Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Pirmiausia norėtume pamatyti lankytojus – žmones, kurie čia nedirba, – tarė Lina.

– Supratau, – atsakė Karlas.

Tarp Jono ir Sagos Penelopė jautėsi rami. Nesitikėjo čia išvysti savo persekiotojo. Aplinka buvo pernelyg kasdieniška ir įprasta.

Bet staiga mergina pastebėjo, kad detektyvas pasikeitė – tapo budrus, judėjo greta – apžiūrėjo duris ir įdėmiai įsistebeilijo į ventiliacijos angą.

Pasigirdo pypianti signalizacija, jie sustojo. Išsitraukęs radijo stotelę Manas trumpai kažką pasakė vokiškai.

– Sugedusių durų signalizacija, – paaiškino švediškai. – Jos užrakintos, bet signalizacija reaguoja taip, lyg jos trisdešimt sekundžių būtų buvusios atviros.

Jie ėjo koridoriumi, pistoletas ant Penelopės nugaros sujudėdavo kaskart jai žengiant žingsnį.

– Ten tolėliau sėdi Martinas Šenkelis – komercijos atašė, – pasakė kariškis. – Dabar kalbasi su lankytoju Rolandu Lindkvistu.

– Norėtume su jais susitikti, – pasakė Jonas.

– Jis prašė netrukdyti iki pietų.

Jonas neatsakė.

Saga apkabino Penelopės pečius, šios sustojo, o kiti žengė prie uždarytų durų.

– Sekundėlę, – pasakė karininkas Linai ir pabeldė.

Valandėlę luktelėjo, jiems buvo leista įeiti. Karlas įžengė į vidų, paskui save uždarydamas duris.

Jonas žvilgtelėjo tolyn – į patalpą be durų, jas dengė pilkas polietilenas, išsipūtęs lyg burė jis šiek tiek plazdėjo. Detektyvas žengė arčiau, tuo metu komercijos atašė kabinete kažkas pasigirdo – balsai ir sunkus dunkstelėjimas. Penelopė žengtelėjo atgal, norėjo bėgti.

– Mes palauksime čia, – tyliai tarė Saga ir išsitraukė pistoletą.

Fernandez prisiminė, kad šią ambasadą 1975 metais buvo užėmęs Holgeris Mainsas, dvylika žmonių buvo laikomi įkaitais, reikalauta, kad Andrejas Baderis, Ulrikė Meinhof, Gudruna Enslin ir likę dvidešimt trys Raudonosios armijos kaliniai būtų paleisti iš kalėjimo Vakarų Vokietijoje. Šiuose koridoriuose jie bėgo ir šaukė, čia už plaukų buvo tempiamas ambasadorius Ditrichas Štiokeris ir kruvinas Hainso Hilegarto kūnas nustumtas nuo laiptų. Penelopė neprisimena, ką jie sakė, kaip praėjo derybos, bet Vokietijos ministras pirmininkas Helmutas Šmitas pranešė Švedijos premjerui Ulofui Palmei, kad nesutikus su reikalavimais buvo nušauti du įkaitai. Karlas Heinsas Delvo šaukte šaukė, kad kas valandą žus vienas įkaitas, jei nebus vykdomas reikalavimas.

Penelopė stebėjo, kaip Jonas Lina apsisuko ir priėjo prie atašė kabineto durų. Likę du karo policininkai nekrustelėjo. Komisaras išsitraukė didelį sidabrinį ginklą, užtaisė jį ir pasibeldė.

Koridoriuje pasklido ant viryklės palikto maisto kvapas.

Jonas dar kartą pabeldė, įsiklausęs išgirdo monotonišką balsą vis kartojant tą pačią frazę. Jis luktelėjo keletą sekundžių, paslėpė pistoletą už nugaros ir nuspaudė rankeną.

Karo policininkas Karlas Manas stovėjo po lempa, šone kabėjo automatas. Jis pažvelgė į Liną ir atsisuko į kitą žmogų, sėdintį ant fotelio kambario gale.

– Pone Šenkeli, čia švedų detektyvas, – pristatė jis.

Grindys nuklotos dokumentų aplankais ir knygomis, atrodė, lyg viskas būtų supykus numesta nuo stalo. Komercijos atašė Martinas Šenkelis sėdėjo ant fotelio ir stebeilijosi į televizoriaus ekraną. Tiesiogiai iš Pekino transliavo futbolo rungtynes – „DFB-Elf“ su Kinijos nacionaline rinktine.

– Ar neturėjote būti susitikime su Rolandu Lindkvistu? – atsargiai paklausė Jonas.

– Jis jau išėjo, – neatitraukdamas akių nuo ekrano atsakė Martinas Šenkelis.

Jie toliau ėjo koridoriumi. Karlo Mano nuotaika subjuro, pareigūnams jis įsakinėjo trumpai. Kitame koridoriuje rudu apsauginiu popieriumi skubriai nužingsniavo moteris, vilkinti šviesiai pilka megzta suknele.

– Kas ji tokia? – paklausė Jonas.

– Ambasadoriaus sekretorė, – atsakė kariškis.

– Norėtume su ja susitikti ir...

Staiga visame pastate ėmė kaukti sirena, įrašas vokiškai paaiškino, kad tai ne priešgaisriniai mokymai, visiems liepta palikti pastatą ir nesinaudoti liftu.

