Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Turėsime tai apgalvoti, bet...

– Mane medžios tol, kol nebepajėgsiu ilgiau bėgti, – nutęsė Penelopė.

Automobilis važiavo pro „NK“ prekybos centrą, kur prie elegantiško įėjimo protestuodami sėdėjo trys jaunuoliai.

– Jis nepasiduos, – rimtai patikino Lina. – Turime kuo greičiau atskleisti sandorį... Tuomet nebūtų priežasties tave persekioti.

– Rafaelio Guidžio nepasieksime, tai puikiai suprantame, – dėstė Saga. – Bet Švedijoje galima velnioniškai daug, taigi jis pajus...

– Ką?

– Galime pradėti nuo sandorio stabdymo, – paaiškino Saga. – Krovininis laivas neišplauks iš Geteborgo uosto be Akselio Riseno leidimo.

– Ir kodėl jis neturėtų pasirašyti leidimo?

– To jis nė už ką nepadarys, jis žino tiek pat, kiek ir mes.

– Puiku, – sukuždėjo Penelopė.

– Sustabdysime sandorį, sučiupsime Pontusą Salmaną ir kitus įsipainiojusius į šį reikalą, – apibendrino Saga.

Automobilyje įsivyravo tyla.

– Turiu paskambinti mamai, – po valandėlės pratarė mergina.

– Gali imti mano telefoną, – pasiūlė Saga.

Penelopė paėmė, regis, sudvejojo, bet galiausiai surinko telefono numerį.

– Labas, mama, čia aš, Penė. Tas vyras...

– Pene, kažkas skambina į duris, turiu...

– Mama, palauk, – nutraukė Penelopė išsigandusi. – Kas ten skambina?

– Nežinau.

– Ar tu ko nors lauki?

– Ne, bet...

– Tau negalima atidaryti, – įsakė dukra.

Moteris kažką burbtelėjo ir padėjo telefoną. Buvo girdėti jos žingsniai, durų skambutis suskambo dar kartą. Penelopė pažiūrėjo į Joną ir Sagą, kurie ją atidžiai stebėjo. Kažkas trakštelėjo, subildėjo ir vėl pasigirdo mamos balsas:

– Tu dar čia, Pene?

– Taip.

– Čia kažkas ieško tavęs, – pasakė ji.

– Ieško manęs?

Mergina apsilaižė lūpas.

– Gerai, mama. Perduok telefoną.

Ragelyje sušnarėjo ir Penelopė išgirdo moters balsą:

– Penelope?

– Taip, – atsakė ji.

– Mums reikia susitikti.

– Su kuo aš kalbu? – paklausė mergina.

– Tai aš tau atsiunčiau nuotrauką.

– Nesu gavusi jokios nuotraukos.

– Puikus atsakymas, – nudžiugo moteris. – Mes nepažįstamos, bet fotografiją siunčiau aš.

Penelopė delsė.

– Privalau su tavimi susitikti kuo greičiau, – įsiaudrinusi tęsė moteris. – Nuotraukoje, darytoje 2009 metų lapkričio 30 dieną, matyti keturi žmonės ložėje. Vienas jų – mano vyras Pontusas Salmanas.

89

Susitikimas

Pontuso Salmano namas stovėjo Rožių alėjoje, Lidingės saloje – tai buvo septintojo dešimtmečio stiliaus vila, nors ir aptriušusi, bet vis dar spinduliavo to laiko prabangą. Jie pastatė automobilį ties įvažiavimu į garažą. Ant asfalto, prie pat garažo vartų, buvo kreidelėmis nupieštas stilizuotas penis.

Buvo sutarta, kad Jonas su Penelope palauks automobilyje, kol Saga nueis iki durų. Šios buvo praviros, bet Bauer vis tiek nuspaudė liūto galvos formos durų skambutį. Viduje triskart maloniai suskambo, bet nieko neįvyko. Pareigūnė išsitraukė pistoletą „Glock“, patikrino apkabą, užtaisė jį ir dar kartą paskambinusi žengė į vidų.

Name buvo pusrūsis, perėjus koridoriumi atsivėrė erdvi virtuvė ir valgomasis. Pro aukštus langus driekėsi įvažiavimo į Lindingę vaizdas.

Komisarė perėjo virtuvę, užmetė akį į tuščią miegamąjį ir grįžo į koridorių. Nusileido laiptais žemyn, už durų, pažymėtų žalvarinėje lentelėje išraižytomis raidėmis „R&R“, sklido muzika. Saga atidarė duris ir atpažino melodiją – Verdžio opera „Traviata“, atliko Joana Suterland. Plytelėmis dengto koridoriaus gale mėlynai spindėjo baseinas.

