Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Pasigirdo dar vienas šūvis, trumpas ir šaižus. Komisaras skynėsi kelią tarp tankių šakų, pagaliau pasiekė saulės nušviestą plotelį. Už poros šimtų metrų lėtai judėjo Penelopė. Ji pritūpė priešais vyrą, atsirėmusį į beržo kamieną ir nunarinusį galvą, mergina pasilenkė ir staiga griuvo atbula. Žmogus nukreipė į ją pistoletą. Bėgdamas Lina bandė taikytis, bet atstumas tebebuvo per didelis. Detektyvas stabtelėjo, abiem rankomis suėmė pistoletą, kaip tik tą akimirką žudikas paleido du šūvius Penelopei į krūtinę. Ši persivertė ir liko gulėti ant nugaros. Jonas bėgo. Nusikaltėlis buvo pavargęs, bet ir vėl ištiesė ginklą į merginą. Policininkas spustelėjo gaiduką, bet nepataikė. Priartėjęs pamatė, kad Fernandez spardėsi, stengdamasi ištrūkti. Nusikaltėlis dirstelėjo į komisarą, bet vėl grįžo prie merginos. Pažiūrėjo jai į akis ir nusitaikė į veidą. Pokštelėjo šūvis. Kažkas stipriai sprogo detektyvui už nugaros, prie pat dešiniosios ausies, tą sekundę už nusikaltėlio ištryško kraujo srovelė ir raudonai tekėjo baltu beržo kamienu. Apvalkalinė kulka perskrodė šonkaulius ir širdį. Nenuleisdamas žvilgsnio Jonas skubėjo prie jo. Nuskardėjo dar vienas šūvis, šįkart kulka pataikė vos už centimetro nuo pirmosios. Detektyvas nuleido ginklą, apsisuko ir išvydo miško laukymėje stovinčią Sagą Bauer su snaiperio šautuvu ant peties. Jos vidutinio ilgio šviesūs plaukai žėrėjo saulės atokaitoje, kai nuleido ginklą veidas tebebuvo susikaupęs.

Penelopė atsistojo ir kosėdama patraukė į saulę. Ji žvilgtelėjo į vyro kūną, nuspyrė pistoletą ir patikrino jo pulsą, norėdama įsitikinti, kad šis tikrai negyvas.

Mergina nusimetė liemenę, ši sunkiai šlumštelėjo ant žolės. Jonas priėjo. Penelopė žengtelėjo artyn, atrodė tuoj pradėsianti vemti. Pareigūnas apkabino merginą, jos nuvargęs skruostas prigludo prie vyro krūtinės.

87

Atsarginis kelias

Žmogus sužalotu veidu, buvęs vyrų tualete Vokietijos ambasadoje, mirė po valandos nuo atvykimo į ligoninę. Nustatyta, kad jis – Diteris Grama, kultūros atašė sekretorius. Per tyrimą patogolas Nilsas Olenas ant drabužių aptiko lipniosios juostos likučių, velionio rankos ir kaklas buvo žaizdoti. Regis, per sprogimą vyras buvo surištas. Atlikus nusikaltimo vietos tyrimą ir peržiūrėjus stebėjimo kamerų įrašus, pavyko gana tiksliai atkurti nusikaltimo eigą. Užlipęs į trečiame aukšte buvusį savo kabinetą, Diteris Grama įjungė kompiuterį, atidarė elektroninio pašto programą, bet į gautus laiškus neatsakė, tik keletą pažymėjo vėliavėlėmis. Paskui nuėjo į virtuvėlę, įjungė espreso kavos aparatą ir patraukė link vyrų tualeto. Jis kaip tik ruošėsi žengti į vieną iš kabinų, kai pastebėjo vyrą su kauke, stovintį priešais veidrodį prie praustuvių.

Žmogus juodais drabužiais buvo sužeistas nuo policijos bėgantis nusikaltėlis, patekęs į ambasadą su Vokietijos pasu, tikėjosi, jog jam bus suteiktas lengvatinis periodas.

Stebėdamas veidrodyje, šis staigiai įvertino Diterio Gramos kūno sudėjimą, prieš užklijuodamas stebėjimo kameros objektyvą. Regis, sekretorius nespėjo pasakyti pernelyg daug, kai nusikaltėlis įbedė pistoletą jam į krūtinę, parklupdė ir užklijavo burną. Vyras apsivilko juodą Gramos švarką, aprengė jį savo drabužiais ir partupdytą pririšo prie vandens vamzdžio, nugara į stebėjimo kamerą. Nusikaltėlis išsitraukė peilį ir dūrė į petį, kaip tik per striukėje likusią kulkos skylę.

Skausmas, baimė ir endorfinų plūstelėjimas kankino Diterį, jis nelabai suvokė, kas įvyko. Nusikaltėlis atkirpo vielos gabalą, apvyniojo aplink aukos kaklą ir užveržė. Per šią kilpą pertraukė ilgą metalinį lyną, prie vieno galo pririšo granatą ir ištraukė saugiklį, laikydamas ranka. Jei būtų paleidęs, viskas būtų išlėkę per tris sekundes, todėl prilipdė granatą prie aukos krūtinės, o kitą lyno galą prie durų.