84

Gaisras

Karlas Manas kažką pranešė radijo ryšiu ir pasuko į laiptinę.

– Dega viršutinis aukštas, – trumpai pasakė.

– Ar ugnis stipriai išplitusi? – neatsilikdamas paklausė Jonas.

– Dar nežinome, bet reikia visus evakuoti. Viršuje dirba vienuolika žmonių.

Ambasados apsaugininkas paėmė raudoną gesintuvą, stovėjusį raudonoje spintelėje, ir ištraukė saugiklį.

– Išvesiu Penelopę! – šūktelėjo Saga.

– Tai jo darbas, – tarė Penelopė. – Jis pabėgs gesinant gaisrą.

Jonas nusekė paskui tris karo policininkus. Žingsniai aidėjo tarp betoninių laiptinės sienų. Vyrai bėgo tylėdami, kol pasiekė trečio aukšto koridorių, kur juos pasitiko stiprus tvaikas, prie lubų driekėsi tamsių dūmų šuorai.

Karlas Manas atidarė duris ir apžvelgė tuščią kabinetą.

Lina puolė prie kitų durų, bet ten taip pat nieko nebuvo. Visi skubėjo pirmyn.

– Regis, dega Šilerio salė, viduje yra virtuvė, – rodydamas pirštu paaiškino kariškis.

Koridoriaus gale iš už dvivėrių durų veržėsi dūmų srovė, driekėsi palei duris, kilo sienomis lyg purvinas vanduo, kol pasiekusi lubas prasisklaidydavo.

Kažkur šaukė moteris. Pastatas bildėjo, lyg griaustiniui sudrebinus pamatus. Staiga pasigirdo trenksmas, atrodė lyg nuo karščio būtų sprogęs didžiulis langas.

– Privalome išvesti žmones, – pasakė Jonas. – Tai yra...

Karlas Manas nutildė Joną mostelėjęs ranka, kai radijo stotelės garsiakalbyje išgirdo žodžius. Jie persimetė keliomis vokiškomis frazėmis, paskui jis grįžo.

– Paklausykite, – ramiu balsu kreipėsi. – Stebėjimo kameros užfiksavo juodai apsirengusį asmenį vyrų tualete, praustuvėje guli pistoletas.

– Tai jis, – patvirtino Lina.

Kariškis kiek tyliau susisiekė su stebėtojais ir ėmė klausinėti apie vyrą tualetą.

– Jis yra už dviejų metrų nuo durų, – paaiškino Karlas. – Jo petys stipriai kraujuoja, sėdi ant grindų... Langas atviras, gali būti, kad bandys sprukti.

Jie bėgo rudu apsauginiu popieriumi pro dažytojų kopėčias, kol sustojo Manui už nugaros. Čia buvo kur kas karščiau, dūmai vilnijo palube kaip molingas upelis. Aplink pleškėjo ir dundėjo, atrodė, lyg žemė drebėtų po kojomis.

– Kokį ginklą jis turi? – paklausė tyliau Jonas.

– Jie matė tik praustuvėje gulintį pistoletą, bet ne...

– Paklauskite, ar vyras neturi kuprinės, jis...

– Aš vadovauju operacijai! – sušnypštė Karlas Manas.

Jis ranka davė ženklą savo vyrams, šie patikrino šautuvus ir nusekė Jonui iš paskos į rūbinę. Buvo akivaizdu, kad standartinė kariškių strategija šį kartą nesuveiks. Jie tebuvo prie voro besiartinančios musės – vienas po kito pateksiančios į spąstus.

Dūmai graužė akis.

Tinklams vorai naudoja skirtingus siūlus, mąstė Jonas. Kibūs siūlai – spąstams, o kitais voras gali judėti pats. Jis įsimena tinklo modelį ir žino, kur bėgti, kad neįkliūtų.

Lina užtaisė pistoletą „Smith & Wesson“ ir atsargiai nusekė paskui karo policijos pareigūnus. Šie jau spėjo apsupti tualeto duris. Vienas jų – ilgaplaukis blondinas – ištraukė granatos žiedą ir atidaręs duris švystelėjo į tualetą, tuomet staigiai uždarė. Pasigirdo duslus sprogimas, antrasis pareigūnas taikydamasis tamsoje žengė į vidų. Karlas Manas ragino juos mostelėdamas. Nedvejojęs nė akimirkos į vyrų tualetą šoko blondinas, viduje pasigirdo jo baugštus veblenimas. Kariškio nuoširdumas atrodė vaikiškai. Kitą sekundę nugriaudėjo stiprus sprogimas. Pareigūnų kūnai, apsupti dūmų, buvo išmesti į koridorių. Durys nulėkė nuo vyrių. Koridoriuje delsęs policininkas pametė ginklą, klestelėjo į šoną ir priklaupė ant grindų. Šviesiaplaukis gulėjo koridoriuje ant nugaros. Burna pražiota, tarp dantų blizgėjo kraujas. Jis buvo be sąmonės, granatos nuolaužos įstrigusios šlaunyse. Ryškiai raudonas kraujas pulsuodamas tekėjo ant grindų. Jonas nubėgo prie jo, patraukė atokiau, jam staigiu judesiu atsegus marškinius, dar stipriau pasipylė kraujas.