Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Ar niekas manęs negirdi? – dejavo.

Karlson stebėjo atspindžius stikle, figūra judėjo už kiosko su iškabintais fazanais ir rūkyta elniena. Pareigūnė parodė kolegai, kad kažkas yra visai priešais juos. Šis pranešė kontrolės centrui ir tyliai paklausė, ar kas nors budi prie įėjimo. Mira nusibraukė prakaitą, paėmė pistoletą ir akimis sekė įtartiną judėjimą. Ji artėjo lėtai, pritūpusi, šonu prisispaudusi prie daržovių stendo. Petražolių ir žemėtų bulvių kvapas tvyrojo ore. Pistoletas „Glock“ drebėjo rankoje, policininkė nuleido ginklą ir prisėlino prie krašto. Kolega ją stebėjo. Šis pranešė dar trims pareigūnams, atėjusiems pro įėjimą iš Naujojo tilto gatvės. Jis artinosi prie nusikaltėlio, stovinčio prie elnienos gaminių. Staiga į restorano pusę pasipylė greitašaudžio ginklo šūviai. Mira girdėjo tą šlapią atodūsį, kai kulka pervėrusi vyresniojo kolegos neperšaunamąją liemenę įsmigo į kūną. Greitašaudžio ginklo tūtelės ritinėjosi visai netoliese.

Nusikaltėlis matė, kaip pirmasis šūvis perskrodė policininko krūtinę ir išlėkė tarp menčių. Šis mirė anksčiau nei susmuko ant žemės. Problemų sprendėjas nežiūrėjo, kaip auka slysteli į šoną ir nuverčia stalą. Nedidelė lentyna su pipirais ir druska nukrito ant žemės, mažyčiai malūnėliai nuriedėjo po kėde.

Nusikaltėlis nesustojo, greitai traukėsi. Suprato, kad dar vienas pareigūnas slepiasi už mūrinės sienos prie žuvies prekystalio, trečiasis artinosi tarp triušienos ir elnienos eilių, jo ginklas švietė. Žudikas apsisuko ir atatupstas traukdamasis į žuvies restorano virtuvę paleido tris skubius šūvius.

Mira girdėjo, kaip jauno kolegos kūnas suplazdėjo, kraujo srovelė pasipylė iš nugaros. Karabinas trinktelėjo ant žemės. Jo ginklo lempelė nušvietė Mirą. Ši atsitraukė ir prisiplojo prie grindų, po vaisių stalu. Staiga turgaus salę šturmavo dvidešimt keturi policijos pareigūnai – po šešetą pasirodė kiekvienam įėjime. Karlson norėjo pranešti kontrolės centrui, bet nepavyko. Po akimirkos pastebėjo, kaip vos už dešimties metrų tiksliai ir minkštai juda nusikaltėlis. Jis buvo beįeinąs į žuvies restorano virtuvę, kai Mira iškėlė pistoletą „Glock“, nusitaikė ir triskart iššovė.

Jam smunkant pro švaistines virtuvės duris, kulka lietė kairįjį žastą. Žudikas praėjo švarią viryklę, pačiupo keletą nerūdijančio plieno peilių ir nuskubėjo prie siaurų šarvuotų durų. Nugara tekėjo šiltas kraujas. Sprogstamoji kulka jį rimtai sužeidė, bet arterija liko sveika. Nesustodamas, nekreipdamas dėmesio į žaizdą, vyras atidarė krovininį liftą, perėjo jį, išėjęs kitapus pateko į ankštą koridorių, tada išspyrė pilkas metalines duris. Įžengė į ryto saulės užlietą vidinį kiemelį, kuriame stovėjo aštuoni automobiliai. Geltona aukšta turgaus salės siena buvo lygut lygutėlė, lyg kulisuose. Vyras sulankstė ginklo stovą ir nuskuodė prie seno raudono „Volvo“, kuriame buvo imobilizatorius, išspyrė galinį langą ir įkišęs ranką iš vidaus atidarė vairuotojo dureles. Aplink aidėjo automatų šūviai.

Jis atsisėdo, atrakino vairą, nuėmė apsaugą ir, pakrapštęs peiliu, užvedė automobilį.

