Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Kas...

– Neskubėkite, galite apie tai pagalvoti, tai didžiulis sprendimas, turėtumėte pažiūrėti į tikslius donoro duomenis ir taip toliau.

Mintys šviesos greičiu sukosi Riseno galvoje. Sakėsi galįs pasirašyti leidimą, jei tik gaus kepenis, o vėliau galės liudyti prieš Rafaelį Guidį. Jis žino, kad bus saugomas, galbūt priverstas pasikeisti tapatybę, bet galės miegoti.

– Ar ne laikas būtų valgyti? Aš alkanas. O jūs? – pasiteiravo Rafaelis.

– Galbūt...

– Vis dėlto pirma norėčiau paprašyti paskambinti sekretorei ir pranešti, kad esate mano laive.

100

Pontusas Salmanas

Saga laikė telefoną prie ausies, sustojo koridoriuje prie didelio popieriaus konteinerio. Ji pastebėjo drugelio likučius, panašius į medžių lapus, gulinčius ant grindų prie pat ventiliatoriaus.

– Ar Stokholme daugiau nieko nevyksta? – paklausė vyras Gotlando dialektu, kai komisarės skambutis buvo sujungtas su Sioderteljės policijos nuovada.

– Aš dėl Pontuso Salmano, – išgąstingu balsu tarė Bauer.

– Taip, bet mes jį paleidome, – patenkintas pasakė policijos pareigūnas.

– Ką, po velnių, norite tuo pasakyti?! – susierzinusi sušuko Saga.

– Na, jis pasikalbėjo su Gunila Somer, psichologe, jie drauge buvo nuvykę į psichiatrijos ligoninę...

– Ir?

– Jai pasirodė, kad vyras neketina žudytis, taigi leido jam eiti, lovos ligoninėje juk kainuoja...

– Suimkite jį, – greitai įsakė pareigūnė.

– Už ką? Mėginimą nusižudyti?

– Tik raskite jį, – pridūrė ir padėjo ragelį.

Saga patraukė link liftų, tačiau pakeliui išskėstomis rankomis ją pasitiko Joranas Stounas.

– Nori apklausti Pontusą Salmaną, ar ne? – piktokai paklausė šis.

– Taip, – trumpai tarstelėjo kolegė ir žengė toliau, tačiau Joranas jos nepaleido.

– Tau tereikia pavizginti uodegėle, – pasakė. – O gal tik pakedenti plaukus ir jau būni paskatinta...

– Pasitrauk, – piktai įsakė Saga, kaktą išmušė raudonos dėmės.

– Gerai, atleisk, tenoriu padėti, – patikino Stounas nuskriaustojo balsu. – Ką tik išsiuntėme keturis patrulių automobilius į Salmano namus Lidingėje...

– Kas nutiko? – greitai sureagavo Bauer.

– Kaimynai paskambino policijai, – šypsojosi vyras. – Veikiausiai išgirdo kažkokį triukšmelį ir šauksmus.

Komisarė išsilaisvino iš vyro rankų ir pasileido bėgti.

– Ačiū, Joranai! – sušuko šis Sagai pavymui. – Tu pats geriausias, Joranai!

Važiuodama Lidingės tiltu Bauer stengėsi sudėlioti įvykius, bet mintys pynėsi, vis skambėjo pokalbio įrašas, verkiančio vyro balsas, pasakojantis apie dukterį.

Policininkė pasižadėjo vakare nueiti į treniruotę ir anksti atsigulti.

Ji pasiekė Rožių alėją, kur gatvėje būriavosi žmonės, automobilį pastatė už šimto metrų nuo Pontuso Salmano namų. Smalsuoliai ir žurnalistai grūdosi prie baltai mėlynos juostos, norėdami pamatyti namą.

Susijaudinusi Saga atsiprašinėjo ir brovėsi per minią. Mėlyna greitosios medicinos pagalbos automobilių šviesa pulsavo tarp žaliuojančių lapų. Kolegė Magdalena Runander vėmė atsišliejusi į rudą plytų sieną. Pontuso automobilis – baltas „BMW“ be galinio lango – stovėjo prie garažo vartų. Smulkios stiklo šukės buvo pažirusios aplink. Pro kruviną langą šmėžavo vyro kūnas.

Tai buvo Salmanas.

Magdalena pakėlė pavargusias akis, nusivalė burną nosine ir pasveikino artėjančią Sagą.

– Ne, ne, – kimiai sudraudė ši. – Tu tikrai nenori ten eiti.

Bauer sustojo, apžvelgė didįjį namą, atsisuko į kolegę norėdama kažko paklausti, bet suprato turinti pranešti Jonui, kad liudytojo nebėra.

