Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Prisispaudęs prie sienos pamatė, kaip denyje pasirodė Rafaelis ir Akselis. Jie stovėjo susispaudę, atbulomis traukėsi sraigtasparnio link. Dešiniąja ranka Guidis laikė apkabinęs Riseną ir prie gerklės spaudė peilį. Kitoje rankoje laikė smuiką. Vyrų drabužiai ir plaukai plazdėjo vėjyje.

Sargybinis, sužeidęs Joną, lengvai traukėsi jo ieškodamas, nebuvo tikras, ar pavyko pataikyti įsibrovėliui į galvą, viskas vyko pernelyg greitai.

Lina žinojo, kad apsauginis jo ieško, todėl stengėsi judėti atgal ir pasislėpti, bet galvos skausmas darė jį apsiblaususį. Privalėjo akimirką sustoti.

Tik ne dabar, mąstė pajutęs nugara tekantį prakaitą. Sargybinis pasuko už kampo, iškėlė ginklą ir pastebėjo detektyvo petį, mentis, kaklą ir galvą.

Staiga iš priešingos pusės, iškėlęs ginklą atskubėjo šviesiabarzdis Nikas Kapanenas. Apsauginis reagavo akimirksniu – apsisuko ir keturis kartus iššovė. Pareigūnas nė nepastebėjo pirmosios kulkos, įstrigusios petyje, tačiau antroji pataikė į pilvą ir pervėrė plonąją žarną. Trečioji nepataikė, bet ketvirtoji siekė krūtinę. Kojos sulinko, Nikas nukrito ant šono už sraigtasparnio pakylos. Jis buvo rimtai sužeistas, turbūt be sąmonės ir krisdamas nuspaudė savo ginklo gaiduką. Kulkos iššovė be taikinio. Jis ištuštino apkabą per porą sekundžių, gaidukas ėmė čekšėti.

Kapanenas žiobtelėjo, akys pranyko, nuslydo nugara ant grindų ištęsdamas kruviną pėdsaką ir pagaliau paleido ginklą. Stipriai skaudėjo krūtinę. Pareigūnas valandėlę užsimerkė, paskui atmerkęs apsiblaususias akis pažvelgė į sraigtasparnio apačią – pastebėjo, jog rūdys sugadino baltus dažus, bet nepajuto, kaip dešinysis plautis prisipildė kraujo.

Jis lengvai kostelėjo, buvo beprarandąs sąmonę, bet pamatė už valgomojo sienos besislepiantį Joną, rankose laikantį metalinį strypą. Jų žvilgsniai susitiko, sukaupęs paskutines jėgas Nikas paspyrė automatą Linai.

Akselio širdis daužėsi krūtinėje, ausyse spengė nuaidėję šūviai, kūnas drebėjo. Rafaelis dengėsi juo it skydu. Jie krypavo susiglaudę, peilio geležtė įsirėžė į aukos kaklą. Risenas pajuto krūtine tekantį kraują. Stebėjo, kaip paskutinis sargybinis artėja prie Jono Linos slėptuvės, bet negalėjo ničnieko padaryti.

Jonas išsitiesė, čiupo automatą ir prisitraukė. Prie sraigtasparnio budėjęs apsauginis paleido du šūvius, šie atšoko į sieną, grindis ir turėklus. Detektyvas išėmė tuščią apkabą ir pastebėjo, kad Nikas kišenėse ieško šaudmenų. Kapanenas sužiobčiojo, buvo labai nusilpęs, turėjo pailsėti, viena ranka spaudė kraujuojantį pilvą. Sargybinis sušuko Rafaeliui sėstis, sraigtasparnis buvo paruoštas pakilti. Sužeistasis vertė kelnių kišenę – pasklido saldainių popierėliai, bet rankoje spaudė šovinius. Tuomet kostelėjo, pažvelgė į paskutinius šaudmenis ir pastūmė juos Linai.

Tviskantys šoviniai sukdamiesi riedėjo geležinėmis grindimis.

Niko akys buvo užmerktos, tarp lūpų pasirodė kraujo burbulas, krūtinė greitai kilnojosi. Ant grindų aidėjo sunkūs sargybinio žingsniai.

Jonas užtaisė pistoletą, pakėlė ginklą ir nusitaikęs išlindo iš slėptuvės.

Rafaelis traukėsi dengdamasis Akseliu. Sraigtasparnyje sėdintis sūnus kažką šaukė modamas tėvui.

– Vos gavęs progą, turėjai pabučiuoti man ranką, – sušnabždėjo Guidis į ausį Risenui.

Sujudintos smuiko stygos skambtelėjo.

Apsauginis artinosi prie Kapaneno, pasilenkė ir nusitaikė ginklu į veidą.

– Jonottakaa (suom. stok į eilę – vert. past. )! – suomiškai šūktelėjo Jonas.

Sargybinis taikydamasis pakėlė ginklą į jį, detektyvas vengdamas kulkų metėsi į šalį.

Viskas truko vos kelias sekundes.

