Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Švedijos policija neturi jokių įtarimų, Europolas, Interpolas taip pat, kalbėjau su Prancūzijos, Italijos ir Monako policija.

– Bet aš kalbėjau su Anja, – šyptelėjo Jonas.

– Kalbėjai su...

Karlosas nutilo, tarpduryje pasirodė Anja Larson:

– Per dešimt metų Rafaelio Guidžio vardas šmėžavo šešiuose išankstiniuose su ginklais, ekonominiais pažeidimais ir nužudymais susijusiuose nusikaltimų tyrimuose.

– Bet išankstiniai tyrimai, – įsiterpė Karlosas. – Tai nereiškia, kad...

– Ar galėčiau papasakoti, ką žinau? – nutraukė jį pareigūnė.

– Taip, žinoma.

– Įtarimai Rafaeliui visada būdavo atmetami, niekada nėra pasiekę teismo.

– Nieko, – pasakė Eliasonas.

– Jo koncernas uždirbo 123 milijonus dolerių iš operacijos, kodiniu pavadinimu „Desert Storm“, kurioje buvo naudojami naikintuvai „Nighthawk“ ir taktinės raketos „AGM-65 Maverick“, – tęsė ši dirstelėjusi į užrašus. – Viena jo bendrovių aprūpino Serbijos pajėgas per Kosovo karą.

Anja parodė nuotrauką, kurioje matyti Rafaelis, prisidengęs akiniais nuo saulės oranžiniais stiklais. Jis dėvėjo laisvalaikio drabužius – rugiagėlių mėlynumo kelnes ir preciziškai išlygintus tokios pat spalvos marškinius. Išsiviepęs stovėjo tarp poros juodai apsivilkusių asmens sargybinių, priešais dūmų spalvos automobilį „Lamborghini Diablo“.

– Rafaelio žmona... Ji buvo žinoma smuikininkė Fiorenza Kolini. Praėjus metams po jų sūnaus Peterio gimimo, susirgo plaučių vėžiu. Nors gydėsi, bet mirė, kai berniukas sulaukė septynerių.

Laikraščio „La Repubblica“ iškarpoje matyti Fiorenza Kolini, ant peties laikanti raudoną smuiką, užnugaryje „La Scala“ orkestras, dirigentas Rikardas Mutis stovi šalia, rampų šviesa spindi jo plaukų bangose. Smuikininkė vilki plona platinos spalvos, sidabru suknele, siuvinėta stiklo trikampėliais, šypsosi, regis, pati sau, o jos akių vokai atrodo sunkūs. Dešinioji alkūnė nuleista, strykas slysta žemyn instrumentu, ji groja aukštą natą.

Pirmame „Newsweek“ puslapyje išspausdinta Rafaelio Guidžio, stovinčio šalia Elio Kuperio ir laikančio savo naujagimį nuotrauka, antraštė skelbia „Bilijono vertės kūdikis“.

Kitoje iškarpoje – Rafaelis kalba su Silvijumi Berluskoniu. Už jų, prie širdelės formos rausvo marmuro baseino, stovi trejetas šviesiaplaukių merginų, vilkinčių aptemptais maudymosi kostiumėliais.

– Rafaelis Guidis gyvena Monake, bet jei norite jį sutikti, reikia ieškoti jūroje. Šiuo metu jis leidžia laiką megajachtoje „Teresė“. Galima jį suprasti. Jachtą prieš penkiolika metų statė kompanija „Lürssen“ Brėmene, tuomet ji buvo brangiausia pasaulyje.

Mažytėje nuotraukoje iš prancūziškojo žurnalo „Vogue“ matyti porcelianinės strėlės formos laivas, plūduriuojantis atviroje jūroje, antraštėje parašyta „Kanų liūtas“ – festivalio šventė vykstanti prabangioje jachtoje. Vyrai vilki smokingais. Aktorius Kevinas Kostneris kalba su Selma Hajek, Rafaelis Guidis stovi šalia žmonos, apsuptas žymių „Playboy“ modelių, tarp jų ir švedė Viktorija Silvsted. Jam už nugaros – du asmens sargybiniai nebyliais veidais. Už valgomojo langų plyti uostas. Viduje kabo tukanų narvai, o valgomojo centre – liūtės.

Susirinkusieji atidavė Anjai iškarpas ir ši ramiai tarė:

– Ar paklausysime šito kartu... Belgijos žvalgybos tarnyba įrašė Italijos prokuroro ir Salvatorės Garibaldžio – Italijos armijos „Esercito Italiano“ generolo – telefono pokalbį.

