliau ją todėl, kad ji buvo azijietė, kad joje mačiau Mivą, todėl ir sumušiau ją taip, kad pateko į ligoninę. Bet tai netiesa. Jei būčiau prie tų durų pamatęs Mivą, tikriausiai būčiau puolęs prieš ją ant kelių ir galutinai apsikvailinęs prieš visą pasaulį. Bet buvo atvirkščiai. Aš galvojau tik apie tai, kad turiu iš šios moters atimti statulėlę, grąžinti ją savininkui ir gauti padorią sumą, kuri man padėtų naujai įsirengti kontorą ir galbūt pradėti viską iš pradžių, nuo nulio. Buvau girtas kaip niekada ligi to, bet negaliu tvirtinti, kad visiškai nieko negalvojau. Giliai širdyje gerai žinojau, ką darau. Sumušiau ją kaip obuolį, kai ji ėmė tvirtinti, jog nesupranta, ko iš jos noriu, o kai pasirodė policija ir mane suėmė, vis dar maniau, kad ji man melavo. Taip maniau iki to laiko, kol pamačiau, jog bylą tiriantis komisaras buvo vienas iš vyrų viešbučio bare. Jis pasirūpino, kad byla būtų sustabdyta, o aš įsodintas į pirmą lėktuvą. Jis pasiekė, ko norėjo, statulėlė liko pas vogtų daiktų supirkėjus, o aš buvau galutinai pašalintas. Niekas negalėjo sugadinti mano reputacijos geriau nei aš pats. Miva ir čia įnešė savo įnašą ir paskelbė šią istoriją laikraštyje.

— Palauk! — pasakė Koralina.

Jis žvelgė jai pavymui, kai ši prie prekystalio padavė kvitus ir netrukus atnešė du garuojančius puodukus kavos.

— Ar tai ta istorija, kurią tau pasakojo Šuvanė? — paklausė jis.

— Jos versija iš Readers Digest. — Koralina susimąsčiusi dviem pirštais čiupinėjo apatinę lūpą. — Trumpesnė ir labiau sutelkta į svarbiausius įvykius. Be to, dar kelios spalvingos įvykio nuotraukos.