101

Pienių mergaitė

Jonas skubėjo atvykimo salėje Vantos oro uoste Helsinkyje, kai suskambo telefonas.

– Kas nutiko, Saga?

– Pontusas Salmanas negyvas, jis sėdi automobilyje prie namų, atrodo, nusišovė.

Lina išėjo į lauką, priėjo prie pirmojo eilėje stovinčio taksi automobilio, paaiškino vairuotojui norįs važiuoti į uostą ir atsisėdo ant galinės keleivio sėdynės.

– Ką sakei? – pasiteiravo Bauer.

– Nieko.

– Nebeturime liudininko, – susinervinusi pakartojo kolegė. – Ką, po velnių, darysime?

– Nežinau, – atsakė detektyvas ir valandėlę užsimerkė.

Automobilis švelniai banguodamas judėjo pirmyn. Taksi išvažiavo iš oro uosto teritorijos, padidino greitį ir atsidūrė greitkelyje.

– Negali pats vienas keliauti į Rafaelio laivą...

– Mergaitė, – staiga prisiminė Jonas.

– Ką?

– Akselis Risenas griežė smuiku su mergaite, – paaiškino ir atmerkė pilkas akis. – Gali būti, kad ji ką nors matė.

– Kodėl taip manai?

– Kambaryje buvo pienė, pienės žiedelis, pamerktas viskio taurėje.

– Ką, po galais, tu šneki? – nesuprato Saga.

– Pasistenk ją rasti.

Jonas atsilošė, prisiminė Akselį, rankoje laikantį smuiką, ir mergaitę, nešiną nužydėjusių pienių pūkų puokšte. Jis darkart pagalvojo apie pienę, nulinkusią viskio taurėje Riseno miegamajame. Ji ten buvo, galimas daiktas, kad ką nors matė.

* * *

Lina įlipo į pilką sargybos valtį „Kirku“, kurią Suomijos laivynas prieš šešetą metų perėmė iš pakrantės apsaugos tarnybos. Spausdamas Pasio Raniko ranką jis kaipmat prisiminė Lenartą Johansoną, iš Dalaro jūrų policijos. Tas mėgo banglentes ir vadino save Lencu.

Pasis Ranikas buvo toks pat jaunas kaip Lencas, įdegęs vyras vaiskiai žydromis akimis. Vis dėlto kitaip nei jis, darbą vertino labai rimtai. Neįtikėtina, kad ėmėsi užduoties, kuri vyksta už Suomijos teritorijos.

– Manęs ši užduotis nedžiugina, bet mano vadovas yra tavo vadovo draugas... Akivaizdu, kad to pakako.

– Tikiuosi, gausime prokuroro leidimą iki tol, kol pasieksime laivą, – pasakė Jonas.

Po kojomis vibravo judantis laivas.

– Kai tik gausi prokuroro sprendimą, susisieksiu su „FNS Hanko“. Raketnešyje dirba dvidešimt pareigūnų ir septyni savanoriai.

Jis parodė į laivo radiolokacinį atvaizdą.

– Jis pasiekia iki 35 mazgų greitį, netruks nė dvidešimt minučių ir spės mus pasiekti.

– Puiku.

– Rafaelio Guidžio laivas praplaukė Hyjumos salą, visai netoli Estijos... Tikiuosi, supranti, kad negalėsime įsiveržti į laivą, esantį Estijos vandenyse, jei nebūtina ar atvirai nevykdoma nusikalstama veikla.

– Suprantu, – atsakė Jonas.

Gaudžiant varikliui laivas paliko uostą.

– Štai ir visa įgula, – ironiškai tarstelėjo Pasis Ranikas.

Augalotas vyras šviesia barzda pasirodė kapitono tiltelyje – jis vienintelis vairininkas, prisistatęs kaip Nikas Kapanenas – ledo ritulio žaidėjas. Vyras žvilgtelėjo į Joną, pasikasė barzdą ir atsargiai paklausė:

– Kuo gi įtariamas Guidis?

– Pagrobimu, žmogžudyste, pareigūnų nužudymu, ginklų kontrabanda.

– O Švedija atsiuntė vieną vienintelį pareigūną?

– Taigi, – šyptelėjo Lina.

– O Suomija prisidėjo paprasta sena barža.

– Vos tik gausime prokuroro sprendimą, turėsime kad ir visą būrį, – monotoniškai išpyškino Pasis. – Kalbėjau su Urhu Sarinenu iš „Hanko“, jie pasivys mus per dvidešimt minučių.

– Tačiau patikrinimai... – pasakė Niko. – Po velnių, mes juk turime patikrinti...

– Tik ne Estijos vandenyse, – paprieštaravo Ranikas.

– Šūdas, – sumurmėjo Kapanenas.

– Viskas bus gerai, – trumpai nuramino Lina.

102