Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Ant kelių gulėjo dvivamzdis šratinis šautuvas.

Aplink buvo girdėti tik lengvas medžių vainikus glostantis vėjas.

Valandėlę užsimerkė, keliskart įkvėpė, atsimerkė, atrėmė buožę į dugną taip, kad ši įstrigtų tarpe tarp medžio grotelių. Vyras uždėjo ranką ant saulėkaitoje įšilusio vamzdžio ir pabandė nusitaikyti į kaktą.

Jį supykino vien pagalvojus, kad kūnas bus išdraskytas.

Rankos drebėjo taip smarkiai, jog net buvo priverstas šiek tiek pasėdėti ir nusiraminti.

Kregždės zujo labai žemai, prie pat vandens paviršiaus gaudė mašalus.

Regis, naktį turi lyti, pagalvojo vyras.

Danguje nusidriekė baltas lėktuvo paliktas dryžis, Pontusas prisiminė savo košmarą.

Staiga pasirodė, kad ežeras aptemo, vanduo pajuodavo.

Vyras palinko prie ginklo, apžiojo vamzdį, dantimis pajuto kieto metalo šaltį. Staiga išgirdęs automobilio variklį atsitiesė. Širdis daužėsi krūtinėje. Galvoje sukosi įvairios mintys, bet Salmanas numanė, kad tai gali būti žmona, nes ji vienintelė žinojo, kur šis yra.

Besirengiantis žudytis žmogus padėjo ginklą, kūnas stipriai pulsavo, drebėjo, kai tarp medžių stengėsi įžiūrėti namelį.

Ant tiltelio pasirodė vyras.

Kiek pasvarstęs Pontusas prisiminė, kad tai tas pats detektyvas, atvykęs į jo biurą ir rodęs Veronikos darytą nuotrauką. Tai supratęs dar labiau nusigando. Pasakyk, kad dar ne per vėlu, kartodamas mintyse ėmė irtis link kranto. Pasakyk, kad dar ne per vėlu ir mano košmaras neišsipildys...

* * *

Pontusas Salmanas nepriartėjo prie lieptelio. Jo veidas buvo perbalęs. Kai Jonas paprašė atplaukti, vyras tik papurtė galvą. Jis stengėsi išlaikyti atstumą, pasuko valtį į ežerą.

Lina prisėdo ant suskilusio, saulėje išblukusio suolelio. Žaluma stiebėsi į šilumą, maloniai kliuksėjo vanduo.

– Ko norite? – išgąstingai paklausė Pontusas.

– Aš ką tik kalbėjau su jūsų žmona, – ramiai tarė detektyvas.

– Kalbėjote?

– Taip, ir aš...

– Kalbėjote su Veronika? – sunerimęs paklausė Pontusas.

– Man reikia keleto atsakymų į klausimus.

– Nėra laiko.

– Nėra kur skubėti, – pastebėjęs šautuvą pasakė Jonas.

– Ką jūs žinote... – suburbėjo Salmanas.

Irklai skrodė vandenį.

– Žinau, kad amunicija iš Kenijos keliaus į Sudaną.

Pontusas neatsakė.

– Žinau, kad fotografavo jūsų žmona.

Pontusas sėdėjo nuleidęs akis, paskui iškėlė varvančius irklus, rankomis tekėjo vanduo.

– Negaliu sustabdyti sandorio, – susikrimtęs pasakė. – Aš labai skubėjau, reikėjo gauti orderį...

– Taigi pasirašėte sutartį.

– Kaltė būtų buvusi kaip vanduo nuo žąsies, net jei ketinimai būtų atskleisti. Netgi kaltieji būtų tikinę, jog veikė vedami gerų ketinimų.

– Bet kažkas nutiko negerai, – patikslino Jonas.

– Taip.

– Ketinau jus suimti vėliau...

– Nes negalėjote nieko įrodyti.

– Dar nepranešiau prokurorui, bet esu tikras, kad jums bus suteikta malonė, jei tik sutiksite liudyti prieš Rafaelį Guidį.

– Aš neliudysiu, – atkirto vyras. – Man atrodo, kad kažko nesuprantu. Pasirašiau labai ypatingą sutartį ir, jei nebūčiau toks ištižėlis, galėjau spėti pasekti Palmkrunos pėdomis.

– Jei liudysite, bus užtikrinta apsauga, – pasiūlė komisaras.

– Palmkruna išsigelbėjo – pasikorė. Dabar leidimą turi patvirtinti kitas vadovas. Rafaeliui jis nebuvo įdomus, jo košmaras išsipildė...

Bejausmiame Pontuso veide pražydo šypsena. Lina pažvelgė į jį, atrodė, Salmanas buvo teisus sakydamas, kad Karlo košmaras išsipildė – mirė ir sūnus.

– Psichologas jau pakeliui, – paaiškino Jonas. – Jis pasistengs atkalbėti jus, savižudybė – ne išeitis...

