Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Kai viskas pasikeitė

Akselis Risenas apsirengęs gulėjo ant lovos viename iš penkių miegamųjų Rafaelio Guidžio jachtoje. Šalia buvo padėtas aplankas su donoro duomenimis – tai buvo vyras, po nesėkmingos operacijos neprabundantis iš komos. Viskas atrodė idealu – audinių tipas atitiko jo.

Vyras spoksojo į lubas, daužėsi širdis. Staiga atsikėlė, kai pasigirdo beldimas į duris – atėjo baltai vilkintis žmogus, pasitikęs jį po skrydžio sraigtasparniu.

– Pietūs, – trumpai pranešė.

Jie kartu ėjo pro SPA zoną. Akselis žvilgčiojo į žalią vonią, pilną tuščių butelių ir alaus skardinių. Dailiai suvynioti rankšluosčiai tebegulėjo ant elegantiškų balto marmuro sieninių lentynų. Už grublėto stiklo durų veikiausiai buvo sporto salė. Dvivėrės chromuoto metalo durys be garso atsidarė vyrams paliekant poilsio zoną, padengtą smėlio spalvos grindų danga. Pasieniuose stovėjo kėdės ir ilgas masyvus poliruoto kalkakmenio stalas. Viduje tvyrojo keista šviesa, šešėliai ir atspindžiai šmėžavo ant sienų ir grindų. Pakėlęs akis, Risenas suprato esąs po didžiuoju baseinu, kurio stiklinis dugnas nuklotas baldų nuolaužomis, tarp jų švystelėdavo giedras dangus.

Rafaelis Guidis sėdėjo ant sofos, tebedėvėjo sportines kelnes ir pilvą aptempiančius baltus marškinėlius. Jis paplekšnojo rodydamas Akseliui prisėsti greta. Abu sargybiniai stovėjo už nugaros. Suskambo Rafaelio Guidžio telefonas, jis atsiliepė ir įsijungė į ilgą pokalbį.

Po valandėlės grįžo baltasis vyras, stumdamas vežimėlį su maistu. Tylėdamas padengė kalkakmenio stalą – paruošė lėkštes ir taures, didelį indą keptų mėsainių, duonos ir skrudintų bulvyčių, padėjo pomidorų padažo butelaitį ir didelį plastikinį pepsikolos butelį.

Rafaelis susikaupęs kalbėjo telefonu ir nė nepakėlė akių. Atsainiu balsu jis dėstė daugybę detalių apie produkciją ir logistiką. Niekas nepratarė nė žodžio, tik kantriai laukė.

Po penkiolikos minučių Rafaelis baigė pokalbį ir ramiai pažvelgė į Riseną. Tada jis švelniai ir ramiai prakalbo.

– Galbūt norėtumėte taurės vyno, – pasiūlė. – Kepenis galite gauti per keletą dienų.

– Keletą kartų perskaičiau donoro duomenis, – tarė Akselis. – Nuostabu, viskas tinka, aš nustebintas...

– Įdomūs tie norai, – kalbėjo Guidis.– Ko žmonės nori užvis labiausiai? Aš norėčiau, kad mano žmona būtų gyva ir mes būtume drauge.

– Suprantu.

– Vis dėlto manau, kad norai susiję ir su priešingybe.

Rafaelis paėmė mėsainį, skrudintų bulvyčių dubenėlį ir padavė Akseliui.

– Ačiū.

– Kaip svarstyklės – vienoje pusėje žmogaus norai, o kitoje – košmarai.

– Košmarai?

– Turiu omenyje... Gyvename gyvenimą, kupiną neįvykdomų kraštutinumų – troškimų ir baimių.

– Gali būti, – atsakė Risenas ir atsikando mėsainio.

– Jūsų noras susigrąžinti miegą lengvai įgyvendinamas, bet kaip... Kaip įsivaizduojate antrąją svarstyklių pusę – koks jūsų baisiausias košmaras?

– Tiesą pasakius, nė nežinau, – šyptelėjo Akselis.

– Ko bijote? – paklausė Guidis barstydamasis druskos ant bulvyčių.

– Liga, mirtis... ir skausmas.

– Žinoma, sutinku dėl skausmo baimės, – tarė Rafaelis. – Pavyzdžiui, aš nerimauju dėl savo sūnaus, netrukus jis jau bus suaugęs, ir bijau, kad gali nuo manęs nusigręžti, pabėgti.

– Vienatvė?

– Taip, manau, kad taip. Absoliuti vienatvė – tai mano didžiausia baimė.

– Aš jau esu vienišas, – šypsojosi svečias. – Blogiausia jau nutiko.

– Na jau, nekalbėkite taip, – pajuokavo šeimininkas.

– Ne, bet jei visa tai pasikartotų...

– Ką turite omenyje?

– Pamirškite, nenoriu apie tai kalbėti.

