Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Ji bandė pataisyti lempos gaubtą, bet rankos taip drebėjo, kad gaubtas nuslydo ant šono.

– Keliauju viena, be vyro, – pasakė Veronika, nudelbusi akis. Jos burna taip pat drebėjo. Prireikė keleto sekundžių, kol susikaupusi tarė: – Penelope, – kreipėsi žvelgdama merginai į akis. – Turi žinoti, jog suprantu, kodėl manai, kad Pontusas – baisus žmogus, bet tai netiesa.

– Aš to nesakiau...

– Palauk, būk gera, – nutraukė ją ponia Salman. – Norėjau pasakyti, kad myliu savo vyrą, bet... Nežinau, ar vis dar pritariu jo veiksmams. Anksčiau sakydavau, kad žmonėms visais laikais reikėjo ginklų. Prekyba egzistavo nuo neatmenamų laikų. Aš neišsisukinėju. Keletą metų dirbau Valstybės saugumo politikos departamente, tuomet supratau, kad kelias į pasaulį, kuriame nekyla ginkluoti konfliktai, labai ilgas. Praktika rodo, kad visos valstybės turi užtikrinti tinkamą gynybą, bet kartais... Aš taip manau.

Ji nuėjo prie durų, atidarė ir vėl uždarė.

– Vis dėlto negalima eksportuoti ginklų kariaujančioms šalims.

– Ne, – pritariamai šnipštelėjo Penelopė.

– Suprantu Pontusą kaip verslininką, – tęsė Veronika Salman. – „Silencia“ turi dirbti, o Sudanui reikia šaudmenų tiekimo. Jie naudoja beveik vien „Fabrique Nationale“, o Belgija, regis, neaprūpina jų amunicija. Sudanas apdairus, bet Švedija niekada neturėjo galios kolonijose, šalies reputacija puiki. Mano sutuoktinis matė galimybę ir, pasibaigus pilietiniam karui Sudane, greitai reagavo. Rafaelis Guidis parengė sandorį. Jie ruošėsi pasirašyti sutartį. Kai viskas buvo paruošta, Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Hagoje išdavė prezidento al Baširo arešto orderį, apkaltino jį bendradarbiaujant su milicija, vykdant genocidą Darfūre.

– Eksportas pažeistų tarptautinius įstatymus, – prakalbo Bauer.

– Visi tai žinojo, bet Rafaelis nenorėjo atsisakyti sandorio, taigi pasakė, kad rado naują klientą. Po keleto mėnesių pranešė, kad Kenija pasirengusi perimti sutartį. Amunicijos kiekis nepasikeitė, kaina liko ta pati... Stengiausi perkalbėti Pontusą, juk buvo akivaizdu, kad amunicija keliaus tiesiai į Sudaną, bet šis atkirto, kad Kenija nusprendė pasinaudoti galimybe, sandoris buvo palankus, o jiems reikėjo amunicijos. Nežinau, ar pats tikėjo tuo, ką sakė. Tiesą sakant, nemanau. Visą atsakomybę perleido Karlui Palmkrunai iš SPI. Jei Palmkruna išduotų leidimą...

– Taip nusimetė atsakomybę, – pastebėjo Penelopė.

– Padariau tą nuotrauką, nes norėjau išsiaiškinti, kas dalyvavo susitikime. Sumelavau prastai pasijutusi, tuomet pasakiau skambinanti taksi ir nufotografavau juos.

– Drąsu, – pagyrė Fernandez.

– Vis dėlto nežinojau, kaip tai pavojinga, – tęsė Veronika. – Pykau ant Pontuso, norėjau, kad šis pasikeistų. Išėjau koncerto viduryje ir tik važiuodama taksi pažvelgiau į nuotrauką. Kokia nesąmonė! Pirkėjui atstovavo Agata al Haži, ji juk Sudano prezidento patarėja karo klausimais. Akivaizdu, kad amunicija turėjo imti plūsti į pilietinio karo epicentrą, bet niekas nenorėjo apie tai girdėti.

– Genocidas, – sumurmėjo Penelopė.

– Kai grįžome namo, pasakiau vyrui, kad turįs pasitraukti. Jis paaiškino įsivėlęs į „Paganinio kontraktą“. Pamačiusi jo akis, išsigandau. Jo akys buvo padėrusios iš baimės. Nedrįsau laikyti nuotraukos telefone, todėl atspausdinau, ištryniau iš atminties kortelės ir standžiojo kompiuterio disko. Paskui išsiunčiau fotografiją tau.

Veronika Salman stovėjo priešais Penelopę nunarinusi rankas, jos veidas atrodė pavargęs.

Akimirką visi nutilo, kažkur tolumoje buvo girdėti pliuškenimas.

– Kas yra tas „Paganinio kontraktas“? – paklausė Jonas.

