Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Moteris sušiauštais plaukais ir detektyvas artinosi tilteliu, kvietė priplaukti. Atrodė, jie norėjo papasakoti kažką svarbaus. Moteris buvo maždaug keturiasdešimties, mėlyni plaukai sušiaušti į pankišką šukuoseną, lūpos dažytos ryškiu raudonu lūpdažiu.

Atsisėdęs šalia ankštame pilkame kambaryje Pontusas sužinojo, kad ši – psichologė vardu Gunila. Ji rimtai ir griežtai kalbėjo apie ginklą, apie tai, ką Salmanas ruošėsi daryti nusiyręs į ežero vidurį.

– Kodėl norėjai mirti, Pontusai? – paklausė Gunila.

– Nenorėjau, – nuoširdžiai prisipažino vyras.

Mažame priėmimo kambarėlyje stojo tyla. Vėliau stengiantis atsakyti į psichologės paruoštus klausimus, kuo toliau, tuo labiau tapo aišku, kad Salmanas nenori mirti – šis tenorėjo pabėgti, paskui pradėjo svarstyti apie kelionę. Dingti ir pradėti naują gyvenimą kaip kitas žmogus.

Automobilis pervažiavo tiltą. Pontusas pažvelgė į rankinį laikrodį ir pajuto, kaip palengvėjimas auga krūtinėje. Veronikos lėktuvas jau turėjo palikti Švedijos oro erdvę.

Jis šnekėjo su žmona apie Prancūzijos Polineziją, jau galėjo įsivaizduoti, kaip ši žengia pro oro uosto duris, nešina žydru kelioniniu krepšiu, prisidengusi plačiakrašte skrybėle, ir vėjas tvoksteli į veidą.

Kodėl vyrui nepasielgus taip pat?

Tereikia nulėkti namo ir pasiimti pasą.

Nenoriu mirti, mąstė Pontusas aplink zujant automobiliams.

Įsėsiu į bet kurį lėktuvą. Galiu keliauti į Islandiją, Japoniją ar Braziliją. Jei Rafaelis Guidis iš tiesų būtų norėjęs mane nužudyti, šiuo metu jau nesėdėčiau mašinoje.

Salmanas pasuko link garažo, pastatė automobilį, išlipo ir įkvėpė šilto vasaros oro, sumišusio su išmetamųjų dujų tvaiku ir žaluma.

Gatvė tuščia, visi dirba, o kvartalo vaikai dar keletą dienų praleis mokykloje.

Vyras atsirakino namo duris ir įžengė į vidų. Viduje buvo tamsu, žaliuzės nuleistos.

Jis nutvėrė pasą iš kambario viršuje ir leidosi laiptais žemyn. Pusrūsyje vyras sustingo, įsiklausęs išgirdo keistą čežėjimą, lyg šlapia antklodė būtų nukritusi ant grindų.

– Veronika?! – sušuko nesavu balsu.

Pontusas stebėjo ant baltos akmeninės sienos tyvuliuojančius šviesos ratilus. Širdis daužyte daužėsi, vyras lėtai žengė pirmyn.

98

Prokuroras

Prokuroras Jensas Svanejelmas tyliai pasisveikino su Saga Bauer, Jonu Lina, Karlosu Eliasonu ir prisėdo šalia. Anjos Larson paliktos iškarpos gulėjo ant staliuko priešais. Svanejelmas gurkštelėjo sojų kavos, dirstelėjo į viršutinę nuotrauką ir kreipėsi į Karlosą.

– Manau, bus sunku mane įtikinti.

– Bet mes tai padarysime, – šypsojosi Jonas.

– Make my day (angl. sukurk man dieną – vert. past. ), – tarstelėjo prokuroras.

Tvirtas Jenso kaklas, Adomo obuolys, siauručiai pečiai, paslėpti suaugusio vyro kostiume, darė jį panašų į persirengusį berniuką.

– Tai gana sudėtinga, – prabilo Saga. – Manome, kad SPI vadovas Akselis Risenas buvo pagrobtas ir šis įvykis susijęs su pastarųjų dienų nusikaltimais.

Komisarę nutraukė suskambęs Karloso telefonas.

– Atleiskite, maniau, pranešiau, kad nenoriu būti trukdomas, – atsiprašė šis prieš atsiliepdamas. – Taip, Karlosas Eliasonas...

Jis klausėsi, nuraudo, sumurmėjo suprantąs, padėkojo ir atsargiai padėjo telefoną.

– Turiu atsiprašyti, – ištarė.

– Nieko baisaus, – pasakė Svanejelmas.

– Na, aš atsiprašau, kad sugaišinau jūsų laiką surengdamas šį susitikimą, – paaiškino Karlosas. – Skambino Akselio Riseno sekretorė, su ja šiandien jau šnekėjau... Ji kaip tik kalbėjo su Akseliu.

