Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Ar girdėjai, kaip šaukiau? – pasiteiravo Risenas.

Detektyvas pažvelgė jam į akis ir paaiškino jachtoje pastebėjęs atvykusius snaiperius, taigi tikėjosi, kad šie spės iššauti anksčiau už Rafaelį.

– Bet jiems nepavyko, – paprieštaravo Akselis.

– Žmogus kartais klysta, – šypsodamasis atsakė Jonas.

Nikas buvo atgavęs sąmonę, kai palatoje pasirodė Lina su Risenu. Jis juokavo pasijutęs kaip Valhaloje, aprašytoje romane „Nežinomas karys“.

– Pasveikinkite Švediją, – tarė. – Bet mažoji lėtoji Suomija atidirbo už du!

Kapaneno žaizdos buvo labai sudėtingos, tačiau gyvybei pavojus nebegrėsė. Artimiausiu laiku jam reikėjo atlikti keletą operacijų ir jau po poros į tėvų namus galėjo grįžti neįgaliojo vežimėlyje. Užtruks beveik metus, kol jis drauge su seserimi vėl galės žaisti ledo ritulį.

Suimtas Rafaelio Guidžio asmens sargybinis buvo nugabentas į Vantos kalėjimą laukti teismo proceso pradžios, o Jonas Lina ir Akselis Risenas grįžo į Stokholmą.

* * *

Didysis krovininis laivas „M/S Icelus“ niekada neišplaukė iš Geteborgo uosto, visa jame buvusi amunicija nugabenta į muitinės sandėlius.

Jensas Svanejelmas ėmėsi vadovauti teismui, bet gyvas tebuvo likęs vienintelis kaltinamasis – Rafaelio Guidžio apsaugininkas.

Įrodyti Pontuso Salmano kaltės bendradarbiaujant nusikalstamoje veikloje nepavyko. Įstatymus pažeidė tik Strateginių produktų inspekcijos vadovas Karlas Palmkruna.

Įtarimai kyšininkavimu ir tarpininkavimu rengiant ginklų kontrabandą krito Jorgenui Griunlichui, bet jo kaltė nebuvo pripažinta. Išvados bylojo, kad Eksporto kontrolės tarnyba ir Švedijos politikai elgėsi sąžiningai ir buvo apgauti.

Išankstinis tyrimas dėl dviejų Kenijos politikų korupcijos buvo perduotas Rolandui Lidondei – generaliniam valstybės sekretoriui kovai su korupcija, atsakingam už etikos klausimus, bet galimas daiktas, kad bus nuspręsta, jog Kenijos politikai taip pat veikė gera valia.

Laivo savininkas nežinojo, kad iš Mombaso amunicija turėjo keliauti į Pietų Sudaną, o transporto kompanija Kenijoje „Trans Continent“ nežinojo, jog sutiko į Sudaną gabenti karinę amuniciją. Visi elgėsi sąžiningai.

Akselis Risenas

Net išlipdamas iš taksi Bregavo gatvėje, Akselis Risenas tebejautė prie kaklo spaudžiamų peilio ašmenų šaltį. Saulėkaitoje šaligatvis regėjosi šviesus, veik baltas. Robertas išėjo pro duris, jis stovėjo prie lango ir laukė.

– Kur tu įsipainiojai? – paklausė brolis purtydamas galvą. – Kalbėjau su Jonu Lina ir jis šiek tiek pasakojo, kažkas neįtikėtino...

– Juk žinai, kad turi kietą vyresnįjį brolį, – šyptelėjo Risenas.

Vyrai apsikabino ir patraukė namo link.

– Padengėme stalą kieme, – tarė jaunėlis.

– Kaip tavo širdis? Dar tiksi? – pasiteiravo Akselis sekdamas paskui brolį.

– Atradau laiko operacijai kitą savaitę, – atsakė šis.

– Nežinojau, – vyresnėlio kūnas pašiurpo.

– Gausiu širdies stimuliatorių... Turbūt nepasakojau.

– Operacija?

– Taip, pasirodo, ji būtina.

Pažvelgęs į brolį Akselis pasijuto, lyg siela būtų prasmegusi tamsoje. Jis suprato, jog tai Rafaelis užsakė operaciją, per kurią Robertas mirtų, o kepenys atitektų jam.

Akselis akimirkai stabtelėjo koridoriuje nurimti. Veidas degte degė, o gerklę užspaudė besitvenkiančių ašarų gumulas.

– Ateini? – maloniai paklausė Robertas.

Brolis valandėlę stovėjo giliai kvėpuodamas, paskui nusekė jaunėliui įkandin į sodą. Plačiašakio medžio pavėsyje ant marmurinio grindinio stovėjo padengtas stalas.

Vyras ketino eiti prie Anetės, bet Robertas stipriai sučiupo jo ranką.

– Vaikystėje puikiai sutarėme, – rimtai tarė šis. – Kodėl nustojome bendrauti? Kaip galėjo taip nutikti?