Pontusas yrėsi tolyn.

– Salmanai, man reikia sužinoti keletą dalykų! – šūktelėjo detektyvas. – Sakėte, kad SPI vadovas bus priverstas pasirašyti, bet kas, jei šis nesutiks? Ar negali pasirinkti nedalyvauti „Paganinio kontrakte“? Tiesiog atsisakyti?

Pontusas stabtelėjo, valtis slydo vandens paviršiumi, irklai nusviro žemyn.

– O kaipgi... – ramiai tarė jis. – Bet jis to tikrai nenori...

92

Tiesa

Akselį pažadino ant naktinio stalelio suskambėjęs telefonas. Jis pirmąkart taip ilgai miegojo, prisiglaudęs prie suprakaitavusio Beverli kūno.

Dabar stebėjo jauną jos veidą ir vėl įžvelgė burnos ir akių vokų panašumą į Gretos.

Mergaitė kažką sušnabždėjo per miegus ir atsigulė ant pilvo. Žiūrint į liekną, smulkų, gąsdinančiai jauną kūną, vyrą užliejo švelnumo banga.

Jis atsisėdo, ištiesė ranką paimti storą knygą Frydricho Diurenmato „Įtarimas“, kai kažkas pabeldė į miegamojo duris.

– Palauk, – pasakė Akselis, tuo pat metu tarpduryje pasirodė Robertas.

– Maniau, kad jau būsi atsikėlęs, – tarė brolis. – Norėjau išgirsti tavo nuomonę apie savo naująjį instrumentą...

Jaunėlis išvydo Beverli ir sustojo kaip įbestas.

– Akseli, – išskiemenavo šis. – Kas čia dabar, Akseli?

Jo balsas pažadino mergaitę. Išvydusi Robertą, ši palindo po antklode. Vyresnėlis atsistojo, užsimetė chalatą, bet brolis atbulas traukėsi durų link.

– Eik tu šikt, – tyliai sumurmėjo Robertas. – Eik šikt...

– Viskas ne taip, kaip...

– Ar tu ją išnaudoji? – beveik sušuko brolis. – Sergančią mergaitę?

– Aš galiu paaiškinti, – bandė teisintis Akselis.

– Šunsnukis, – sušnabždėjo Robertas, puolė brolį ir nustūmė jį į šoną.

Vyresnėlis susvirduliavo, ištiesė ranką ir užkliudęs lempą nusviedė ją ant grindų. Jaunėlis traukėsi atatupstas.

– Palauk, – tarė Akselis žengdamas paskui. – Suprantu, kaip atrodo, bet taip nėra. Gali paklausti...

– Važiuoju į policiją, mergaitė taip pat, – susierzinęs kalbėjo brolis. – Niekada nemaniau, kad tu... – Jo balsas strigo gerklėje, akyse susikaupė ašaros. – Tau tereikia tvirkinti vaikus. – Robertas atrodė visiškai sutrikęs. – Išnaudoji žmogų, kuriuo pažadėjai rūpintis ir saugoti.

Akselis sustojo priešais biblioteką. Brolis klestelėjo ant sofos, žiūrėjo jam į akis ir stengėsi kalbėti ramiai:

– Akseli, juk supranti, kad turiu nuvežti mergaitę į policiją.

– Taip. Suprantu.

Jaunėlis neįstengė pažiūrėti į vyresnėlį, persibraukė per burną ir atsiduso.

– Geriausia būtų dabar tai padaryti.

– Pakviesiu ją, – pasakė Akselis ir nuėjo į miegamąjį.

Beverli sėdėjo ant lovos ir šypsojosi, vogčiomis nusišluosčiusi ašaras.

– Apsirenk, – tvirtai pasakė vyras. – Važiuosi su Robertu.

Jam grįžus į svetainę, brolis pašoko nuo sofos. Abu stovėjo nudelbę akis ir delsė.

– Tu palauk čia, – tyliai tarė Robertas.

– Gerai, – sušnabždėjo Akselis.

Po valandėlės pasirodė Beverli. Ji mūvėjo džinsais ir vilkėjo marškinėliais. Nepasidažiusi atrodė dar jaunesnė.

93

Gretos mirtis

Robertas vairavo tylėdamas, atsargiai sustojo prie šviesoforo ir laukė, kol įsijungs žalia šviesa.

– Labai apgailestauju dėl tavęs, – pritilęs tarė. – Mano brolis žadėjo tavimi rūpintis, rasti tau bendrabutį, nesuprantu, niekada nemaniau...

– Akselis ne pedofilas, – ramiai pasakė Beverli.

– Nenoriu, kad jį gintum. Jis to nenusipelnė.

– Jis nelietė manęs, noriu, kad žinotum, niekada to nedarė.

– O ką jis tada daro?

– Apsikabina, – atsakė mergaitė.