Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Akseli, – tarė. – Grįžau norėdama tau šį tą papasakoti.

– Neišsigąsk, – nutraukė šis. – Privalai pasislėpti po lova. Dabar. Mažiausiai valandai.

Mergaitė kaipmat sureagavo, nieko neklaususi palindo po lova. Skubrūs žingsniai artinosi laiptais. Mažų mažiausiai du žmonės, sumojo Akselis. Ant fotelio mėtėsi Beverli džinsai ir marškinėliai. Širdis daužyte daužėsi, jis apsižvalgė nežinodamas, ko griebtis. Mintys skriejo. Ištraukė telefoną iš švarko kišenės ir nubėgo į svetainę. Drebančiomis rankomis atrakino telefoną, grindys sugirgždėjo kažkam lengvai bėgant. Nebėra laiko skambinti. Akselis žengė prie lango, ketindamas kviestis pagalbos, bet kažkas sučiupo jo dešiniąją ranką ir kaklą perliejo šalta srovė. Jis nežinojo, kad tai elektrošoko pistoletas. Kūnu nuvilnijo 69 000 voltų. Keliskart suspragsėjo, bet Risenas juto tik eilę stiprių smūgių, lyg kas būtų trankęs į kaklą geležies vamzdžiu. Nežinojo, kad šaukė, smegenys išsijungė ir išorinis pasaulis pranyko. Kai nubudo, vyrai jau buvo užklijavę burną. Gulėjo ant grindų, rankos ir kojos tampomos traukulių. Stipriai skaudėjo išdegintą žymę ant kaklo. Nebegalėjo apsiginti, raumenys buvo paralyžiuoti. Stiprūs, tiksliai judantys užpuolikai rišo rankas, šlaunis, kulkšnis ir vyniojo kūną į švelniai čežančią baltą plastikinę plėvelę. Akseliui atrodė, kad uždus, bet oro užteko. Vyrai užvyniojo lipniąja juosta baltąją plėvelę. Risenas stengėsi pajudėti, bet nieko nepešė. Abu vyrai kuo ramiausiai nešė Akselį laiptais žemyn pro laukujas duris, laukiančio sunkvežimio link.

95

Dingęs

Jonas dar bandė prisišaukti Pontusą. Balsas nuaidėjo virš ežero. Paskui nubėgo tilteliu pasitikti psichologo ir poros kolegų iš Sioderteljės, parodė jiems kelią ir įspėjo būti atsargiems, nors ir netikėdamas, kad Salmanas galėtų ką sau pasidaryti ar sužeisti kitus.

– Pasistenkite jį pagloboti, susisieksiu su jumis, kai tik galėsiu, – pasakęs Lina nuskubėjo link automobilio.

Važiuodamas tiltu virš Fitjavikeno įlankos, Jonas mąstė apie Pontusą Salmaną, sėdintį valtelėje, įsitikinusį, kad Akselis Risenas pasirašys „Paganinio kontraktą“.

Komisaras paklausė, ar šis galėtų atsisakyti, bet Salmanas buvo tikras, kad atsisakyti neįmanoma.

Renkant Akselio Riseno telefono numerį, Jonui prieš akis iškilo Pontuso žmonos Veronikos veidas. Liūdesio raukšlelės apie lūpas, išgąstingas žvilgsnis pasakojant, kad kartą pabučiavus Rafaelio Guidžio ranką kelio atgal nebėra.

Šioje istorijoje vis kartojasi žodis „košmaras“, mąstė Jonas. Apie tai kalbėjo Palmkrunos namų tvarkytoja, Veronika Salman pasakojo, kad Rafaeliui pavyksta išgauti visų slapčiausius košmarus, Pontusas Salmanas tvirtino, kad Palmkrunos mirtis išgelbėjo jį nuo košmaro išsipildymo.

Lina galvojo ir apie tai, kad Stefanas Bergkvistas nespėjo sužinoti, kas buvo jo tėvas. Nepakeliamas karštis degino mėsą nuo skeleto, užviręs kraujas sudraskė kaukolę.

„Paganinio kontrakto“ nenutraukia mirtis.

Jonas darkart surinko Akselio Riseno mobiliojo numerį, bet nieko nepešęs paskambino į SPI.

– Generalinio direktoriaus Akselio Riseno sekretorė, – prisistatė moteris.

– Ieškau Akselio Riseno, – išpyškino Jonas.

– Šiuo metu darbe jo nėra.

– Aš esu detektyvas, privalau tučtuojau su juo pasikalbėti.

– Suprantu, bet...

– Pakvieskite jį, net jei susitikime...

– Jo čia nėra, – įsiaudrinusi išrėžė sekretorė. – Jis nepasirodė ryte, o telefonu neatsakė.

– Žinau, – tarstelėjo Lina ir padėjo ragelį.

