Klaudija atsigręžė į dukrą, pataisė apykaklaitę ir kaip vaikystėje paglostė skruostą.
Grįžtant prie automobilių, mažoje merginos rankinėje suburzgė telefonas. Skambino Jonas Lina. Penelopė paleido motinos ranką ir pasitraukė į plataus medžio pavėsį.
– Sveika, Penelope, – pasisveikino Jonas melodingu, bet rimtu balsu.
– Labas, Jonai, – atsakė Penelopė.
– Maniau, norėtum sužinoti, kad Rafaelis Guidis negyvas.
– O amunicija?
– Sustabdėme siuntą.
– Puiku.
Mergina peržvelgė gimines, draugus, mamą, stovinčią ten, kur ją paliko, ir nenuleidžiančią nuo savo mergaitės akių.
– Ačiū, – padėkojo ji.
Tuomet grįžo pas laukiančią išsigandusią motiną, paėmė jos ranką ir moterys grįžo prie artimųjų, jau besirikiuojančių prie automobilių.
Penelope.
Ji stabtelėjo ir apsisuko. Pasirodė, lyg būtų visai čia pat išgirdusi sesers balsą. Šiurpuliukai perbėgo kaklu, vešlia žole praslinko šešėlis. Mažoji fleitininkė, stovėjo tarp antkapių ir žvelgė į ją. Mergaitė pametė segtuką ir jos plaukai plaikstėsi pučiant vasaros brizui.
Saga Bauer ir Anja Larson
Tos vasaros dienos niekada nesibaigia, naktys švyti lyg perlamutras, kol ima brėkšti.
Už policijos nuovados, priešais Drotningholmo pilį, buvo baroko stiliaus sodas.
Medžio šešėlyje prie ilgo stalo drauge su kolegomis sėdėjo Jonas Lina.
Scenoje baltai kostiumuotų žmonių šokių grupė atliko „Horgos dainą“ (švedų liaudies daina – vert. past. )
Peteris Neslundas šoko su irakiete Fatima Zanjani. Jam kažką pasakius lūpų kampučiai užsirietė, o moteris atrodė laiminga.
Dainos žodžiai pasakoja apie velnią, taip gražiai griežusį smuiku, kad jaunuoliai negalėjo nustoti šokę. Šoko visą naktį, suklydo nešvęsdami šventadienio. Jie verkė iš nuovargio. Jų batai sudilo, pėdos suskeldėjo, galiausiai liko šokti tik galvos.
Ant stovyklavimo kėdės buvo įsitaisiusi Anja, vilkinti mėlyną gėlėtą suknelę. Stebėjo šokančiųjų porą. Jos apskritas veidas išdavė nusivylimą, bet išvydusi, kad Jonas Lina atsistojo nuo stalo, skaisčiai nuraudo.
– Linksmos vasaros, Anja, – palinkėjo šis.
Tarp medžių drauge su Magdalenos Runander dvyniais muilo burbulus vaikė Saga Bauer. Jos šviesūs plaukai, puošti spalvingomis juostelėmis tviskėjo saulėkaitoje. Dvi vidutinio amžiaus moterys susidomėjusios stebėjo ją.
– Ponai ir ponios, – pasibaigus dainai prabilo atlikėjas. – Sulaukėme ypatingo prašymo...
Karlosas Eliasonas šyptelėjo ir žvilgtelėjo kažkur už scenos.
– Mano giminė kilusi iš Oulu, tad mielai sudainuosiu suomišką tango „Satumaa“.
Magdalena Runander, pasipuošusi gėlių vainiku, priėjo prie Jono stengdamasi sugauti jo žvilgsnį. Anja stebeilijosi į naujus batus.
Muzikantai užrojo liepsnojantį tango. Lina atsisuko į Anją, akimirką sudvejojo ir tyliai paklausė:
– Ar galiu pakviesti šokio?
Moters veidą išmušė raudonis. Ji pažvelgė vyrui į akis ir rimtai linktelėjo.
– Taip, – tarė. – Gali.
Tada įsikibo Jonui į parankę, išdidžiai dirstelėjo į Magdaleną ir aukštai pakėlusi galvą žengė į šokių aikštelę.
Anja šoko susikaupusi, kaktoje ryškėjo raukšlelė, bet netrukus jos apskritas veidas tapo linksmas ir ramus.
Stipriai laku supurkšti plaukai preciziškai surišti į mazgą laikėsi ant kaklo. Moteris atsipalaidavo ir leidosi vedama detektyvo šokio.
Sentimentaliai dainai einant į pabaigą, Anja neskaudžiai įkando vyrui į petį.
Ji krimstelėjo dar kartą kiek stipriau ir Jonas buvo priverstas paklausti:
– Ką darai?
Asistentės akys skaidriai blizgėjo.
– Nežinau, – nuoširdžiai atsakė. – Tiesiog pabandžiau, niekada nesužinosi, jei nebandysi...