Bauer įsmuko į vidų, stengėsi įsiklausyti. Buvo girdėti žingsniai, šlapios pėdos žengė plytelėmis. Ji spaudė ginklą prie kūno ir ėjo pirmyn pro pintus baldus ir palmes. Viduje buvo karšta ir drėgna. Stipriai kvepėjo chloru ir jazminais. Pareigūnė priėjo didelį baseiną, išklotą žydromis plytelėmis, pro langą buvo matyti sodas. Liekna moteris maždaug penkiasdešimties, vilkinti auksiniu maudymosi kostiumėliu, rankoje laikė taurę baltojo vyno. Pastebėjusi Sagą, pastatė vyną ant baro ir priėjo pasisveikinti.

– Laba diena, mano vardas – Saga Bauer.

– Iš kokio skyriaus?

– Saugumo.

Kvatodama moteris pakštelėjo į abu skruostus ir prisistatė esanti Mari Luis Salman.

– Ar atsinešei maudymosi kostiumėlį? – paklausė ir grįžo prie aukšto baro stalo.

Jos pėdos paliko ilgus, laibus atspaudus ant terakotos plytelių. Kūnas atrodė puikiai ištreniruotas. Moters žingsniai buvo subtilūs, regis, norėjo, kad policininkė galėtų akimirką ją stebėti. Mari Luis Salman paėmė taurę ir grįžusi smalsiai dirstelėjo į Sagą, lyg norėdama įsitikinti, ar ši tikrai negali atitraukti nuo jos akių.

– Galbūt galėčiau pasiūlyti taurę „Sancerre“? – maloniai pasiteiravo.

– Ne, ačiū, – atsakė komisarė.

– Plaukioju norėdama neprarasti formos, net jei ir nebedirbu modelio darbo. Lengva tapti kiek narciziškai dirbant tokioje srityje. Na, ir pati žinai. Pasijunti kaip šūdas, kai niekas nepuola pridegti cigaretės.

Mari Luis pasilenkė ir dramatiškai sušnabždėjo:

– Susitikinėju su jauniausiu „Chippendales“ vyruku, žinai, kurį turiu omenyje? Nesvarbu, visi jie ten gėjai.

– Atėjau norėdama pasikalbėti apie nuotrauką, kurią...

– Žinojau, kad jis negali laikyti liežuvio už dantų, – pasipiktinusi kalbėjo moteris.

– Kas?

– Žanas Polis Gotjė.

– Dizaineris? – paklausė Saga.

– Taip, dizaineris su mažyte burna, vilkintis dryžuotą auksiukais puoštą palaidinę. Jis vis dar manęs nekenčia. Taip ir žinojau.

Bauer kantriai nusišypsojo ir padavė jai chalatą, pamačiusi pašiurpusį kūną.

– Mėgstu pasišaldyti... Tuomet tampu skani. Šitaip man praeitą pavasarį pasakė Depardjė arba... Nebeprisimenu, galbūt taip sakė tas meilutis Reno. Koks skirtumas?

Staiga pasigirdo žingsniai. Mari Luis išsigando, akimis ieškojo slėptuvės.

– Ei! – sušuko moteris.

– Saga, – kvietė Lina.

Pareigūnė žengė žingsnį į priekį ir pamatė ateinančius Joną ir Penelopę drauge su vidutinio amžiaus moterimi, berniuko šukuosena.

– Mari Luis, – kreipėsi ji nervingai šypsodamasi. – Ką tu čia darai?

– Ketinau paplaukioti, – atsakė ji. – Norėjau atvėsinti gaisrą tarp kojų.

– Žinai, kad noriu, jog prieš ateidama paskambintum.

– Tikrai, atsiprašau, visai užmiršau.

– Mari Luis yra Pontuso sesuo, mano brolienė, – paaiškino moteris ir atsisukusi į komisarę prisistatė. – Veronika Salman.

– Saga Bauer, saugumo policija.

– Įsitaisykime bibliotekoje, – pasiūlė namų šeimininkė ir pasuko atgal.

– Ar galiu maudytis, jei jau vis tiek čia esu?! – šūktelėjo Mari Luis.

– Tik ne nuoga, – neatsisukusi atkirto Veronika.

90

Fotografas

Saga, Jonas ir Penelopė sekė šeimininkei įkandin iki pat bibliotekos. Kambarys buvo nedidukas, langai puošti auksiniais, rudais ir rožiniais vitražais, knygos sudėtos į lentynas už stiklo, rudi odiniai baldai, židinys ir žalvarinis samovaras.

– Atleiskite, kad niekuo nepavaišinu, bet skubu, už valandos iškeliauju... – Ponia Salman įtemptai apsidairė, ranka perbraukė sijoną ir vėl prabilo: – Turiu... Noriu pasakyti, turiu jus perspėti. Jei mėginsite priversti mane liudyti, aš viską neigsiu ir nesvarbu, kokie padariniai.