80

Sprogimas

Stju Bilgrenas stebėjo, kaip dvylika ginkluotų policininkų pro abu įėjimus įskubėjo į vidų. Jis stovėjo rankoje gniauždamas pistoletą, nukreiptą į duris, už kurių mažiau nei prieš dešimt minučių dingo Mira drauge su kolegomis iš penktojo būrio. Pagaliau atvyko pastiprinimas. Pareigūnas atsikvėpė ir atsisėdo į automobilį vairuotojo vietoje. Sturės gatvės namų sienos atspindėjo melsvą šviesą. Stju dirstelėjo į policijos radijo imtuvą „S70M“, į tuščią aukščiau pritvirtintą „Rakel“ ekraną. Staiga išvydo tai, ko nesitikėjo. Raudonas „Volvo“ Humlo parko gatvėje pasuko į dešinę. Automobilis artinosi iš galo, pravažiavo ir pasuko į Majoro gatvę prieš pat Bilgreno nosį. Šviesaus dangaus atspindys pridengė langus, nepavyko pastebėti, kas vairavo automobilį. Vyras apžvelgė aikštę, operacijos vadovo balsas pasigirdo iš radijo imtuvo. Stju pamanė galįs nueiti pasikalbėti su Karlson. Pernelyg daug sutapimų. Vyras, vairuojantis raudonąjį „Volvo“, perjungdamas pavaras paleido vairą. Jo kairioji ranka buvo nejudri. Juodas švarkas blizgėjo. Nepažįstamasis šlapias, pamanė Stju. Širdis ėmė plakti stipriau. Šviesus nakties dangus, atsispindėjęs ant langų, trukdė ką nors įžiūrėti, bet vienas langas buvo kiaurai permatomas todėl, kad buvo be stiklo. Ant galinės sėdynės žėrėjo šukės. Langas buvo išdaužtas, o persekiotojo ranka kruvina. Pareigūnas reagavo greitai ir teisingai. Jis radijo imtuvu pranešė operacijos vadovui tą pačią akimirką, kai „Volvo“ važiavo Majoro gatve. Negavęs atsakymo, nusprendė sekti paskui automobilį. Vairuotojas suprato, esąs susektas. Padangos sucypė ir mašina ėmė lėkti. Abu skubėjo, važiavo siaura gatvele pro naujosios gotikos stiliaus Šv. Trejybės bažnyčią ir artinosi prie „T“ formos sankryžos. Stju įjungė ketvirtą pavarą ir artėjo iš galo, galvodamas, jog reikia atsidurti iš šono, kad priverstų nusikaltėlį sustoti. Šviesus namo fasadas nenumaldomai artėjo. „Volvo“ įsuko į Linėjaus gatvę, bet posūkis buvęs toks status, kad automobilis užšoko ant šaligatvio ir milžiniška jėga užkabino keletą lauko kavinės stalų. Į šalis pažiro metalo ir medžio nuolaužos. Kairioji prietaisų skydelio dalis žaižaruodama nukrito ant asfalto. Stju sekė iš paskos, pagreitėjo važiuodamas siaura gatvele, privažiavęs sankryžą pristabdė ir pasuko, mašiną sumėtė, bet vis tiek pavyko laimėti laiko. Policininkas perjungė pavarą ir pasivijo raudonąją mašiną. Abu automobiliai lėkte lėkė Linėjaus gatve. Nukritęs „Volvo“ prietaisų skydas driokstelėjo į priekinį „Alfa“ stiklą. Akimirką Stju prarado kontrolę, staiga vėl padidino greitį. Pypiantis taksi automobilis pateko tarp jų. Mašinos iššoko į priešpriešinę juostą, priešais išdygo lėtesni automobiliai. Pareigūnas suprato, kad Estermalmo turgaus kvartale tikrieji kelio ženklai pakeisti. Ėmė rinktis smalsuoliai. Gatvė platėjo prie Istorijos muziejaus, Bilgrenas dar kartą pabandė susisiekti su centru:

– „Alfa“ automobilis! – šaukė jis.

– Girdime tave, – atsakė balsas.

– Vejuosi nusikaltėlį Linėjaus gatve link Jurgordeno, – netilo Stju. – Jis vairuoja raudoną „Volvo“, kuris...

Stju išmetė radijo įrenginį iš rankos, šis pradingo ant grindų po keleivio sėdyne, kai jo mašina priešais smėlio krūvą rėžėsi į medį. Dešinioji automobilio pusė pakilo nuo žemės, pareigūnas pasuko į kairę, kur buvo tvarkomas asfaltas, atleido akceleratorių, praslydo pro priešpriešinio eismo juostą, tada suvaldė automobilį ir nuspaudė greičio pedalą.

Jis vijosi „Volvo“ dviejų juostų Narvos gatve, kurios žaliuojanti alėja kirto Linėjaus gatvę. Rytinis autobusas buvo priverstas staigiai stabdyti, ėmė slysti ir galas trenkėsi į gatvės žibintą. Kito automobilio vairuotojas, stengdamasis išvengti susidūrimo, rėžėsi į stotelę. Ant šaligatvio ir žolės pažiro stiklai. Moteris iššoko iš automobilio ir nukrito. Autobuso vairuotojas stengėsi stabdyti, cypė padangos, stambi medžio šaka užkrito ant stogo.

Stju sekė „Volvo“, važiuojantį link Bervaldo halės, staiga atsidūrė šalia nusikaltėlio ir pastebėjo į save nukreiptą ginklą. Vyras ėmė stabdyti tą akimirką, kai pro šoninį langą įzvimbusi kulka pralėkė vos už dešimties centimetrų nuo veido. Automobilio viduje pasipylė sūkuriuojančios šukės. „Volvo“ pervažiavo dviračių stendą su „Lindos“ kavinės reklaminėmis afišomis ir pasigirdo sprogimas. Barškantis dviratis pakilo į orą ir nudribo Stju po ratais. Mašina griausmingai pervažiavo nuolaužą.