– Ką ji sakė? Ar jį pagrobė? – išsišiepęs paklausė prokuroras.

– Jis yra Rafaelio Guidžio laive, aptarinėja eksporto leidimo detales.

Jonas su Saga susižvalgė.

– Ar jūs patenkinti atsakymu? – paklausė Jensas.

– Akselis Risenas, matyt, pats norėjo susitikti su Rafaeliu Guidžiu, – paaiškino Eliasonas.

– Jam derėjo apie tai pranešti mums, – pasakė Bauer.

– Sekretorė paaiškino, kad jie susitikime praleido visą dieną, norėdami išsiaiškinti likusius kabliukus , pasirašytą leidimą valdininkas žadėjo atsiųsti faksu dar šį vakarą.

– Eksporto licenciją? – paklausė komisarė ir atsistojo.

– Taip, – šyptelėjo Karlosas.

– Ką jis ruošėsi daryti po susitikimo? – pasiteiravo Lina.

– Jis...

Eliasonas nutilo ir nustebęs įsispitrijo į Joną.

– Kaip gali žinoti, ką ketino daryti? Sekretorė sakė, kad Risenas susiruošė keletą dienų paatostogauti ir nuplaukti iki Kaliningrado pakrantės. Jis ketino pasiskolinti Rafaelio jachtą „Forgus“.

– Skamba puikiai, – pritarė Svanejelmas atsistodamas.

– Bukagalviai, – sušnypštė Saga ir nuspyrė šiukšlių dėžę. – Argi nesuprantate, kad jį privertė paskambinti?

– Gal galėtume elgtis kaip suaugę žmonės, – bambėjo Karlosas.

Jis pastatė nuverstą dėžę, surinko po kambarį pasklidusias šiukšles.

– Ar jau baigėme? – rimtai paklausė prokuroras.

– Akselis įkalintas Guidžio laive, – pasakė Lina. – Suteikite mums galimybę jį išvaduoti.

– Gal aš ir bukagalvis, bet nematau nė menkiausios priežasties imtis kokių nors veiksmų, – išeidamas tepasakė Jensas. Ir be garso uždarė duris.

– Atleiskite už akibrokštą, – atsiprašė Bauer. – Bet niekas nesutampa, netikime, kad Risenas galėtų pasirašyti tą leidimą.

– Saga, su pora juristų peržiūrėjome sandorį ir jie tegalėjo pasakyti, kad „Silencia Defence“ eksporto planas puikus ir labai ambicingas...

– Juk turime nuotrauką, kurioje matyti Palmkruna ir Salmanas susitikime su Rafaeliu Guidžiu ir Agata al Haži...

– Žinau, – įsiterpė Karlosas. – Tai atsakymas į mįslę, jau žinome atsakymą, bet be įrodymų negalime nieko padaryti.

– Taigi stovėsime ir žiūrėsime, kaip ginklų prikimšti konteineriai palieka Švedijos uostą ir keliauja į genocido centrą Sudane?! – pasipiktinusi sušuko pareigūnė.

– Atvežkite čia Pontusą Salmaną, – tepasakė Karlosas. – Priverskite jį liudyti prieš Rafaelį, žadėkite jam ką tik norite, kad tik kalbėtų...

– O jeigu ne, kas jei jis atsisakys? – paklausė Saga.

– Tada jau nieko negalėsime padaryti.

– Turime dar vieną liudininką, – pastebėjo komisaras.

– Labai norėčiau jį pamatyti, – skeptiškai atkirto Eliasonas.

– Tereikia jį išlaisvinti anksčiau, nei bus rastas jo kūnas Kaliningrado pakrantėje.

– Šį kartą nešoksime pagal tavo dūdelę, Jonai.

– Šoksime.

– Ne.

– Taip, – tvirtai pareiškė Lina.

Karlosas žvelgė į jį liūdnomis akimis.

– Mums niekaip nepavyks įtikinti prokuroro, – prabilo po valandėlės. – Bet negaliu visą gyvenimą ginčytis... – Šis nutilo, atsiduso, valandėlę pagalvojo ir tarė: – Taigi leidžiu tau vienam įsitikinti, kad Akseliui Risenui negresia pavojus.

– Jam reikės pagalbos, – irzo Saga.

– Čia ne policijos operacija, tik noras, kad Jonas užsičiauptų, – paaiškino jai Eliasonas plačiais mostais mankštindamas rankas.

– Bet Jonui...

– Noriu, – nutraukė ją vadovas. – Noriu, kad pristatytumėte Salmaną į Sioderteljės nuovadą, kaip jau ir sakiau anksčiau. Jei priversite jį liudyti, galėsite imtis Rafaelio Guidžio.

– Neturime tam laiko, – tarė komisaras žengdamas link durų.

– Aš pati apklausiu Pontusą, – pasakė Bauer.