Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Vyras apdegusiomis rankomis kulniavo vaiskioje ryto šviesoje, pasuko už kampo į dešinę, į Jerdės gatvę.

Penelopė staiga žioptelėjo. Lyg ledinio vandens injekcija nutvilkė kūną. Vyras sužalotomis rankomis. Ji suprato – žmogus, pasukęs į Jerdės gatvę, ir buvo persekiotojas. Jis tolo nuo policijos ir greitosios medicinos pagalbos automobilių. Merginai nereikėjo pamatyti jo veido, nes jau anksčiau buvo mačiusi nugarą ir kaklą. Tą pačią povyzą regėjo laive po Skurusundo tiltu dar tada, kai Viola ir Bjornas buvo gyvi.

Fernandez atlenkė pirštus ir išmetė mėlynąją tabletę.

Stipriai besidaužančia širdimi leidosi vyrui įkandin, pasuko į dešinę, nusimetė pledą, visai taip kaip ir jis, ir paskubino žingsnį. Ji leidosi bėgti pastebėjusi, kaip vangiai vyras pasuko tarp medžių, į netoliese augantį miškelį. Regis, buvo pavargęs, netekęs kraujo. Mergina žinojo, kad persekiotojas negalės ilgai nuo jos bėgti. Keletas pabaidytų kuosų pakilo nuo medžių vainikų ir nuplasnojo tolyn. Kupina jėgų Penelopė brovėsi tarp medžių, plačiai žengė per žolę ir išvydo vyrą už penkiasdešimties metrų. Jis kliuvo, viena ranka rėmėsi į medžių kamienus. Tvarstis atsipalaidavo ir nutįso nuo delno. Pastebėjusi žudiką išeinant iš jaunuolyno, mergina leidosi bėgti. Nesustodama išsitraukė pistoletą, kurį į kišenę nugaroje įdėjo Jonas Lina, apžiūrėjo ir užtaisė. Tada sulėtino žingsnį ir nusitaikė persekiotojui į koją.

– Stok, – sušnabždėjo ji ir nuspaudė gaiduką.

Atatranka sudrebino ranką iki pat peties, parako dulkės leidosi ant delno.

Kulka pradingo žolėje, persekiotojas stengėsi spartinti žingsnį.

Tau nederėjo liesti mano sesers, mąstė mergina.

Perbėgęs keliuką, nusikaltėlis stabtelėjo, susiėmė už sužeisto peties ir toliau skubriai judėjo per žolę.

Mergina bėgo iš paskos, švietė saulė, tuomet pasiekė keliuką ir vėl nusitaikė.

– Stok! – sušuko.

Šovė darkart, kulka nuslydo žole ir atsidūrė už dešimties metrų nuo vyro kojų. Penelopę užliejo adrenalino banga, susikaupusi kuo aiškiausiai mąstė. Vėl nusitaikė į kojas ir iššovė, kulka pervėrė kelį. Vyras sušuko iš skausmo ir krito ant žolės, norėjo stotis, bet Fernandez greitai artinosi. Persekiotojas šliaužė link beržo. Mergina stabtelėjo, pakėlė pistoletą. Nuskandinai geldoje Violą ir nužudei Bjorną, mintyse kartojo mergina.

– Tu nužudei mano jaunėlę seserį, – garsiai pakartojo ji ir šovė.

Kulka pataikė į kairiąją koją, ant žolės pasipylė kraujas.

Kai Penelopė priėjo visai arti, vyras sėdėjo atsirėmęs į medžio kamieną, nunarinęs galvą, smakras lietė krūtinę. Jis stipriai kraujavo, kvėpavo įnirtęs kaip žvėris, bet kūnas nejudėjo.

Mergina tvirtai praskėtusi kojas atsistojo priešais medžio pavėsyje ir kėlė pistoletą.

– Kodėl? – tyliai pakartojo. – Kodėl mano sesuo negyva, kodėl?..

Tada nutilo, nurijo seiles ir atsiklaupė, norėdama pamatyti vyro veidą.

– Noriu, kad žiūrėtum man į akis, kai šausiu.

Vyras apsilaižė lūpas ir pabandė pakelti galvą. Ši buvo per sunki, jis nepajėgė. Žudikas neteko daug kraujo, regis, buvo beprarandąs sąmonę. Penelopė taikėsi, akimirką sudvejojo, ištiesė ranką ir pakėlusi vyro smakrą įsižiūrėjo. Mergina stipriai sukando žandikaulius žvelgdama į pavargusio veido bruožus, sekundę prisiminė žaibo nutviekstą veidą Šimendio saloje. Tos pačios ramios akys, gilus randas prie lūpos. Penelopę nustebino ta keista ramybė, vyras nė trupučio neatrodė išsigandęs. Staiga jis puolė neįtikėtinai greitai, sučiupo merginai už plaukų ir stipriai truktelėjo. Penelopės kakta atsirėmė į vyro krūtinę. Ji nespėjo išsisukti, kai šis taikėsi patogiau sučiupti. Vyras užlaužė merginos ranką ir išsuko pistoletą. Penelopė krito ant nugaros, kai atsimerkė, užpuolikas jau stovėjo greta, rankoje laikydamas pistoletą paleido du staigius šūvius.