Anja vikriai išdalijo vertimą, įkišo atmintuką į Karloso kompiuterį ir pasilenkusi įjungė įrašą. Programa kaipmat ėmė veikti, pasigirdo greitakalbė – monotoniškas balsas prancūziškai komentavo pokalbio aplinkybes – laiką, datą. Įrašas valandėlę spragsėjo ir pagaliau pasigirdo pokalbis: „Klausau ir esu pasirengęs pradėti tyrimą, – pasakė prokuroras. Nors niekada neliudyčiau prieš Rafaelį, net kankinamas, niekada...“ Salvatorės Garibaldžio balsas akimirką pradingo, įrašas sučirškė, nutilo ir vėl pasigirdo silpnas uždaromų durų garsas. „... atošliaužos stabdžiai ir beatošliaužiai pabūklai... Gyvas velnias minų – transporto, prieštankinės... Rafaelis niekada... Kaip ir Ruandoje, jam niekas nerūpėjo. Iš lazdų ir mačečių juk neužsidirbsi. Bet kai pratrūko Kongas, jis įsijautė – sakė, kad tai dinamiška. Iš pradžių apginklavo Ruandos režimą, o paskui ėmė siųsti ginklus gyventojams, kad šie priešintųsi.“

Keistas pypsėjimas nutraukė įrašą, keliskart sučeržgė ir vėl pasigirdo.

Vyras kvėpavo greitai, murmėjo po nosimi, paskui suskambo aiškus jo balsas: „Tas reikalas su košmarais, nemaniau, kad rimta. Stovėjau šalia ir laikiau drėgną jos ranką. Mano duktė buvo keturiolikos. Tokia graži. Tokia puiki... Rafaelis... Viską padarė pats, norėjo perpjauti ją peiliu, šaukė, kad jam priklauso mano košmaras. Neįstengiu suprasti.“

Keistai sutraškėjo, lyg kas rėktų, sudužo stiklas, įrašas įstrigo.

„Kaip galima norėti taip?.. Jis paėmė mėsos peilį, kurį turėjo sargybiniai... Mano dukters veidas, jos gražūs... gražūs...“

Salvatorė Garibaldis garsiai verkė, suaimanavo ir sušuko, kad tenori mirti, nieko daugiau.

Įrašas paskutinįkart sutraškėjo ir sustojo. Karloso Eliasono kabinete stojo tyla. Pro mažus langelius matyti žaliuojantys Kronobergo parko šlaitai, žaisminga šviesa sklido vidun.

– Šis įrašas, – po valandėlės prabilo Karlosas. – Jis nieko neįrodo... Tas vyras iš pradžių sakė nenorįs liudyti, taigi, manau, prokuroras nutraukė tyrimą.

– Po trijų savaičių Salvatorės Garibaldžio galvą rado šunį vedžiojęs žmogus, – pridūrė Anja. – Ji gulėjo griovyje visai šalia hipodromo Romoje.

– Kas nutiko jo dukteriai? – tyliai paklausė Jonas. – Kas nutiko?

– Keturiolikmetė Marija Garibaldi vis dar skelbiama dingusi, – apibendrino asistentė.

Eliasonas atsiduso, sumurmėjo, nuėjo prie akvariumo ir akimirką žvelgė į rojaus žuveles.

– Ką man daryti? Negalite įrodyti, kad amunicija turėjo keliauti į Sudaną ir jokiu būdu negalite susieti Akselio Riseno dingimo su Rafaeliu Guidžiu. Užveskite mane ant menkiausio takelio, kad turėčiau pagrindo kalbėtis su prokuroru, bet man reikia... Negaliu tiesiog...

– Žinau, kad čia jo darbas, – nutraukė Lina.

– Nepakanka tavo žodžio, – pridūrė Karlosas.

– Norint suimti Rafaelį už Švedijos įstatymų pažeidimą, mums reikia įgaliojimų ir išteklių, – spyrėsi komisaras.

– Tik ne be įrodymų, – atšovė Eliasonas.

– Mes rasime įrodymų, – patikino detektyvas.

– Turite priversti Pontusą Salmaną liudyti.

– Paimsime jį šiandien, bet, regis, gali būti sunku priversti liudyti, jis vis dar įsibaiminęs... Vyras buvo toks išsigandęs, kad ruošėsi nusižudyti, – paaiškino Jonas.

– Bet jei jau sučiupsime Rafaelį, galbūt Pontusas sutiks liudyti. Na, jei nusiramins, – prabilo Saga.

– Paspausime Salmaną, tik tiek tegalime padaryti...

– Vis dėlto manau, kad Akseliui Risenui gresia pavojus, – pasakė Lina. – Pernelyg skubu...

Visi trys nutilo ir atsisuko į duris, į kabinetą įžengė prokuroras Jensas Svanejelmas.

97

Pabėgimas

Oro kondicionieriaus šaltis užliejo automobilį. Pontuso Salmano rankos, įsikabinusios į vairą, drebėjo. Pasiekė Lidingės tilto vidurį. Suomių keltas tolo nuo prieplaukos, Milės parke kažkas degino lapus.

Vos prieš porą valandų jis sėdėjo mažoje valtelėje bandydamas įsikimšti ginklo vamzdį į burną. Gergždimas tarp dantų ir metalo skonis liko ant liežuvio lyg gąsdinantis prisiminimas.