– Rafaeliui priklauso keletas neįkainojamų smuikų, – paaiškino Veronika. – Jis kolekcionuoja instrumentus, kuriais daugiau nei prieš šimtą metų grojo Paganinis. Keletą jų turi namuose, kitais groja talentingi muzikantai ir... – Ji nervingai persibraukė plaukus. – O Paganinis... Aš tiksliai nesuprantu, bet Pontusas sako, kad Rafaelis lygina Paganinį su sutartimi. Sako, kad kontraktas amžinas, na, kažkaip taip. Nėra jokių popierių, bet... sutuoktinis pasakojo, kad Rafaelis viskuo pasirūpino. Įsiminė visus skaičius, gabenimo kelią, tiksliai žinojo, kada ir kaip bus įvykdytas sandoris. Anksčiau taip pat atskleidė, ką jie turėsią padaryti ir kiek galės uždirbti. Kartą pabučiavus jam ranką, nėra kelio atgal. Neįmanoma nei pabėgti, nei pasislėpti, nei mirti...

– Kodėl ne? – domėjosi Lina.

– Guidis toks... Net nežinau, jis... Tai taip siaubinga, – drebančiomis lūpomis kalbėjo moteris. – Jam pavyksta įpainioti visus... Kaip baisiausiame košmare.

– Kaip tai? – paklausė Saga.

– Taip sakė Pontusas, Rafaelis turi ypatingą sugebėjimą, – rimtai atsakė Veronika.

– Bet ką turite omenyje sakydama „košmaras“? – patikslino Jonas.

– Klausiau vyro, ar ką nors jam pasakojo, bet man neatsakė. Aš nežinau, ką galvoti.

Mažojoje bibliotekoje įsivyravo tyla. Veronikos Salman palaidinės pažastys stipriai sudrėko, ant baltos medžiagos ryškėjo didelės dėmės.

– Negalite sustabdyti Rafaelio, – po valandėlės pasakė žvelgdama Jonui į akis. – Bet turite užtikrinti, kad amunicija nepasieks Darfūro.

– Būtinai, – atsakė komisarė.

– Juk suprantate... Kad neramumai, kilę po prezidento rinkimų, nevirstų katastrofa, gana smarkiai priklauso ir nuo amunicijos kiekio... Turiu omenyje, jei vėl kils susirėmimai, pagalbos organizacijos išvyks iš to regiono.

Ponia Salman dirstelėjo į laikrodį, pasakė, kad greitai jai bus metas vykti į oro uostą, tada atsistojo prie lango ir svajingai žvelgė pro spalvoto vitražo stiklą.

– Mano vaikinas žuvo, – pasakė Penelopė ir nusivalė ašaras. – Mano sesuo taip pat, net nežinau kiek dar žmonių buvo nužudyti.

Veronika Salman atsisuko.

– Penelope, aš nežinojau, į ką kreiptis. Turėjau nuotrauką ir maniau, kad tu, ar kas kitas atpažintų ložėje buvusius asmenis... Maniau, jei atpažintum Agatą al Haži, suprastum, kas buvo tikrasis amunicijos pirkėjas. Tu juk buvai Darfūre, pažįsti ten gyvenančiuosius, esi įnirtinga pacifistė ir...

– Jūs klydote, – nutraukė ją mergina. – Atsiuntėte fotografiją netinkamam žmogui. Aš buvau girdėjusi apie Agatą al Haži, bet nė nenutuokiau, kaip ji atrodo.

– Negalėjau siųsti nuotraukos policijai ar laikraščių redaktoriams, negavę paaiškinimo, jie nebūtų supratę, kaip tai svarbu. Negalėjau jiems paaiškinti, leistis būti atpažintai ir susietai su nuotrauka. Turėjau jos atsikratyti ir niekada neatskleisti, kad pati fotografavau.

– Bet dabar būtent tai ir padarėte, – pasakė Jonas.

– Taip, nes...

– Kodėl? – paklausė šis. – Kas privertė jus apsigalvoti?

– Nes išvykstu iš šalies ir turėjau...

Moteris nutilo ir įsižiūrėjo į rankas.

– Kas nutiko?

– Nieko, – verkė Veronika.

– Galite mums papasakoti, – paragino Lina.

– Ne, tai...

– Nieko baisaus, – sušnabždėjo Saga.

Moteris nusibraukė nuo skruostų ašaras ir pakėlusi akis tarė:

– Pontusas skambino iš vasarnamio, jis tik verkė ir atsiprašinėjo. Nežinau, ką norėjo pasakyti, bet sakė darysiąs viską, kad košmaras neįvyktų.

91

Paskutinė išeitis

Lakuoto raudonmedžio girgždesys pakibo virš ramaus Malmšiono ežero. Pūtė švelnus rytys, iš aplinkinių ūkių atnešdamas nestiprų mėšlo tvaiką. Pontusas Salmanas sukėlė irklus į valtį, bet judėjo ne greičiau nei dešimt kilometrų per valandą. Mąstė, jog jei būtų žinojęs, kaip ilgai užtrunki prieš nusišaudamas, galėjo įsidėti ko nors atsigerti.