Jis pastatė automobilį Brahės gatvėje, prie Akselio Riseno namo vartų, brolio namų durys trinktelėjo. Detektyvas nuskubėjo prie durų ir nuspaudė skambutį. Nusileido rankena ir durys vėl atsidarė.

– Štai kaip, – tarė Robertas Risenas. – Sveiki.

– Ar Akselis namuose?

– Turėtų būti, aš ką tik įžengiau pro duris. Ar kas nutiko?

– Bandžiau su juo susisiekti.

– Aš taip pat, – įleisdamas Joną pasakė Robertas.

Jie užlipo laipteliais į didžiąją fojė su rausvu krištolo sietynu. Robertas pabeldė į Akselio rezidencijos duris ir abu vyrai tylomis įėjo į vidų.

– Akseli! – sušuko Risenas.

Jie ėjo dairydamiesi. Viskas atrodė kaip įprastai, įjungtas muzikos grotuvas tylėjo, „Britannica“ enciklopedija atversta gulėjo fonotekos krepšelyje.

– Manote, jis galėjo kur nors išvykti? – paklausė Lina.

– Ne, – atsakė Robertas, jo balse pasigirdo keista nuovargio gaidelė. – Bet jis labai dažnai keistai elgiasi...

– Ką turite omenyje?

– Kartais manaisi jį pažįstąs, bet... Nežinau.

Detektyvas įžengė į miegamąjį, greitai apsižvalgė. Ant žemės nusuktas į sieną stovėjo didelis tapybos darbas. Viskio taurėje pamerkta pienė, neklota lova, knyga.

Robertas pasuko atgal ir Jonas nusekė iš paskos į didžiąją virtuvę.

96

Rafaelis Guidis

Jonas pastatė automobilį Kronobergo parko prieigose ir, skambindamas Sioderteljės policijos nuovadai, skubriu žingsniu žengė per žaliuojančius žolės lopinėlius nuovados link. Viena mintis nedavė ramybės – nesulaukė akimirkos, kai Pontusas Salmanas bus sulaikytas.

Bloga nuojauta tik sustiprėjo, kai kolega iš Sioderteljės policijos pranešė nežinąs, kur šiuo metu Pontusas Salmanas.

– Aš perskambinsiu, – Gotlando dialektu pasakė vyras. – Duokite man keletą minučių.

– Bet jūs juo rūpinatės? – paklausė Lina.

– Turėtume, – sudvejojo šis.

– Labai aiškiai pasakiau, kad nepaleistumėte jo iš akių.

– Nenervinkite manęs, – pasakė policininkas. – Esu tikras, kad kolegos susidorojo su užduotimi.

Pasigirdo kompiuterio klaviatūros tarškėjimas, pareigūnas kažką sumurmėjo po nosimi, subarškėjo klaviatūra ir jis tarė:

– Na, gerai, mes jį turime, konfiskavome jo ginklą „Winchester 400“.

– Puiku, neišleiskite, atsiųsiu automobilį jo paimti, – išdėstė Jonas, žengdamas pro didžiules stiklines duris, jis užuodė silpną baseino kvapą.

Pakilęs liftu, detektyvas skubėjo link Karloso Eliasono kabineto, kai suskambo telefonas. Skambino Disa. Iš tiesų neturėjo laiko kalbėtis, bet vis tiek atsiliepė.

– Labas, – pasisveikino Disa. – Ateisi rytoj?

– Sakei, nenori švęsti savo gimimo dienos.

– Žinau, bet pamaniau... Tik tu ir aš.

– Labai gerai, – pritarė Jonas.

– Turiu tau pasakyti kai ką svarbaus, – paaiškino ši.

– Gerai, – atsakė Lina ir sustojo prie kabineto durų.

– Aš...

– Atleisk, Disa, – nutraukė jis, – negaliu kalbėti. Turiu eiti į svarbų susitikimą.

– Turiu tau staigmeną, – tarė moteris.

– Disa, turiu padėti ragelį, – tai pasakęs Jonas atidarė duris.

– Bet...

– Aš labai apgailestauju, bet neturiu laiko.

Detektyvas įėjo į Karloso kabinetą, uždarė duris ir atsisėdo ant sofos šalia Sagos Bauer.

– Negalime susisiekti su Akseliu Risenu, baiminamės, kad tai gali būti susiję su leidimu ginklų eksportui į Keniją, – paaiškino komisaras. – Manome, kad už viso to slypi Rafaelis Guidis, todėl turime kuo skubiau gauti arešto orderį...

– Arešto orderį? – apstulbęs įsiterpė Karlosas. – Akselis Risenas neatsiliepė porą valandų, neatvyko į darbą ir manote, kad jį pagrobė Rafaelis Guidis – žinomas verslininkas, nė karto neįtartas jokiu nusikaltimu.

Eliasonas kilstelėjo ranką ir ėmė skaičiuoti.