Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Lina prisidėjo žiūronus, nužvelgė baltus laiptus, denį, galinį denį, kuriame stovėjo suskleisti skėčiai. Detektyvas stengėsi įžiūrėti pro valgomojo langus, bet šie buvo juodi. Policininko žvilgsnį patraukė terasa ir link jos vedantys laiptai. Kažkas sujudėjo už tamsaus stiklo. Iš pradžių pasirodė kažkas panašaus į milžinišką sparną, po akimirkos pasirodė lankstoma balta plėvelė. Prie lango prisispaudė žiūronai. Plieninės kapitono tiltelio durys atsivėrė ir tamsiai apsirengęs vyras šviesiais plaukais skubriais žingsniais įbėgo ant denio.

Jonas pirmą kartą išvydo gyvą dvasią Rafaelio laive.

Vyras tamsiais drabužiais nuskubėjo prie sraigtasparnio, atlaisvino dirželius ir atidarė kokpito dureles.

– Jie klauso mūsų radijo ryšio, – pasakė Lina.

– Pakeisime kanalą! – sušuko Pasis.

– Dabar jau nebesvarbu. Jie palieka laivą ir keliaus sraigtasparniu, – paaiškino komisaras paduodamas žiūronus Nikui.

– Pastiprinimas atvyks po penkiolikos minučių, – priminė Ranikas.

– Bus per vėlu, – tarstelėjo Jonas.

– Kažkas sėdi sraigtasparnyje, – pastebėjo Kapanenas.

– Rafaelis sužinojo, kad gavome prokuroro leidimą patekti į laivą, – kalbėjo Jonas. – Kažkas jį informavo tuo pačiu metu kaip ir mus.

– Ar abu lipsime į laivą? – paklausė Nikas.

– Taip, – trumpai žvilgtelėjo į jį kolega iš Švedijos.

Kapanenas užtaisė smalos juodumo karabiną „Heckler & Koch 416“.

Pasis iš dėklo ištraukė savo pistoletą ir ištiesė Jonui.

– Ačiū, – padėkojo šis, patikrino šovinius ir apžiūrėjo ginklą.

Tai buvo pusiau automatinis „M9A1“, panašus į „M9“, naudotus per Persijos įlankos karą, tačiau skyrėsi apkabos, buvo vieta lempai ir lazeriniam taikikliui.

Nieko nesakęs Ranikas pasuko link galinio jachtos denio, kaip tik siekiančio vaterliniją. Priplaukus jachta pasirodė dar didesnė – lygi daugiaaukščiui namui. Variklis pasuko atgal, stabdant ėmė taškytis purslai. Nikas laikėsi už apsaugas lanksto, laivų korpusai girgždėdami trynėsi.

Jonas užsikabarojo ant denio, laivai jau skyrėsi, tarp jų atsivėrė vandens tarpas. Kapanenas šoko iš paskos, detektyvas jam ištiesė ranką. Pareigūnai skubiai susižvalgė ir patraukė link laiptų, prasibrovę pro nuolaužas, išklerusius pintus baldus, senas vyno dėžes, lipo aukštyn.

Nikas atsisukęs pamojo Pasiui Ranikui, tolstančiam nuo jachtos.

111

Išdavikas

Rafaelis Guidis stovėjo ant kapitono tiltelio apsuptas sargybinių – vyro žilais plaukais ir to su kauliniais akiniais nuo saulės. Vairininkas žvilgtelėjo į juos ir neramiai persibraukė pilvą.

– Kas nutiko? – paklausė Rafaelis.

– Aš liepiau užvesti sraigtasparnio variklį, – pasakė vyras. – Maniau...

– Kur laivas?

– Ten, – tarė vyras rodydamas į galinį denį.

Visai netoliese, už jachtos denio su baseinu ir pritvirtintomis gelbėjimosi valtimis, bolavo pakrantės apsaugos laivelis.

Bangelės čaižė korpusą, vandenį sudrumstė propelerių sparnai.

– Ką tiksliai jie sakė? – nerimo Guidis.

– Jie skubėjo, prašė pagalbos, sakė turį arešto orderį.

– Negali būti, – atkirto Rafaelis dairydamasis.

Pro langus jie pastebėjo sraigtasparnyje laukiantį vyrą, rotorius pamažėle ėmė suktis. Staiga valgomajame, tiesiai po kapitono tilteliu, pasigirdo Paganinio „Kaprizas Nr. 24“.

– Čia jų pastiprinimas, – tarė vairininkas rodydamas į radarus.

– Matau. Kiek laiko turime? – paklausė Guidis.

– Jie plaukia kiek greičiau nei 33 mazgai, vadinasi, mus pasieks po dešimties minučių.

– Nieko baisaus, – prabilo sargybinis rodydamas į sraigtasparnį. – Spėsime išskraidinti jus ir Peterį, mažiausiai likus trims minutėms...

