Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Spausdama telefoną prie ausies, pareigūnė priartėjo prie Roberto Riseno durų ir paspaudė skambutį. Staiga telefone pasigirdo lengvas čežėjimas.

– Beverli, – kreipėsi Saga. – Ar tai tu?

Ji girdėjo kažką kvėpuojant.

– Atsakyk man, Beverli, – kuo švelniau prašė Bauer. – Kur tu?

– Aš...

Mergaitė nutilo.

– Ką sakei? Ką sakei, Beverli, aš neišgirdau.

– Man dar negalima išlįsti, – sušnabždėjo mergaitė ir pokalbis nutrūko.

* * *

Lydėdamas Sagą į Andešon kambarį, Robertas Risenas buvo nekalbus ir išbalęs, tik paprašė užrakinti duris. Kambarys pasirodė negyvenamas. Spintoje kabėjo keletas baltų drabužių, striukė, stovėjo pora guminių aulinukų ir padėtas telefono kroviklis.

Įėjusi policininkė užrakino Akselio rezidencijos duris ir stengėsi suprasti, ką norėjo pasakyti Jonas, kodėl mergaitė galėtų liudyti. Saga praėjo valgomąjį, svetaines ir tykią biblioteką. Riseno miegamojo durys buvo praviros. Bauer žengė ant storo kiniško kilimo, praėjo lovą ir pateko į greta esantį vonios kambarį, tačiau kaipmat grįžo į miegamąjį. Kūną kaustė įtampa. Kambaryje tvyrojo keista nuojauta, viena ranka komisarė siekė pistoleto „Glock“. Ant stalo stovėjo viskio taurė ir nužydėjusi palinkusi pienė.

Dulkės pamažu sukosi saulės šviesoje, baldai ir daiktai prisigėrę tylos. Staiga širdis ėmė plakti stipriau, medžio šaka brūkštelėjo per langą. Moteris priėjo prie neklotos lovos, tiriamai apžvelgė paklodės raukšles, pagalves.

Jai pasirodė, kad bibliotekoje išgirdo atsargius žingsnius ir jau ketino ten eiti, bet kažkas čiupo už kulkšnies. Kažkas gulėjo po lova. Saga išsilaisvino, atsitraukė atatupsta, išsitraukė pistoletą ir užkabinusi nuvertė viskio taurę.

Atsiklaupusi dirstelėjo po lova ir skubriai nusitaikė ginklu.

Palovio tamsoje tūnojo mergaitė ir stebėjo ją didelėmis išsigandusiomis akimis. Saga paslėpė pistoletą ir giliai atsiduso.

– Tu švyti, – sušnabždėjo mergaitė.

– Beverli? – paklausė komisarė.

– Ar jau galiu išlįsti?

– Užtikrinu, kad gali, – ramiai pasakė moteris.

– Ar jau praėjo valanda? Akselis uždraudė man išlįsti anksčiau nei po valandos.

– Praėjo kur kas daugiau laiko, Beverli.

Bauer padėjo mergaitei išsivaduoti iš ankšto tarpo. Ši vilkėjo vienais apatiniais ir buvo sustirusi nuo ilgo gulėjimo. Jos plaukai trumpai kirpti, o rankos nuterliotos rašalo dėmėmis, paveikslėliais ir raidėmis.

– Ką tu darai po Akselio Riseno lova? – stengdamasi išlikti rami paklausė Saga.

– Jis – mano geriausias draugas, – atsakė Beverli tyliai maudamasi džinsus.

– Man regis, jam gresia didžiulis pavojus, turi papasakoti, ką žinai.

Rankoje mergaitė laikė marškinėlius. Staiga ji nuraudo, akys prisipildė ašarų.

– Neturiu...

Beverli nutilo, jos burna ėmė drebėti.

– Nurimk, – tarė pareigūnė stengdamasi suvaldyti įtampą. – Pradėk nuo pradžių.

– Kai atėjo Akselis, aš gulėjau lovoje, – silpnu balsu pradėjo ši. – Iš karto supratau, kad kažkas įvyko, jis buvo labai išbalęs. Maniau, nusiminęs dėl to, kad stabdžiau mašinas, nes iš tikrųjų man negalima to daryti.

Mergaitė nutilo ir nusuko veidą.

– Tęsk, Beverli, prašau, tai skubu.

Mergaitė sušnabždėjo atsiprašanti, marškinėliais nusivalė ašarotus skruostus ir pažvelgė į Sagą drėgnomis akimis, jos nosies galiukas buvo raudonas.

– Akselis įėjo į kambarį, – susikaupusi pasakojo. – Liepė man lįsti po lova ir tūnoti ten visą valandą ir... Nuskubėjo į svetainę ir daugiau aš nežinau... Mačiau tik jų kojas, du dėdės nusekė paskui Akselį. Jie darė kažką baisaus. Akselis šaukė, tuomet dėdės numetė jį ant žemės, suvyniojo į baltą plastikinę plėvelę ir išnešė. Viskas įvyko taip greitai. Nemačiau jų veidų... Nė nežinau, ar ten buvo žmonės.

