Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– O Jonas? Ką...

– Aplankysiu Rafaelį, – išeidamas tarė šis.

99

Atpildas

Ilgai gulėjęs automobilio bagažinėje Akselis Risenas pagaliau galėjo pajudėti. Jis buvo privačiame aerodrome. Betoninį nusileidimo taką supo aukšta tvora. Prie panašaus į baraką pastato, laukė sraigtasparnis.

Aplink aidint žuvėdrų klyksmams, Akselis žengė tarp dviejų atvežusių jį čia vyrų. Jis tebevilkėjo marškinius ir kelnes. Nebuvo apie ką kalbėtis, Risenas tik sekė drauge, įlipo į sraigtasparnį, prisisegė saugos diržą.

Abu vyrai įsitaisė kokpite. Pilotas įjungė radarus, pasuko raktelį prietaisų skydelyje, įjungė papildomas kontrolės priemones ir nuspaudė pedalą.

Vyras, sėdintis šalia, ant kelių pasidėjo išlankstytą žemėlapį.

Ant priekinio stiklo priklijuota juostelė ėmė plaikstytis ir luptis.

Variklis subildėjo ir po valandėlės rotorius lėtai pajudėjo. Lapiūkštis pakilo į orą, miglota saulės šviesa žaidė ant stiklo. Sraigtas sukosi vis greičiau ir greičiau.

Ant sraigtasparnio stovėjęs vienkartinis puodelis nuvirto ant žemės.

Variklis šilo. Viduje spengė kurtinantis triukšmas. Pilotas dešiniąja ranka laikė kreiptuką, judėjo mažais aštriais judesiais, staiga transporto priemonė pakilo.

Iš pradžių tiesiai į orą, be galo švelniai. Paskui metėsi į priekį ir judėjo vis greičiau.

Jiems skrendant virš aukštosios tvoros, Akselio pilve kažkas sukirbėjo, sraigtasparnis suko virš medžių, stačiu kampu į kairę, atrodė, kad tuojau kris žemyn.

Skrido virš žaliuojančių laukų, pro keletą nuošalių kelių ir saulėje spindinčių namų stogų.

Triukšmas nesiliovė, retkarčiais prieš akis sušmėžuodavo rotoriaus kraštai. Žemyną pakeitė švino pilkumo jūra.

Risenas stengėsi suprasti, kas nutiko: viskas prasidėjo nuo pokalbio su Rafaeliu Guidžiu, kuris tuo metu buvo savo laive Suomijos įlankoje, Baltijos jūroje, pakeliui link Latvijos. Nepraėjo nė minutė, kai Akselis atsisakė patvirtinti eksporto licenciją, ir pora vyrų, ginkluotų elektrošoko pistoletais, įsiveržė į namus.

Jie visąlaik elgėsi labai atsargiai ir stebėjo, kad vyrui būtų patogu.

Po pusvalandžio jie sustojo ir pernešė pagrobtąjį į kitą automobilį.

Dar po valandos jam buvo leista eiti pačiam asfaltuotu tepaluotu keliu link sraigtasparnio.

Plynas jūros vaizdas lyg greitkelis netikėtai pradingo. Dangus buvo statiškas, apniukęs, tirštai baltas. Sraigtasparnis skrido penkiasdešimt metrų virš jūros lygio. Pilotas radijo ryšiu su kažkuo susisiekė, bet tikslių žodžių nugirsti nepavyko.

Akselis valandėlę snūduriavo, nebežinojo, kaip ilgai jie skrenda, kai pagaliau išvydo ištaigingą jachtą, plūduriuojančią neramioje jūroje. Jachta buvo didžiulė, ryškiai švietė žydras baseinas ir keletas šezlongų.

Sraigtasparnis staiga pradėjo leistis.

Risenas prisiminė, kad Rafaelis Guidis – siaubingai turtingas žmogus, todėl smalsiai žvelgė į jachtą. Tai buvo prabangiausias jo kada nors matytas laivas. Elegantiškas, aštriu lyg liepsnos liežuvis priekiu, baltas lyg pūkas. Tikrai ilgesnis nei šimto metrų, su pompastišku dviejų aukštų kapitono tilteliu.

Burzgiantis sraigtasparnis leidosi į galinį denį. Nusileidimas beveik nepastebimas – lėktuvas sulingavo ir lėtai, minkštai nusileido. Keleiviai palaukė, kol sustos sraigtas. Pilotas liko kabinoje, o antrasis vyras palydėjo Akselį. Jie pasilenkę praėjo pro stiklines duris, kambarys priminė elegantišką laukiamąjį – kėdės, žurnaliniai staliukai, tamsus televizorius. Baltai apsirengęs vyras juos pasveikino ir paprašė Riseną prisėsti.

– Ar norėtumėte ko nors atsigerti? – paklausė baltasis vyras.

– Ačiū, norėčiau vandens, – atsakė Akselis.

– Gazuoto ar ne?

