Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

113

Peilis

Žilaplaukis sargybinis leidosi laiptais, nusitaikęs į langus ir kulkų skylių eilę. Aplink kilo dūmai ir skimbčiodamos krito tuščios tūtelės.

Peteris susigūžęs dengėsi akis.

Sargybinis be garso išėjo iš valgomojo pro šonines duris. Akselis traukėsi tarp stalų rankose tebelaikydamas smuiką. Rafaelis artinosi atkišęs peilį.

– Kaip galėjai būti toks velniškai kvailas?! – šaukdamas metėsi artyn. – Nudirsiu tau odą, aš...

– Tėti, kas čia vyksta?! – sukliko sūnus.

– Paimk mano pistoletą ir bėk prie sraigtasparnio, mes paliekame laivą!

Berniukas linktelėjo, atrodė baisiai išbalęs, žandikaulis trūkčiojo. Vartydamas pasitaikiusias kėdes, Guidis žengė link besitraukiančio Riseno.

– Užtaisyk išcentruotomis „Parabellum“ kulkomis, – aiškino šis.

– Vieną apkabą?

– Taip, užteks, tik paskubėk! – nuspirdamas kėdę sušuko šeimininkas.

Akselis pabandė atidaryti duris, pasuko spyną, tačiau durys nesujudėjo.

– Mes dar nebaigėme, tik tu ir aš, – niršo Rafaelis.

Risenas stumtelėjo duris laisva ranka ir pagaliau pastebėjo aukštai įtaisytą stumdomų durų užraktą. Guidis buvo vos už keleto metrų, jis nepaleido iš rankos peilio, tad Akselis pasielgė impulsyviai. Jis apsisuko ir sviedė gražųjį smuiką į nusikaltėlį. Raudonas žvilgantis instrumentas apsivertė ore. Rafaelis šoko gelbėti smuiko, sugavo, tačiau šis išsprūdo iš rankų, bet vis dėlto nesudužo.

Blizgantis smuikas trinktelėjo ant grindų sukeldamas keistą garsą. Risenui pavyko atrakinti duris ir jis nuskubėjo ankštu koridoriumi. Peršoko krūvą šezlongų pagalvėlių ir suklupo tarp nardymo reikmenų.

– Aš tave pričiupsiu, – sušnypštė Guidis, vienoje rankoje laikydamas smuiką, o kitoje spausdamas peilį.

Akselis nukrito ant suvynioto teniso tinklo, kojos įsipainiojo į nutrūkusias virveles, ropodamas traukėsi nuo artyn žirgliojančio Rafaelio, bandė nusispirti teniso tinklo pančius.

Lauke nuaidėjo stiprių šūvių serija.

Guidis tankiai kvėpavo, mojuodamas peiliu. Risenas šiaip ne taip atsistojo, traukėsi toliau, nuvertė sunkų stalo futbolą persekiotojui po kojomis.

Jis puolė prie durų, bet nesugebėjo sugriebti rankenos, kažkas kliudė.

– Prasta mintis! – šūktelėjo Rafaelis.

Akselis bandė pralįsti pro tarpą, bet netilpo. Trukdė didžiulė spinta, pilna molinių vazonų. Jis stipriai stumtelėjo ir spinta pajudėjo keletą centimetrų. Nugara nubėgo šiurpuliukai, vyras prasispraudė pro tarpą tarp durų, lįsdamas stipriai įsidrėskė, bet rūpėjo tik kokiu nors būdu ištrūkti.

Guidžio peilis siekė Riseną, geležtė užkliudė petį.

Kūną nutvilkė skausmas.

Akselis įvirto į šviesų kambarį stiklinėmis lubomis, panašų į apleistą šiltnamį. Jis skubėjo tolyn, ranka palietė petį ir išsikruvino pirštus. Raudonas skystis labai nederėjo su šilumoje tarpstančiu citrinmedžiu.

Vyras skubėjo toliau, tarp suolelių, nudžiūvusių augalų ir rudų lapų.

Rafaelis stipriai spardė duris, kaskart sunkiai sudejuodamas, vazonai suskambėjo ir spinta lėtai pasislinko.

Risenas suprato turįs pasislėpti, palindo po suolu, nuropojo plastikine plėvele link geldų ir kibirų tikėdamasis, kad Guidis netrukus pasiduos ir drauge su sūnumi paliks laivą.

Durys sudundėjo, nukritę sudužo keletas vazonų.

Pasirodė Rafaelis, stipriai alsavo, laikydamasis nusičiupo vynuogių šakelių pynutę.

– Pasirodyk ir pabučiuok mano ranką! – šaukė jis.

Akselis stengėsi kvėpuoti kuo tyliau, pasitraukė atbulas, tačiau nebuvo kur. Didelė metalinė spinta pastojo kelią.

– Patikinu, kad laikysiuosi pažadų, – šypsojosi šeimininkas žvalgydamasis tarp suolelių ir išnykusių krūmų sausuolių. – Tavo brolio kepenys jau laukia tavęs, tau tereikia pabučiuoti mano ranką.

