Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Apsikabina? – pakartojo vyras. – Juk sakei...

– Jis apsikabina, kad galėtų užmigti, – paaiškino Beverli giedru balsu.

– Ką turi omenyje?

– Nieko bjauraus, bent jau aš nieko nepastebėjau.

Robertas atsiduso ir pasakė, kad ji galėsianti tai paaiškinti policijai. Stipri neviltis kirbėjo krūtinėje.

– Viskas dėl jo miego, – lėtai dėstė Beverli. – Be tablečių negali užmigti, o aš galiu jį nuraminti...

– Tu – nepilnametė, – nutraukė ją Risenas.

Mergaitė žvelgė pro priekinį langą. Šviesūs, žali lapeliai virpėjo pučiant vasarėjančiam brizui. Kelios nėščios moterys pūpsančiais pilvais besišnekučiuodamos ėjo pro šalį. Netoliese stovėjo vyresnė dama, šildanti veidą saulės atokaitoje.

– Kodėl? – staiga pravirko vyras. – Kodėl jis negali miegoti naktimis?

– Sako, kad taip yra jau šimtą metų.

– Taip, įvairūs vaistai pažeidė kepenis.

– Jis apie pasakojo dar ligoninėje. Jam nutiko toks dalykas...

Robertas sustojo prie perėjos. Vaikas pametė čiulptuką, mama nepastebėjo ir nustūmė vežimėlį į kitą gatvės pusę. Mažylis išslydo iš vežimėlio ir nuskubėjo į gatvę. Motina persigandusi sukliko, bet pamatė, kad Robertas suprato, kas nutiko. Tad čiupo besispardantį vaiką ant rankų.

– Mirė mergaitė, – lėtai tarė Beverli.

– Kas tokia?

– Jis niekada nenori apie tai kalbėti, tik tą vieną kartą ligoninėje...

Ji nutilo, išskėtė pirštus ir pliaukštelėjo sau per koją.

– Papasakok, ką jis tau sakė, – įsitempusiu balsu paprašė Robertas.

– Jie praleido naktį kartu, o kitą dieną ši nusižudė, – pasakė Beverli ir vogčiomis dirstelėjo į Robertą. – Aš panaši į ją, ar ne?

– Taip, – patvirtino vyras.

– Ligoninėje Akselis sakė, kad jis ją nužudė, – šnipštelėjo mergaitė.

Robertas gūžtelėjo ir atsisuko.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Jis pasakojo padaręs kažką, dėl ko ši mirė.

Risenas išsižiojęs žvelgė į Beverli.

– Ar jis sako... Jis sako, kad tai jo kaltė?

Mergaitė linktelėjo.

– Tai jo kaltė, – tęsė. – Jie turėjo groti smuiku, bet nuėjo miegoti. Ši manė, kad Akselis ją apgavo, norėdamas laimėti konkursą.

– Jis nekaltas.

– O kaipgi.

Robertas susmuko už vairo. Keletą kartų pasitrynė veidą.

– Dieve mano, – sumurmėjo. – Aš...

Automobilis metėsi į šoną, kažkas irzliai supypė, Beverli neramiai pažvelgė į vyrą.

– Kas nutiko?

– Aš... Aš privalau jam kai ką papasakoti, – tarė Robertas ir apsuko mašiną. – Juk buvau kulisuose tuo metu, kai jis turėjo griežti, žinau, kas nutiko. Greta grojo pirma...

– Ką nori pasakyti?

– Palauk, – nutraukė ją vyras. – Aš viską girdėjau, aš... Gretos mirtis neturi nieko bendra su Akseliu.

Vyras taip įsiaudrino, kad buvo priverstas sustoti. Veidas tapo pelenų baltumo, kai atsisukęs į Beverli tarė:

– Atleisk, – sušnabždėjo. – Aš privalau...

– Esi tuo tikras?

– Ką? – paklausė šis.

– Esi tikras, kad Akselis nekaltas?

– Taip.

– Kas tada nutiko?

Robertas nusibraukė ašaras ir susimąstęs atidarė automobilio dureles.

– Duok man sekundėlę, privalau... Aš privalau su juo pasikalbėti, – tyliai pasakė ir atsistojo ant šaligatvio.

Aukštos Svėjos gatvės liepos barstė šokančias sėklas, spindėdamos saulėjo krito ant automobilių, žmonių. Risenas stipriai išsišiepė, išsitraukė telefoną ir surinko Akselio numerį. Sulaukęs trijų pyptelėjimų, grįžo į automobilį, šypsena buvo dingusi. Norėdamas pasitikrinti numerį suprato, kad automobilyje nieko nebuvo – Beverli dingo. Jis apsidairė, bet niekur mergaitės nematė. Gaudė miesto gatvių triukšmas, prie Sergelio aikštės buvo pilna studentų automobilių. Jis uždarė dureles, užvedė variklį ir pradėjo lėtai važiuoti dairydamasis Beverli.