– Palauk, – sustabdė komisarė ir išsitraukė telefoną. – Turi keliauti su manimi ir viską papasakoti žmogui, vardu Jensas Svanejelmas.

Drebančiomis rankomis Saga surinko Karloso Eliasono numerį.

– Turime liudytoją, galintį patvirtinti, kad Akselis Risenas buvo pagrobtas prieš savo valią. Turime liudytoją, – pakartojo Bauer. – Ji matė, kaip Risenas buvo užpultas ir išgabentas, manau, to turi pakakti.

Policininkė pažvelgė Beverli į akis.

– Puiku, atvykstame netrukus, – pasakė. – Raskite Svanejelmą ir užtikrinkite, kad šis susisiektų su Europolu.

108

Ištikimybė

Rafaelis Guidis žengė per valgomąjį rankoje laikydamas juodą odinį aplanką, tuomet padėjo jį ant stalo ir stumtelėjo Akseliui Risenui.

– Kaip turbūt jau supratote, Pontuso Salmano košmaras buvo pasirinkimas tarp žmonos ir sesers, – paaiškino. – Nežinau, anksčiau nebuvau toks nuoseklus, bet... Kaip čia pasakius? Pastebėjau, kad žmonės nori išvengti košmarų išsipildymo savo mirtimi. Nesupraskite manęs klaidingai, dažniausiai viskas vyksta labai maloniai ir civilizuotai, aš – labai dosnus žmogus tiems, kas man ištikimi.

– Jūs gąsdinote nuskriausti Beverli.

– Na, jei norite, galite pasirinkti – ji ar jaunėlis broliukas, – pasiūlė Rafaelis, gurkštelėjo vitaminų gėrimo, nusišluostė lūpų kamputį ranka ir paprašė Peterio atsinešti smuiką.

– Ar jau pasakojau, kad kolekcionuoju tik tuos smuikus, kuriais yra grojęs Paganinis? – paklausė. – Man rūpi tik tai. Sakoma, kad Paganinis nekentė savo atvaizdo... Tikiu, kad jis už šlovę pardavė savo sielą. Muzikantas vadino save beždžione... Bet kai grodavo, moterys šliaužte atšliauždavo. Kaina buvo verta atlygio. Jis grodavo ir grodavo, kol aplink buvo justi ugnies tvaikas.

Akselis žvelgė pro didžiuosius panoraminius langus, vanduo plytėjo nejudėdamas. Pro mažesnįjį langą į priekinį denį pastebėjo baltąjį sraigtasparnį. Riseno mintys šuoliavo nuo šiurpiojo įrašo iki išsigelbėjimo paieškos.

Jis buvo labai pavargęs, sėdėjo nekrutėdamas ir klausė Guidžio šnekos apie smuikus, Stradivarijaus gudrybes atskleisti ryškiausioms harmonijoms, kaip sukietinti medieną, ilgą klevų ir eglių augimą.

Rafaelis atsistojo, bedvasiškai nusišypsojo ir tarė:

– Kol būsi man ištikimas, galėsi mėgautis gėrybėmis – gausi naujas kepenis, puikiausiai miegosi ir gyvensi savo gyvenimą. Tau tereikia nepamiršti man duoto pažado.

– O tu nori eksporto leidimo.

– Jį galiu gauti kada tik panorėjęs, bet nenoriu tavęs versti, nenoriu žudyti, tai būtų negarbinga, aš tik noriu...

– Mano ištikimybės, – baigė mintį Akselis.

– Manai, tai kvaila? – paklausė šeimininkas. – Akimirką susikaupk ir pagalvok apie žmones, kurie tau besąlygiškai ištikimi.

Abu vyrai nutilo. Risenas spoksojo į vieną tašką.

– Būtent, – po valandėlės liūdnai tarė Rafaelis.

109

Kontraktas

Akselis atvertė odinį aplanką, peržiūrėjo visus reikalingus dokumentus, kad krovininis laivas „Icelus“, pilnas karinės amunicijos, išplauktų iš Geteborgo uosto.

Trūko tik jo parašo.

Kambaryje pasirodė išbalęs, susirūpinęs Rafaelio Guidžio sūnus Peteris. Rankoje laikė nuostabų smuiką – raudonai rudą, išlenktą instrumentą. Risenas iškart atpažino Amačio braižą – puikiai išlaikytą Amačių šeimos kurtą smuiką.

– Kaip jau ir minėjau, manau, kad muzika susijusi su tuo, ką čia ir dabar darysime, – švelniai tarė Rafaelis. – Šis smuikas priklausė jo mamai... O seniai seniai juo grojo Nikolas Paganinis.