Akselį ėmė pykinti, krėtė drebulys, jo nugara rėmėsi į metalinę spintą. Širdis daužėsi, bet stengėsi išlikti tyliai. Galvoje pulsavo. Jis apsidairė ieškodamas kelio lauk ir pastebėjo, kad vos už penkių metrų esama durų, vedančių į jachtos priekinį denį.

Risenas girdėjo sraigtasparnio ūžimą. Variklis jau buvo sušilęs.

Vyras pamanė galįs pašliaužti po stalu, nukrautu vazonais, o paskutinius keletą metrų spėsiąs nubėgti, tad labai atsargiai pajudėjo. Regis, durys buvo užkabintos kabliuku.

Akselis pakėlė galvą norėdamas apsidairyti, mintyse kartojo, kad vos už kelių minučių gali atsidurti denyje, kai staiga pervėrė keistas jausmas, lyg būtų sustojusi širdis. Šalti peilio ašmenys tarsi geluonis prisispaudė prie kaklo. Rafaelis pastebėjo jį ir prisėlino iš užnugario. Kūną užliejo šalta adrenalino banga. Visų pirma jis išgirdo Guidžio alsavimą, vėliau pajuto prakaito tvaiką. Deginantys peilio ašmenys spaudė gerklę.

114

Paskutinė kova

Žilasis sargybinis tylomis išėjo iš valgomojo, užvėrė metalines duris ir nubėgo deniu, prie šono prisispaudęs smėlio spalvos ginklą. Spindėjo saulės akiniai. Jonas pastebėjo, kad vyras taikosi į Niką, po keleto sekundžių ketina prisiartinti iš užnugario.

Iš tos pusės Kapanenas buvo beginklis.

Sargybinis iškėlė šautuvą ir tiesė pirštą link gaiduko.

Lina apsisuko, nusitaikė, žengė žingsnį į priekį, kad niekas nesukliudytų, ir paleido porą šūvių tiesiai žilagalviui į krūtinę. Šis susvirduliavo, įsikibo į lankstą. Tada apsidairė, pastebėjo besiartinantį detektyvą ir pakėlė ginklą. Tik tuomet komisaras pastebėjo, kad po juoda striuke sargybinis vilki neperšaunamą liemenę.

Detektyvas jau buvo visai arti, viena ranka čiupo jo ginklą, o kitoje laikydamas pistoletą kirto stiprų smūgį į nosį. Sužeistojo kojos sulinko, galva užkliudytas lankstas dusliai suskambo, pasipylė prakaitas ir snargliai, kūnas susmuko.

Jonas su Niku judėjo iš abiejų jachtos pusių. Sraigtasparnio rotorius sukosi vis greičiau ir greičiau.

– Greičiau! Lipk! – kažkas sušuko.

Lina judėjo prisispaudęs prie sienos. Paskui sulėtino žingsnį, atsargiai apžvelgė denį. Peteris Guidis sėdėjo sraigtasparnyje. Besisukančio sraigto šešėliai krito ant denio.

Policininkas girdėjo iš kapitono tiltelio sklindančius balsus, žengė žingsnį ir suprato, kad antrasis sargybinis jį pastebėjo. Šviesiaplaukis vyras stovėjo už dvidešimt penkių metrų, pistoletą nukreipęs tiesiai į Joną. Nebuvo laiko reaguoti. Pasigirdo duslus šūvis. Lyg kas būtų tvokstelėjęs į veidą ir viskas paskendo baltoje šviesoje. Komisaras krito ant šezlongų, nesisaugodamas, veidu į metalines grindis, kaklas trakštelėjo į terasos turėklą, o ranka į tvorelę. Regis, lūžo ranka ir bildėdamas išsprūdo ginklas.

Pareigūnas sumirksėjo, pamažėle grįžo rega. Tada nušliaužė prie sienos. Rankos drebėjo, negalėjo suprasti, kas nutiko. Šiltas kraujas tekėjo veidu, stengėsi susivokti, Nikas turėjo jam padėti, Jonui reikėjo sužinoti, kur slepiasi sargybinis.

Detektyvas persibraukė skruostą, nudegino skausmas ir suprato, kad kulka prašovė pro šalį tik šiek tiek užkliudydama smilkinį.

Teliko paviršinė žaizda, nieko daugiau.

Zvimbė kairėje ausyje.

Atsistojus stipriai užspaudė galvą.

Artinosi migrenos priepuolis.

Jonas prispaudė nykštį prie kaktos, tarp antakių, ir užsimerkė vydamas stiprėjantį skausmą.

Žvilgtelėjo į sraigtasparnį, stengėsi pamatyti Kapaneną, akys bėgiojo deniu.

Laivyno pastiprinimas artinosi kaip tamsus šešėlis.

Pastebėjęs sargybinį, policininkas išlupo metalinį strypą, kyšojusį iš šezlongo.