– Bijote vėl pasijusti kaltas dėl mergaitės mirties? – lėtai paklausė Guidis ir padėjo kažką ant stalo.

– Taip.

– Kas galėtų nusižudyti?

– Beverli, – sušnabždėjo Risenas ir pastebėjo, kad Rafaelis padėjo ant stalo nuotrauką.

Ji gulėjo apversta.

Akselis ištiesė ranką pats to nenorėdamas. Verčiant nuotrauką drebėjo pirštai. Nuotraukoje matyti kameros blykstės nustebintas Beverli veidas. Vyras spoksojo į fotografiją mėgindamas suprasti. Jis įžvelgė grasinimą, nuotrauka daryta vos prieš keletą dienų namuose, tiksliau, virtuvėje, kai sode pabandžiusi griežti mergaitė nuėjo į virtuvę ieškoti vazelės pamerkti pienių puokštelei.

103

Artėjant

Po dviejų valandų Suomijos karinių jūrų pajėgų patrulių laivas pasivijo ištaigingą Rafaelio Guidžio jachtą. Saulėkaitoje ji panešėjo į tviskantį krištolinį laivą.

Pareigūnas Pasis Ranikas priėjo prie Jono ir linktelėjo laivo link:

– Kaip arti norite priplaukti? – rimtai paklausė.

Lina pažvelgė į jį pilkomis šaltomis akimis.

– Taip arti, kad galėtume matyti, kas vyksta viduje, – ramiai atsakė. – Turiu...

Jis nutilo, galvą pervėrė skausmas. Detektyvas įsikibo į lankstą ir stengėsi kvėpuoti ramiai.

– Kas nutiko? – pasiteiravo Pasis, balse buvo justi juoko gaidelė. – Bene jūros liga prasidėjo?

– Nieko tokio, – atsakė komisaras.

Užliejo dar viena skausmo banga, tačiau jam pavyko išsilaikyti ant kojų. Jonas žinojo jokiu būdu negalįs gerti vaistų būtent dabar, nuo jų galėjo apsvaigti ir pasidaryti mieguistas.

Vėsus jūros vėjas stingdė prakaito lašus, tekančius kakta. Lina mąstė apie Disos akis, rimtą skaistų veidą. Saulės spinduliams žaidžiant ant vandens paviršiaus mintyse iškilo nuotakos nuometas, spindintis Skandinavijos muziejaus stende. Pareigūnas prisiminė laukinių gėlių aromatą ir bažnyčią, užsakytą vasarą vyksiančioms vestuvėms. Širdis daužėsi it pašėlusi, tad ne iš karto suprato, ką sako kapitonas.

– Ką norite pasakyti?

Jonas sumišęs pažvelgė į Raniką, stovintį šalia, tuomet į didžiąją baltąją jachtą.

104

Košmaras

Akselis negalėjo valgyti, vis žvilgčiojo į Beverli nuotrauką.

Rafaelis pamirkė keletą bulvyčių į pomidorų padažą ant lėkštės krašto.

Staiga Risenas pamatė, kad tarpduryje stovintis jaunuolis juos stebi. Jis atrodė pavargęs ir išsigandęs. Rankoje laikė mobilųjį telefoną.

– Peteri! – sušuko Guidis. – Ateik!

– Nenoriu, – silpnu balsu sulemeno vaikinas.

– Čia nebuvo klausimas, – irzliai šyptelėjo šeimininkas.

Berniukas priėjo ir droviai pasisveikino su Risenu.

– Tai mano sūnus, – paaiškino Rafaelis taip, lyg jie draugiškai pietautų.

– Sveikas, – pasisveikino Akselis.

Vyras, sėdėjęs šalia sraigtasparnio piloto, stovėjo prie narvo ir mėtė žemės riešutus apšepusiam šuniui. Žili plaukai atrodė lyg metaliniai, o akiniai nuo saulės baltai švytėjo.

– Jam būna bloga nuo riešutų, – tarė Peteris.

– Po pietų galėtum pagriežti smuiku, – paprašė tėvas, jo balse staiga suskambo nuovargis. – Mūsų svečiui patinka muzika.

Sūnus linktelėjo, jo veidas atrodė išbalęs ir išmuštas prakaito, ratilai po akimis veik violetiniai.

Risenas pasistengė nusišypsoti.

– Kokiu smuiku grieži?

Peteris gūžtelėjo.

– Jis man per gražus, tas „Amati“. Mano mama buvo muzikantė, tai jos „Amati“.

– „Amati“?

– Kokie instrumentai vis dėlto yra geresni – Stradivarijaus ar Amačio? – pasiteiravo šeimininkas.

– Priklauso nuo to, kas groja, – atsakė Akselis.

– Jūs švedas. Švedijoje yra keturi Stradivarijaus smuikai, bet nė vienu iš jų negrojo Paganinis... O aš...