Tą pačią akimirką nutilo muzika. Lina paleido partnerę ir padėkojo už šokį. Nespėjus palydėti Anjos prie jos kėdės, pakviesti šokti atskubėjo Karlosas.
Jonas valandėlę stovėjo žvelgdamas į šokančius, valgančius ir geriančius kolegas. Paskui pasuko link automobilio. Muzikantai baltais drabužiais vaikštinėjo tarp medžių, kiti sėdėjo ant iškylos patiesalų.
Perėjęs automobilių stovėjimo aikštelę ir atradęs savo „Volvo“, komisaras atidarė dureles. Ant galinės sėdynės gulėjo didžiulė gėlių puokštė.
Jis atsisėdo į automobilį ir surinko Disos telefono numerį. Po ketvirto signalo įsijungė balso pašto atsakiklis.
Disa Helenius
Disa sėdėjo palinkusi priešais kompiuterį namuose Karlaplane.
Užsimaukšlino skaitymo akinius, pečius apsigaubė pledu. Ant stalo, šalia puodelio šaltos kavos ir bandelės su cinamonu, gulėjo mobilusis.
Kompiuterio ekrane švietė nuolaužų aukštoje žolėje nuotrauka – tai buvo choleros meto kapinės Skanstulės rajone, Stokholme.
Mergina kažką užsirašė, pasirąžė, kilstelėjo puodelį, tačiau apsigalvojo. Atsistojo ir nuėjo užkaisti kavos, tuo metu ant stalo ėmė burgzti telefonas.
Nė nepažvelgusi į ekraną, moteris išjungė telefoną ir įsistebeilijo pro langą.
Švytinčios dulkės sukosi priešais saulę. Širdis ėmė stipriai plakti. Disa apsisprendė niekada nekalbėti su Jonu Lina.
Jonas Lina
Jonui važiuojant Tegnerio gatve Stokholme tvyrojo pakili nuotaika, eismas buvo ramus. Detektyvas paskutinį kartą pabandė prisiskambinti Disai. Jos telefonas buvo išjungtas, taigi Lina suprato, kad ji nori ramybės. Vyras pasuko prie Mėlynojo bokšto ir leidosi Karalienės gatve, pilna antikvariatų ir parduotuvių. Prie knygyno „Vandenis“ stovėjo moteris ir apsimetė žiūrinėjanti vitriną. Kai Jonas privažiavo arčiau, ši davė jam ženklą sustoti ir ėmė eiti jo link.
Detektyvas ne iš karto suprato esąs sekamas.
Sustojęs prie juodos Adolfo Fredriko bažnyčios tvoros atsisuko. Už kokių dešimties metrų stovėjo aštuoniasdešimtmetė moteris ir rimtai žvelgdama į jį ištiesė keletą paveikslėlių.
– Čia juk tu? – tarė moteris. – O štai čia vainikas ir nuometas.
Jonas žengė arčiau ir paėmė popierėlį – tai buvo vieno seniausių kortų žaidimo Europoje korta.
– Ko jūs norite? – ramiai paklausė.
– Nieko, – atsakė ši. – Tik norėjau perduoti linkėjimus nuo Rosos Bergman.
– Čia turbūt įvyko klaida, nepažįstu nieko...
– Ji norėtų sužinoti, kodėl apsimetinėji, kad tavo dukra mirusi.
Epilogas
Kopenhagoje buvo ankstyvas ruduo, oras jau buvo žvarbus. Paslaptinga ketveriukė atskirais limuzinais atvyko į Gliptoteką. Vyrai užlipo laiptais, žengė į vidų pro erdvų žiemos sodą. Jų žingsniai aidėjo akmeniniuose koridoriuose tarp antikinių skulptūrų iki pat prašmatnios salės.
Klausytojai jau sėdėjo savo vietose, o nedidelėje scenoje buvo matyti Tokijo styginių kvartetas, rankose laikantis legendinius Stradivarijaus kurtus instrumentus, kuriais kadaise grojo pats Nikolas Paganinis.
Keturi vėluojantys svečiai įsitaisė prie stalo kolonadoje, kiek tolėliau nuo visų. Jauniausiasis buvo liesas šviesaus gymio vyras Peteris Guidis, dar panašus į berniuką, tačiau susirinkusiųjų veidai bylojo kitaip, nes visai netrukus jie pabučiuos jam ranką.
Muzikantai sutartinai linktelėjo ir ėmė griežti Šuberto „Styginių kvartetą Nr. 14“. Kūrinys prasidėjo didžiuliu patosu, tvardant stiprų jausmą. Smuiko atsakas skambėjo skausmingai gražiai. Melodija dar kartą įkvėpė ir išsiliejo visu stiprumu. Garsai liejosi džiugiai, bet raudonuosiuose instrumentuose suskambėjo dar keleto prarastų sielų skausmas.
Читать дальше