Vyras tikėjosi, kad sprogimas įvyks kam nors įžengus į vidų, bus rastas žmogus su šautine žyme striukėje, veidas bus neatpažįstamas, taigi policija manys, kad ieškomas nusikaltėlis žuvo tualete Vokietijos ambasadoje.

Matyt, žudikas užtruko, nepagalvojo, kad ambasados darbuotojas gali nukraujuoti. Vis dėlto viską atliko vos per keturias minutes nuo akimirkos, kai atašė sekretorius pasirodė patalpoje: nusikaltėlis spėjo įmesti pistoletą ir keletą apkabų į praustuvę, išmetė lipniosios juostos ritinėlį, paslėpė krepšį, nuklijavo juostą nuo stebėjimo kameros objektyvo ir, perlipęs lyną, išsmuko.

Žudikas nužirgliojo koridoriumi link posėdžių salės, atidarė dvivėres duris, žengė į vidų ir sukėlė gaisrą, paskui pabeldė į Deivido Mejerio kabineto duris, buvo įleistas ir spėjo papasakoti savo išgalvotą istoriją. Tuo metu pasigirdo priešgaisrinė signalizacija.

Beveik dvidešimt minučių Diteris Grama klūpėjo tvirtai surištas, ant kaklo kabėjo granata, kol jį pastebėjo apsaugos darbuotojai. Tikriausiai bandė sukelti triukšmą taip, kad nenukristų granata. Obdukcija parodė, kad kaklo kraujagyslės buvo sprogusios, o pats susikramtė burną.

Atsidarė vyrų tualeto durys ir buvo įmesta specialiosios paskirties granata, šiai sprogus lieka mažiau nuolaužų nei įprastai, o patalpoje stipriai padidėja slėgis. Grama galva trenkėsi į vamzdį ir vyras nualpo. Jaunas karo policijos pareigūnas, vardu Ulis Šnaideris, įlėkė į tualetą, rankoje laikydamas ginklą. Sprogus pirmajai granatai patalpa prisipildė dūmų, o jaunasis pareigūnas iš karto nesuprato, ką reiškia išraizgytas lynas.

Granata nutrūko nuo lipniosios juostos, laikiusios ją prie Diterio kūno. Rankinė granata nukrito po jo smakru ir stipriai nugriaudėjo.

88

Lankytojas

Jonas Lina, Saga Bauer ir Penelopė Fernandez važiavo Stokholmo gatvėmis šarvuotu automobiliu, tolyn nuo Diplomatų rajono, Kranto gatve, palei mirguliuojantį vandenį.

– Mačiau jį, – monotoniškai kalbėjo Penelopė. – Žinojau, kad nepasiduos: medžios mane...

Nutilusi įsistebeilijo į vieną tašką.

– Kol galiausiai jam būtų pavykę.

– Taip, – pritarė Saga.

Fernandez užsimerkė ir nejudėjo, leidosi linguojama švelnaus automobilio siūbavimo. Jie pravažiavo keistą paminklą Rauliui Valenbergui atminti, jis buvo panašus į lūžtančias bangas ar hebrajų raštą plevenantį ore.

– Kas jis buvo? – paklausė Penelopė. – Kas buvo mano persekiotojas?

– Samdomas žudikas, – atsakė Jonas. – Tokie vadinami „reikalų tvarkytojais“, arba grobais .

– Nei Europolas, nei Interpolas neturėjo jokių duomenų, – pridūrė Saga.

– Samdomas žudikas, – lėtai pakartojo Fernandez. – Taigi jį kažkas atsiuntė čia.

– Taip, – patvirtino komisarė. – Nekyla jokių abejonių, bet rasime siūlo galą.

– Rafaelis Guidis? – tyliai paklausė mergina. – Ar tai jis? Ar vis dėlto Agata al Haži?

– Manome, kad tai Rafaelio Guidžio darbas. Agatai al Haži neturėtų rūpėti tavo liudijimas apie amunicijos pirkimą...

– Jos veikla niekam ne paslaptis, – patvirtino Jonas.

– Vadinasi, žudiką atsiuntė Guidis, bet... Bet ar žinote, ko gi jam reikia? Ar viskas tik dėl nuotraukos? Argi gali taip būti?

– Greičiausiai Rafaelis mano, kad tu nufotografavai susitikimą, vadinasi, esi liudininkė, žinanti dalykų, galinčių jam pakenkti.

– Ar jis taip tebemano?

– Galimas daiktas.

– Todėl gali atsiųsti naują žudiką?

– Mes to baiminamės, – patvirtino Saga.

– Kaip ilgai būsiu saugoma policijos? Ar man bus suteikta kita tapatybė?