Pro stiklines duris įbildėjo antrasis, šviesusis sargybinis. Jo perbalęs veidas atrodė labai įsitempęs:

– Kažkas čia yra. Kažkas pateko į laivą! – šaukė šis.

– Kiek? – paklausė žilasis sargybinis.

– Mačiau tik vieną, bet tiksliai nežinau... Jis turi karabiną, nieko daugiau.

– Sulaikyk jį, – įsakė jam pirmasis.

– Duokite man peilį, – paliepė Rafaelis.

Sargybinis ištraukė peilį siaurais pilkais ašmenimis. Guidis žengė prie persigandusio vairininko.

– Argi nesakei, kad jie lauks pastiprinimo?! – staugė. – Sakei, kad jie lauks!

– Aš taip supratau...

– Ką, velniai griebtų, jie čia veikia? Jie nieko prieš mane neturi. Nieko!

Vairininkas papurtė galvą ir žengė atgal. Rafaelis artinosi prie jo.

– Tuomet ką, po velnių, jie čia daro? Nieko!

– Aš nežinau, nežinau... – verkdamas kartojo vyras. – Aš tik papasakojau, ką girdėjau.

– Ką tu sakei?

– Sakiau? Nesuprantu...

– Neturiu laiko! – šaukė Guidis. – Pasakyk, kad jiems išdavei!

– Aš nieko nesakiau.

– Nagi, velniškai keista, ar ne?

– Klausiau jų kanalų, kaip ir buvo liepta, aš ne....

– Argi taip sunku prisipažinti, – liepsnojo Rafaelis ir žengęs dar kelis žingsnius smeigė peilį į vairininko pilvą.

Ašmenys lengvai slydo pro marškinius, riebalinį audinį į žarnyną. Virš ašmenų pasipylė kraujas, taškydamasis ant Guidžio rankos ir sportinio kostiumo. Auka stengėsi atsitraukti nuo peilio, bet žudikas žengė artyn, nenuleisdamas akių nuo klausiančio vyro žvilgsnio.

Iš valgomojo skambėjo muzika – liejosi lengvi garsai.

– Galimas daiktas, kad čia Akselio Riseno darbas, – staiga prabilo žilasis sargybinis. – Kas, jei jis atsinešė „blakę“ ir palaikė ryšį su policija...

Rafaelis ištraukė peilį iš vairininko pilvo ir nuskubėjo laiptais žemyn.

Vyras stengėsi ranka užsispausti žaizdą, bet kraujas nepaliovė tekėjęs ant juodų batų. Auka bandė trauktis, bet užkliuvo ir nuvirtęs ant nugaros liko gulėti.

Žilasis nusekė paskui šeimininką, iškėlęs karabiną, žvalgydamasis pro panoraminius valgomojo langus.

– Išdavikas, – sušnypštė jis. – Kaip galėjai būti toks?..

Staiga sargybinis paleido eilę kurtinančių šūvių. Kulkos pervėrė langus, o ant grindų pasipylė tuščios tūtelės.

112

Ugnis

Dideliais atsargiais žingsniais Jonas ir Nikas pro apatinį denį artinosi prie laiptų, vedančių ant didžiojo galinio denio. Rami lyg stiklas jūra driekėsi į visas puses. Staiga Lina išgirdo smuiko melodiją, stengėsi ką nors įžiūrėti pro dideles stiklines duris, bet pavyko įžvelgti tik tamsius kontūrus. Matė nedidelį valgomojo kampą, nė vieno žmogaus. Nirtulinga muzika netilo – tolima lyg sapne, užgniaužta milžiniškų stiklų.

Luktelėję keletą sekundžių, pareigūnai prasmuko pro atvirą erdvę prie tuščio baseino, metalinių laiptų link.

Terasoje viršuje nuaidėjo žingsniai, Kapanenas bakstelėjo į laiptus. Abu prisispaudė prie sienos.

Greiti, žaismingi smuiko tonai tapo aiškesni. Griežė puikus smuikininkas. Jonas atsargiai žvilgtelėjo į didįjį biuro įranga prigrūstą valgomąjį, bet žmonių nepastebėjo. Muzikantas veikiausiai buvo kitoje raudonų laiptų pusėje.

Lina paliepė kolegai sekti paskui, pridengti užnugarį ir parodė į viršuje esantį kapitono tiltelį.

Staiga instrumentas nutilo viduryje įspūdingo perėjimo aukštame registre.

Visai netikėtai.

Komisaras metėsi prie laiptų tą pačią sekundę, kai nuaidėjo automato šūviai. Greiti ir tikslūs sprogimai. Šūviai pasipylė tiksliai į tą vietą, kur jis prieš akimirką stovėjo.

Jonas giliau atsišliejo už laiptų, kūną užliejo adrenalino banga. Nikas prisidengęs gelbėjimosi valtimi paleido ugnį. Susilenkęs detektyvas slinko į šalį stebėdamas į akis panašias kulkų stikle paliktas skyles.