Už apsauginio nugaros stovėjo Rafaelis, spaudžiantis peilį prie Akselio gerklės. Jų drabužiai plazdėjo sraigtasparnio keliamame vėjyje. Lina išvydo kraujo dėmes. Pasilenkė, pasuko už kampo ir iššovė. Jonottakaa , mąstė pareigūnas. Stok į eilę.

Petį nutvilkė stipri atatranka. Kulka iššovė 800 metrų per sekundę greičiu. Be jokio garso pervėrė sargybinio kaklą, perskrodė Guidžiui petį ir nesumažėjusiu greičiu nulėkė į jūrą.

Rafaelio ranka nusviro, peilis nudardėjo deniu.

Akselis Risenas susmuko.

Apsauginis nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo į Joną, jo krūtine plūdo kraujas, svirduliuodamas nusitaikė, bet nuspausti gaidukui jėgų neužteko. Tuomet keistai sušnypštė, atsikosėjo ir iš burnos pasipylė kraujas.

Vyras atsisėdo spausdamasis kaklą, dukart sumirksėjo, paskui akys plačiai atsivėrė.

Guidžio lūpos buvo perbalusios, jis stovėjo pučiant stipriam rotoriaus sukeltam vėjui, spausdamas smuiką prie kraujuojančio kaklo ir spoksojo į Liną.

– Tėti! – sušuko sūnus iš sraigtasparnio ir mestelėjo pistoletą. Šis nukrito ant grindų ir dundėdamas nusirito prie Rafaelio kojų.

Apsiblausęs Akselio žvilgsnis buvo nukreiptas į lankstą, ranka stengėsi sulaikyti kraujavimą iš kaklo ir rankos.

– Rafaeli! Rafaeli Guidi! – skardžiai sušuko Jonas. – Aš čia atvykau tavęs suimti!

Rafaelis stovėjo už penkių metrų nuo sraigtasparnio, pistoletas gulėjo prie kojų. Sportinis kostiumas plazdėjo vėjyje.

– Esi įtariamas ginklų kontrabanda, pagrobimu ir nužudymais.

Guidžio veidu tekėjo prakaitas, pistoletas drebėjo rankoje.

– Padėk ginklą, – įsakė detektyvas.

Rafaelis nepaleido sunkaus pistoleto, bet žvelgiant į ramias Jono akis, širdis daužėsi vis stipriau. Risenas pažvelgė į Liną ir norėjo sušukti jam bėgti.

Komisaras nejudėjo.

Viskas vyko tą pačią akimirką.

Guidis nusitaikė į policininką, nuspaudė gaiduką, bet pistoletas tik spragtelėjo. Jis dar kartą pabandė, bet suprato, kad sūnus taip ir neužtaisė ginklo. Rafaelį apėmė begalinė stingdanti vienatvė. Suvokė, kad per vėlu mesti ginklą ir pasiduoti, tą sekundę į jo kūną viena šalia kitos dusliai susmigo trys kulkos. Paskui virš jūros nuskardėjo šūvių garsai. Sužeistasis pamanė, kad tai panašu kaip trenkti į krūtinę, po šūvių sekė kvaitinantis skausmas, vyras susvirduliavo ir nejausdamas kojų krito atbulas.

Sraigtasparnis negalėjo laukti, keldamas didžiulį triukšmą pakilo į orą be Rafaelio Guidžio.

Didysis suomių laivyno laivas „FNS Hanko“ priartėjo prie jachtos. Trys snaiperiai paleido į darbą savo ginklus. Trys kulkos tuo pat metu pasiekė Rafaelio liemenį ir susmigo kaip viena. Vyras žengtelėjo atbulas ir nukrito, pabandė atsisėsti, bet negalėjo pajudėti.

Nugara buvo šilta, bet kojos šaltos kaip ledas.

Guidis spoksojo į sraigtasparnį, taip staiga šovusį į dangų.

Peteris sėdėjo ten viršuje ir žvelgė į ištaigingąją jachtą. Jo tėtis gulėjo ant trinkelėmis kloto denio tarp žiedų, vaizdas priminė paveikslą.

Rafaelis Guidis iš rankų nepaleido Paganinio smuiko. Tamsus kraujo klanas plėtėsi aplink, o vyro žvilgsnis jau buvo negyvas.

Jonas vienintelis liko stovėti priekiniame laivo denyje. Jis stovėjo nekrustelėdamas, kol sraigtasparnis pradingo iš akių. Ramiame jūros vandenyje plūduriavo trys laivai, lyg apleisti artėjo vienas prie kito.

Netrukus iš Suomijos turėjo atvykti gelbėtojų sraigtasparniai. Šią akimirką buvo ypač tylu, kaip nuskambėjus paskutiniams koncerto garsams, bet klausytojai tebėra užburti muzikos ir pagaliau apkurtinti tylos.

115

Pabaiga

Jonas Lina, Akselis Risenas, Nikas Kapanenas ir žilasis sargybinis gelbėtojų sraigtasparniais buvo nugabenti į chirurginę Helsinkio ligoninę. Jau ligoninėje Akselis buvo priverstas paklausti komisaro, kodėl šis liko stovėti matydamas, kad Rafaelis išsitraukė ginklą.