Prieš Risenui atsakant, tarpduryje pasirodė dar vienas vyras.

Jis priminė sėdėjusįjį prie sraigtasparnio piloto. Abu vyrai aukšti ir stuomeningi, jų kūnai judėjo labai panašiai. Pastarasis vyras buvo labai šviesus, antakiai veik balti, nosis kadaise buvo lūžusi. O pirmasis buvo žilas, ant nosies užsispraudęs akinius kauliniais rėmeliais. Jie judėjo tylėdami, tiksliai, tuo metu Akselis dairėsi aplink. Ištaigingoji jachta atrodė negyvenama. Risenas pastebėjo, kad baseinas tuščias, veikiausiai jame nebuvo vandens jau daugybę metų. Ant dugno gulėjo keletas sulūžusių baldų – sofa be atkaltės, pora kėdžių.

Apleisti rotango baldai stovėjo ant nedidelės pakylos. Medžiaga sutrūkusi, išlindusios siūlės.

Kuo giliau jis ėjo, tuo labiau laivas panėšėjo į tuščią apleistą lukštą. Akselio žingsniai aidėjo ant subraižytų marmuro grindų. Jie įžengė pro dvivėres duris, ant kurių dailiomis raidėmis tamsioje medienoje buvo užrašyta Sala da pranzo (it. valgomasis – vert. past. ). Patalpa neįtikėtino dydžio. Pro panoraminius langus plytėjo jūra. Platūs, raudonu kilimu dengti laiptai vedė į antrą aukštą. Nuo lubų kabėjo įspūdingi šviestuvai. Kambarys skirtas dideliems pobūviams, bet dabar čia stovėjo kopijavimo aparatas, faksas, pora kompiuterių, daugybė dokumentų aplankų.

Tolėliau, prie mažesnio stalelio, sėdėjo neaukštas vyras. Jo plaukai kur ne kur pražilę, viršugalvyje švietė plikė. Akselis kaipmat atpažino ginklų magnatą Rafaelį Guidį. Jis vilkėjo žydrą apdribusį sportinį kostiumą, priekyje ir nugaroje išsiuvinėtą skaičiais „7“. Avėjo baltais sportiniais bateliais, be kojinių.

– Sveiki, – laužyta anglų kalba pasveikino šis.

Kišenėje suskambėjo telefonas, jis išsitraukė mobilųjį, bet pamatęs, kas skambina, neatsakė. Po akimirkos telefonas vėl suskambo, vyras pakėlė ragelį, persimetė keletu itališkų frazių ir pažvelgė į Akselį Riseną. Ranka parodė į panoraminius langus, aplink plytinčias vandens platybes.

– Aš čia ne savo noru, – prabilo Akselis.

– Apgailestauju, nebuvo laiko...

– Tai ko gi jūs norite?

– Ištikimybės, – trumpai tarė Rafaelis.

Jie nutilo, abu sargybiniai šyptelėjo, nudelbę akis, bet veidai staiga apsiniaukė. Guidis gurkštelėjo geltonojo vitaminų gėrimo ir tyliai atsirūgo.

– Gyvenime svarbu tik ištikimybė, – tyliai pasakė žiūrėdamas Akseliui į akis. – Prieš tai sakėte, kad neturiu nieko, ko galėtumėte norėti, bet...

– Tai tiesa.

– Vis dėlto manau, kad turiu jums puikų pasiūlymą, – tęsė Rafaelis ir keistai išsiviepė lyg šypsotųsi. – Norėdamas užsitikrinti ištikimybę, turiu duoti jums ką nors tokio, ko tikrai norite, ko norite užvis labiausiai gyvenime.

Risenas papurtė galva.

– Nė pats nežinau, ko noriu.

– O aš manau, kad žinote, – paprieštaravo Guidis. – Norite vėl miegoti, miegoti visą naktį...

– Iš kur sužinojote?

Šis nutilo, Rafaelio akys atrodė šaltos, žvilgsnis nekantrus.

– Taigi žinote ir tai, kad išmėginau įvairiausius būdus, – lėtai spėjo Akselis.

Guidis džiugiai mostelėjo:

– Gausite naujas kepenis.

– Aš ir šiaip laukiu kepenų transplantacijos eilėje, – nenorom šyptelėjo Akselis. – Kaskart skambinu gydytojams per valdybos susitikimus, bet pats esu kaltas dėl kepenų pažeidimo, o ir mano audinys toks neįprastas, kad iš esmės nėra donorų...

– Akseli Risenai, aš turiu jums kepenis, – šiurkščiu balsu ištarė Rafaelis.

Vėl stojo tyla, Akselis juto, kaip veidą užlieja šiluma, ima degti ausys.

– O mainais? – paklausė ir sunkiai nurijo seiles. – Norite, kad pasirašyčiau eksporto į Keniją licenciją?

– Taip, noriu, kad taptumėte „Paganinio kontrakto“ nariu.