86

Baltas beržo kamienas

Kai Jonas Lina išėjo į ambasados laiptinę ir skubėjo pirmo aukšto koridoriumi, pajuto spaudžiant plaučius, skaudėjo akis. Reikėjo kuo greičiau išeiti į lauką, įkvėpti gryno oro. Jis sukosėjo, remdamasis į sieną judėjo pirmyn. Viršutiniame aukšte pasigirdo dar vienas sprogimas, nukrito lempa tiesiai po kojomis. Lauke buvo girdėti sirenos. Komisaras skubiai žengė link išėjimo, prie durų lauke tvarką prižiūrėjo šeši Vokietijos karo policijos pareigūnai. Jonas įkvėpė tyro oro, atsikosėjo ir apsidairė. Link ambasados judėjo dvi ugniagesių mašinos. Apsigaubusi pečius, palei Japonijos ambasados tvorą ėjo Penelopė Fernandez.

Paskutinę akimirką Lina grįžo į vyrų tualetą ir pačiupo kuprinę, paslėptą už tualeto vandens bakelio. Tai tebuvo jo užgaida. Detektyvas negalėjo suprasti, kodėl nusikaltėlis paslėpė ją, bet pistoletą paliko praustuvėje.

Jonas darkart sukosėjo, atsegė tvirto nailono kuprinę ir pažvelgė į vidų – nebuvo visai tuščia. Viduje trys skirtingi pasai ir trumpas durtuvas kruvinais ašmenimis.

Ką gi tu sužeidei, mąstė Jonas.

Tuomet dirstelėjo į peilį – sukepę metalo miltelių likučiai, sukrešėjęs kraujas. Paskui pareigūnas apžvelgė ambasados prieigas. Moteris sudegusia suknele gulėjo at neštuvų ir laikė kitos moters ranką. Vyresnis vyras suodinais delnais kalbėjo telefonu, jo akys atrodė tuščios.

Lina suprato savo klaidą, numetė kuprinę, kruviną peilį ir leidosi bėgti.

Išskubėjęs pralenkė keletą kolegų, pralindo pro „Stop“ juostą, žyminčią teritoriją, neprataręs nė žodžio besispraudžiantiems žurnalistams skuodė gatve. Sustojo priešais geltoną greitosios medicinos pagalbos automobilį, jau pasirengusį vykti į ligoninę.

– Ar apžiūrėjote žaizdą ant rankos?! – sušuko rodydamas pažymėjimą.

– Ką? – paklausė vairuotojas.

– Ant per sprogimą sužaloto žmogaus peties yra žaizda ir...

– Žaizda ne tokia jau ir svarbi, turint omenyje...

– Turiu ją pamatyti, – nutraukė Jonas.

Vairuotojas jau ketino ginčytis, bet įsakmus Linos balsas privertė apsigalvoti.

Detektyvas apėjo automobilį ir atidarė galines dureles. Ant neštuvų gulinčio vyro veidas uždengtas tvarsčiais, jis kvėpavo per deguonies kaukę. Vienas iš greitosios medicinos pagalbos darbuotojų nieko nelaukdamas atsegė juodą švarką, nuvilko marškinius ir parodė žaizdą.

Tai nebuvo šautinė žaizda, be abejo, durtinė, gili durtinė žaizda.

Komisaras išlipo iš automobilio ir skubiai apsidairė, tarp žmonių ir mašinų išvydo Sagos akis. Ji nešė vienkartinį puodelį, bet vos tik pamačius Joną puodelis išsprūdo iš rankos ir ji leidosi bėgti prie detektyvo.

– Jam ir vėl pavyko, – tarė pats sau. – Jam negali taip sektis.

Lina apsižvalgė, vos šiam išėjus iš degančio pastato, Penelopė Fernandez slinko palei Japonijos ambasados tvorą, ant pečių užsimetusi pledą, ir pasuko į Jerdės gatvę.

– Pasiimk ginklą! – sušuko pareigūnas ir leidosi bėgti.

Jis prabėgo tvorą, pasuko į dešinę, apsidairė, bet nei Penelopės, nei juodojo vyro niekur nematyti.

Pievelėje už Italų kultūros instituto stovėjo moteris paleidusi palakstyti lieknus dalmatinus.

Jonas nuskubėjo prie švytinčio balto fasado, išsitraukė pistoletą ir mąstė: iš degančio ambasados pastato nusikaltėlis buvo išgelbėtas drauge su visais.

Saga kažką šaukė jam už nugaros, bet šis negirdėjo, skubėjo į nedidelį miškelį. Staiga nuaidėjo pora šūvių. Detektyvas įkrito į griovį, bet susizgribęs toliau skubėjo tarp medžių.