94

Baltos plėvelės čežėjimas

Nežinia, kiek laiko Akselis Risenas stovėjo prie lango, akimis lydėdamas nuvažiuojančią Roberto mašiną. Mintys skriejo į praeitį. Stengdamasis viską pamiršti, visu garsu įjungė pirmąją Deivido Buvio kompaktinę plokštelę „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“.

Pushing thru the market square (angl. stumdamasis per turgaus aikštę – vert. past. )...

Akselis nuėjo prie baro spintelės ir ištraukė vieną brangiausių viskio butelių – „Macallan“, pagamintą 1939 metais. Įsipylęs pusę taurės, atsisėdo ant sofos ir nuleidęs akis klausėsi muzikos – jauno vyro balso ir išsidraikiusių pianino garsų. Sunkus ąžuolo statinės, tamsaus rūsio, šiaudų ir citrusų kvapas pasiekė jo nosį. Gurkšnis gėrimo nudegino lūpas, užliejo burną. Skonis priminė gyvenusias kartas, karo ir paliaubų laikotarpius.

Dabar jam dingojosi, kad viskas įvyko taip, kaip ir turėjo. Veikiausiai dabar Beverli bus suteikta pagalba, kurios labai reikėjo. Akimirką Akselis pagalvojo, jog reikėtų paskambinti broliui, pasakyti, kad myli, bet apgailėtina mintis privertė persibraukti burną. Jis nesižudys, juk tik atsitiks tai, kas ir turėjo, reikės išsilaikyti ant kojų.

Nešinas taure grįžo į miegamąjį, pažvelgė į sujauktą lovą. Kaip tik išgirdo švarko, kabančio ant kėdės atlošo, kišenėje vibruojant telefoną, kai už nugaros sugirgždėjo grindys. Akselis atsisuko.

– Beverli, – tarė nustebęs.

Mergaitės veidas buvo dulkinas, rankoje laikė nužydėjusį pienės debesėlį.

– Nenorėjau kalbėtis su policininkais...

– Kur Robertas?

– Mane pavežė namo, – pasakė. – Nieko baisaus, viskas gerai...

– Kodėl taip elgiesi? Galėjai...

– Nepyk, nepadariau nieko bloga, turėjau tau kai ką svarbaus papasakoti...

Kišenėje vėl ėmė skambėti telefonas.

– Palauk, Beverli, turiu atsiliepti...

Akselis apieškojo kišenes ir greitai prisistatė:

– Akselis Risenas.

Tolumoje pasigirdo balsas:

– Alio?

– Alio, – atsakė Akselis.

– Čia Rafaelis Guidis, – sunkia, grubia anglų kalba tarė vyriškas balsas. – Atsiprašau dėl prastos linijos, bet šiuo metu esu viduryje jūros.

– Nieko tokio, – atsargiai pasakė Risenas, tuo metu Beverlė prisėdo ant lovos.

– Eisiu prie reikalo. Skambinu norėdamas pasitikslinti, ar jau spėjote patvirtinti eksporto į Keniją leidimą. Tikėjausi, kad šiuo metu krovininis laivas kaip tik turėtų išplaukti.

Akselis spaudė telefoną prie ausies, išėjo į svetainę, tačiau girdėjo tik savo kvėpavimą. Mąstė apie nuotrauką, kurioje matyti Rafaelis Guidis, Karlas Palmkruna, Agata al Haži ir Pontusas Salmanas, kaip Palmkruna laiko šampano taurę ir šypsosi rodydamas dantenas.

– Jūs dar čia? – buvo girdėti trūkinėjantis Guidžio balsas.

– Leidimo nepasirašysiu, – atkirto Akselis, sulig šiais žodžiais jo nugara pašiurpo.

– Galbūt galiu jus priversti apsigalvoti, jei tik yra kas nors, ką galėčiau pasiūlyti...

– Aš nieko nenoriu.

– O čia jau klystate, kai pasirašau kontraktą...

Risenas padėjo ragelį, įmetė telefoną atgal į kišenę. Jį užliejo nemalonus jausmas, lyg nuojauta, tad patraukė link durų. Pažvelgęs pro langą, išvydo kažką judant sode – tarp krūmų besislapstantis šešėlis artėjo prie namo. Vyras pasisuko prie kito lango, bet nieko nebematė. Pirmame aukšte pasigirdo skambtelėjimas, panašus į saulėkaitoje trūkusį stiklą. Tai juk absurdas, bet buvo akivaizdu, kas nutiko. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kūną užliejo adrenalinas, mintys tapo aiškios kaip niekada, judesiai kiek įmanydami staigesni. Akselis nuskubėjo tiesiai į Beverli kambarį. Graži saulės šviesa lyg siena sklido pro tarpus tarp užuolaidų, visai prie mergaitės kojų. Ši jau spėjo nusirengti ir įsliuogti atgal į lovą, ant pilvo laikė atverstą Diurenmato romaną.