Akselis nustebęs žvelgė į brolio veidą, raukšlėtus akių kampučius, sutaršytus plaukus aplink kaklą.

– Gyvenime visko nutinka...

– Palauk... Nenorėjau pasakoti to telefonu, – nutraukė brolis.

– Kas nutiko?

– Beverli prasitarė, jog tu manaisi esąs kaltas dėl Gretos mirties, bet aš...

– Nenoriu apie tai kalbėti, – kaipmat nutraukė jį vyresnėlis.

– Privalai išklausyti. Aš buvau kulisuose, girdėjau Gretos ir jos tėvo pokalbį, mergaitė verkė, suklydo grieždama, gimdytojas buvo įtūžęs...

Akselis ištraukė ranką iš brolio gniaužtų.

– Aš viską žinau...

– Leisk man baigti, – nutraukė Robertas.

– Na, sakyk.

– Akseli, jei tik nors kartą būtum bent užsiminęs, kad kaltini save... Aš girdėjau jos tėvo žodžius. Tai jo kaltė, tik jo... Jie stipriai susikivirčijo, girdėjau jį sakant baisius dalykus, kad jam gėda, kad nuo šiol Greta jam – ne duktė. Tėvas liepė jai išsikraustyti, mesti mokyklą ir išvykti pas mamą į Mūrą.

– Jis taip pasakė?

– Niekada nepamiršiu mergaitės balso, – susikrimtęs pasakojo Robertas. – Ji buvo išsigandusi, mėgino paaiškinti, kad visi kartais klysta, kad stengėsi, nieko nenutiko, bus kitų konkursų...

– Bet aš niekada...

Akselis apsižvalgė nežinodamas, ko griebtis. Apleido jėgos ir lėtai atsisėdo ant marmurinio grindinio užsidengęs veidą.

– Ji verkė ir kartojo tėvui nusižudysianti, jei šis neleis pasilikti ir tęsti mokslų.

– Nežinau, ką pasakyti, – sušnabždėjo brolis.

– Gali padėkoti Beverli, – atsakė Robertas.

Beverli Andešon

Beverli stovint Stokholmo centrinės stoties perone, švelniai dulkė lietus. Kelionę į pietus per vasarėjantį kraštą gaubė pilka migla. Tik privažiavus Hesleholmą nušvito saulė. Mergaitė persėdo į traukinį, važiuojantį Lundo link, paskui Landskrūnoje – į autobusą ir pagaliau atvyko į Svalevą.

Ji jau seniai nebuvo namuose.

Beverli galvojo apie gydytojo Saksėjaus žodžius, esą viskas bus gerai.

Kalbėjau su tavo tėčiu, sakė šis. Jis rimtai nusiteikęs.

Mergaitė kirto dulkėtą aikštę ir prisiminė, kaip prieš porą metų gulėjo čia ir vėmė. Keletas vaikinų privertė gerti naminukę, padarė jos nuotraukų ir išmetė aikštėje. Po to įvykio tėtis nenorėjo, kad ji gyventų namuose.

Beverli žengė pirmyn. Kažkas sukirbėjo pilve išvydus kelią, vedantį į sodybą, vos už trijų kilometrų. Seniai čia stabdė pakeleivingas mašinas. Dabar negalėjo prisiminti, kur ketindavo važiuoti – turbūt išvysdavo kažką jų akyse.

Ji paėmė sunkų krepšį į kitą ranką.

Tolumoje dardėjo automobilis.

Ar neatpažįsta jo?

Šypsodamasi mergaitė pamojo ranka.

Tėtis atvažiuoja! Atvažiuoja tėvelis.

Penelopė Fernandez

Ruslagskuloje stovi medinė bažnyčia su gražiu didžiuliu laikrodžio bokštu. Ji yra laukų ramybėje prie Viros ūkio, kiek tolėliau nuo Esterokės. Dangus buvo giedras, į ramybėje skendinčias kapines vėjas pūstelėjo laukinių gėlių aromato.

Vakar Šiaurinėse kapinėse buvo palaidotas Bjornas Almskugas, o dabar ketvertas juodai kostiumuotų vyrų į paskutiniojo poilsio vietą nešė Violos Marijos Liselotos Fernandez karstą. Paskui juos žengė du dėdės ir pora pusbrolių iš Salvadoro, Penelopė ir jos motina Klaudija ėjo prie kunigo.

Procesija sustojo prie kapo duobės. Pusbrolio devynerių metų dukrelė sutrikusi spoksojo į tėtį. Jam linktelėjus, mergaitė pasiruošė fleitą, užgrojo 97 psalmę ir karstas pamažėle ėmė leistis į žemę.

Penelopė spaudė motinos ranką, o kunigas skaitė iš Apreiškimo Jonui knygos.

Viešpats Dievas visiems laikams sunaikins mirtį. Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų.