Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Automobiliai lėkė. „Alfa“ metėsi link nuvažiavimo. Įsuko tarp medžių staigiame posūkyje į Kranto gatvę. Ratai cypė. Automobiliai pateko į pirmąją rytinę spūstį, pasigirdo stiprus stabdymas ir susidūrimo smūgis. Bilgrenas prie Bervaldo halės pasuko į kairę, pervažiavo žolės salelę, įsuko tiesiai į Dago Hamaršioldo kelią.

Iškrapštęs nuslydusį pistoletą, Stju pasidėjo jį ant šukėmis nužertos keleivio vietos. Tikėjosi, kad spės aplenkti nusikaltėlį prie Djurgordeno tilto, šoks į kairę ir nesužeisdamas vairuotojo užklups jį iš nugaros. Greitis siekė beveik 130 kilometrų per valandą, kai jie pralėkė aukštą saugomą JAV ambasados tvorą. Staiga „Volvo“ nuspaudė garso signalą ir pasuko į kairę ant šaligatvio prie pat Norvegijos ambasados. Stju reagavo lėčiau ir buvo priverstas lanku apvažiuoti autobusą, tuomet pervažiavęs žolę ir krūmus užšoko ant šaligatvio prie Italų kultūros instituto. Kraštą kliudęs automobilio ratas sukiužo. Jis pervažiavo šaligatvį, pasuko į kairę ir Jerdės gatvėje išvydo „Volvo“. Automobilis stovėjo gatvėje, maždaug už šimto metrų, sankryžoje su Šerpijo gatve.

Per galinį langą policininkas išvydo nusikaltėlį. Jis išsitraukė pistoletą, užtaisė ir atsargiai artinosi. Mėlyna policijos automobilių jūra pasirodė Valhalos gatvėje, netoli televizijos pastato. Juodai vilkintis vyras išlipo iš automobilio ir leidosi bėgti tarp Vokietijos ir Japonijos ambasadų. Stju ėmė važiuoti greičiau kaip tik tą akimirką, kai „Volvo“ sprogo, pasirodė liepsnų liežuviai, į orą pakilo dūmų debesis. Smūgis apkurtino pareigūną. Pasaulis nutilo, kai Bilgrenas sustojo prie šaligatvio tarp išsibarsčiusių degančių automobilio dalių. Nusikaltėlio nematyti. Stju skubėjo, privažiavo aukštą tvorą, sustojo gatvės gale, išlipo ir leidosi bėgti, rankoje laikydamas ginklą.

Žudikas pradingo. Pasaulis tebebuvo tylus, bet policininko ausyse lyg kas čežėjo, lyg stiprus vėjo sukeltas šnarėjimas. Jis apsižvalgė, už aukštos tvoros buvo ambasados pastatas. Per tokį trumpą laiką juodasis vyras negalėjo toli nubėgti, veikiausiai pateko į kažkurios ambasados kiemą.

Žmonės speitėsi aplink automobilio degėsius svarstydami, kas čia nutiko. Pareigūnas apsidairė, žengė kelis žingsnius ir apsisuko. Staiga pastebėjo nusikaltėlį Vokietijos ambasados kieme, šis priartėjo prie pagrindinio pastato, atidarė duris ir ramiai įžengė į vidų.

Bilgrenas nuleido pistoletą, stengėsi nurimti, kvėpavo lėčiau. Ausyse spengė. Žinojo, kad ambasados teritorijoje galioja eksteritorinė teisė – negavus leidimo draudžiama sekti nusikaltėlį į vidų. Stju privalėjo sustoti, negalėjo nieko padaryti, Švedijos pareigūnų įgaliojimas baigėsi prie ambasados durų.

81

Vokietijos ambasada

Kai atvyko Jonas Lina, uniformuotas policijos pareigūnas stovėjo priešais kelio užtvarą Didžiojoje gatvėje, prie Humlo parko. Jis rodė komisarui privažiuoti iš kitos pusės, bet šis nesustodamas lėkė į priekį, pasuko į kelkraštį ir sustojo. Jonas skubiai parodė pažymėjimą, pasilenkęs pralindo pro „Stop“ juostą ir bėgte leidosi link turgaus salės.

Jam buvo pranešta vos prieš aštuoniolika minučių, bet susišaudymas jau baigėsi, ėmė rinktis greitosios medicinos pagalbos automobiliai.

Greitojo reagavimo būrio vadovė Jenė Joranson kaip tik gavo pranešimą apie automobilių gaudynes, pasibaigusias prie Vokietijos ambasados. Prie įėjimo į turgų stovėjo Saga Bauer ir šnekučiavosi su pečius antklode apsigaubusia kolege. Ji pastebėjo Jono žvilgsnį ir pamojo kviesdama prieiti. Šis priėjo prie moterų ir linktelėjo Sagai.

– Maniau, būsiu pirmas, – tarė.

– Tu per lėtas, Jonai.

– Taip, – šypsodamasis pritarė detektyvas.

Pečius apsigaubusi moteris atsisuko į jį ir pasisveikino.

– Čia Mira Karlson iš patikros, – paaiškino Saga. – Buvo viena pirmųjų, patekusių į turgų, ji mano sužeidusi nusikaltėlį.

– Ar jums pavyko įsižiūrėti į jo veidą?

– Ne, – atsakė Mira.

Jonas valandėlę stebėjo įėjimą, paskui atsisuko į Bauer.

– Žadėta, kad visi aplink esantys pastatai bus saugomi, – sumurmėjo.

– Strategai manė, kad atstumas per didelis...

– Suklydo.

– Taip, – pritarė Saga, rodydama į turgaus salę. – Jis slėpėsi už kolonų, prie šio įėjimo, kartą šovė į Penelopės buto langą.

– Girdėjau, jai pasisekė, – tyliai pasakė Lina.

Įėjimas į Estermalmo turgų buvo aptvertas, maži ženkleliai žymėjo pirmuosius nusikaltimo vietos tyrėjų radinius: batų pėdsakus, tuščią tūtelę, išriedėjusią iš tikslaus amerikietiško ginklo. Tolėliau, prie pravirų durų, ant žemės, Jonas pastebėjo keletą pomidorų ir sulenktą švediško karabino apkabą.

– Stju Bilgrenas, – ėmė pasakoti Saga, – dirbantis patikroje... Tas, kuris vijosi įtariamąjį iki Diplomatų rajono, tikina, kad pastebėjo nusikaltėlį Vokietijos ambasados teritorijoje.

– Ar galėjo suklysti?

– Galėjo... Susisiekėme su ambasada, šie tikina, kad... – kolegė dirstelėjo į užrašinę, – nieko neįprasta nepastebėjo.

– Ar kalbėjote su Bilgrenu?

– Taip.

Saga rimtai pažvelgė į Joną.

– Įvyko stiprus sprogimas, jis beveik nieko negirdi, bet yra visiškai tikras tuo, ką matė – nusikaltėlis pasuko į ambasadą.

– Žudikas galėjo išsmukti pro kitą pusę.

– Mūsų žmonės stebi pastatą iš visų pusių, atskrido ir sraigtasparnis. Laukiame leidimo patekti į vidų.

Jonas irzliai pažvelgė į turgų:

– Gali užtrukti.

Jis išsitraukė mobilųjį ir sumurmėjo sau po nosimi:

– Kalbu su Klara Ulofsdoter.

Klara Ulofsdoter – Tarptautinio baudžiamojo teismo vyriausioji prokurorė. Po antrojo signalo pasigirdo jos balsas.

– Žinau, kad čia tu, Jonai Lina, – iškart tarė ji. – Ir žinau, ko nori.

– Aišku, kad žinai, kad mums reikia patekti į vidų, – pasakė komisaras.

Jo užsispyręs tonas skambėjo šiurkščiai.

– Ne taip paprasta. Atleisk, bet tai velniškai subtilu. Kalbėjau su ambasadoriaus sekretore, kuri teigia, kad ambasadoje nieko nenutiko.

– Mes manome, kad nusikaltėlis viduje, – spyrėsi Lina.

– Bet kaip jis galėjo ten patekti?

– Jis gali būti Vokietijos pilietis, reikalaujantis konsulo pagalbos, jie kaip tik pradėjo dirbti. Arba dirba Švedijoje, turi asmens tapatybės kortelę... Jis turi diplomatinį statusą, galbūt net imunitetą, jį kažkas saugo... Dar nežinome. Galbūt nusikaltėlis artimas gynybos atašė arba Juachimo Riukerio giminaitis.

– Jūs net nežinote, kaip jis atrodo, – įsiterpė prokurorė. – Nėra liudininkų, kaipgi eisite į ambasadą nežinodami?..

– Liudininką rasiu, – nutraukė policininkas.

Abu akimirką nutilo. Jonas girdėjo Klaros Ulofsdoter kvėpavimą.

– Tada aš pasirūpinsiu, kad jums leistų įeiti.

82

Veidas

Jonas Lina ir Saga Bauer buvo saugomame bute prie Estermalmo turgaus aikštės. Už lango švietė ryto dangus. Penelopė Fernandez sėdėjo ant grindų nugara į sieną ir rodė į langą.

– Kulka įlėkė čia, – tyliai patvirtino Saga.

– Mane išgelbėjo lempa, – pašnibždomis pasakė Penelopė nuleisdama ranką.

Jie sužiuro į lempos šukes, laidą ir sulūžusį plastikinį kištuką.

– Užgesinau norėdama geriau įsižiūrėti, pamatyti, kas vyksta aikštėje. Lempa pradėjo siūbuoti ir jis turbūt pamanė, kad tai aš. Manė, jog sujudėjau, o šilumą skleidė kūnas.

Jonas atsisuko į kolegę.