Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Grįžk, – sausai įsakė Jenė.

Pareigūnė išsitraukė žiūronus ir darkart peržvelgė tamsią, pavojingą erdvę tarp kiosko ir guobos.

Rudu sportiniu kostiumu vilkintis Blumbergas bėgo gatve.

– Kažką pastebėjau kapinėse, – pranešė šis, balsas atrodė įsitempęs.

– Ką matai?

– Kažkas vaikšto tarp medžių, maždaug už dešimties metrų nuo Didžiosios gatvės vartų.

– Patikrink. Blumbergai, būk atsargus, – įspėjo vadė.

Jis prabėgo pro Karo muziejaus frontono esančius laiptus žirgams ir neskubėdamas įžengė į kapines. Buvo šilta vasaros naktis, viskas žaliavo. Pareigūnas be garso žengė žvyrkeliu, derėjo sustoti ir apsimestinai atlikti keletą tempimo pratimų, bet tik žengė pirmyn. Kažkas sušnarėjo. Staiga jis išvydo veidą, visai prie žemės. Tai moteris, maždaug dvidešimties. Jos iškarpyti plaukai dažyti raudonai, o kamufliažinė žalia kuprinė gulėjo prie galvos. Ji palaimingai šypsojosi, kol kita mergina juokdamasi pakėlė megztuką ir ėmė bučiuoti krūtis.

Saugiai atsitraukęs Blumbergas pranešė Joranson:

– Klaidingas aliarmas, ten tik įsimylėjėlių pora.

Po trejeto valandų Blumbergo kūnas pašiurpo, prieš aušrą atvėso, pasirodė rasa ir vėl ėmė šilti. Jis slampinėjo ratu, kai pastebėjo vidutinio amžiaus moterį. Ši atrodė stipriai apsvaigusi, rankoje laikė poros pudelių pasaitėlius. Šunys uostinėdami nekantriai zujo aplink, norėjo kažkur bėgti, bet šeimininkė piktai truktelėjo virveles.

Už kapinių kampo pasirodė mergina, vilkinti stiuardesės uniforma, rankinio lagamino ratukai lengvai riedėjo asfaltu. Ji džiugiai žvilgtelėjo į Blumbergą, šis, regis, nė nepastebėjo, nors drauge dirbo daugiau nei septynerius metus.

Marija Ristonen ėjo link metro stotelės, kur turėjo stebėti viduje pasislėpusius žmones. Jai žengiant kaukšėjo bateliai. Lagaminas atsitrenkė į šaligatvio kraštą ir pasviro, moteris turėjo sustoti ir ramiai peržvelgti žmones. Netoliese stovėjo gražiai apsirengęs vyras, bet jo veido išraiška pasirodė esant keista, lyg būtų kažko ieškojęs, atsisuko ir žvelgė į Mariją išsigandusiomis akimis. Moters širdis ėmė plakti greičiau, ji nusisuko eiti, ausinėje pasigirdo greitojo reagavimo būrio vadės Jenės Joranson žodžiai.

– Blumbergas taip pat pastebėjo, jis ateina, – pranešė ši. – Palaukite kolegos, Marija. Palaukite.

Pareigūnė pasitaisė lagaminą, negalėjo ilgiau laukti, turėjo eiti toliau. Stengėsi neskubėti, artėjo prie įsitempusio vyro, praėjo jį ir tolo atsukusi nugarą. Artinantis Ristonen vyras atsitraukė. Vieną ranką laikė paslėpęs drabužiuose. Policininkės kūnu ėmė pulsuoti adrenalinas, kai nepažįstamasis žengtelėjo artyn ir išsitraukė tai, ką slėpė palto skverne. Už jo buvo matyti atskubantis Blumbergas, jau iškėlęs ginklą, tačiau šis sustojo, kai Jenė į ausinę sušuko, jog aliarmas netikras. Vyras nebuvo ginkluotas, rankoje laikė alaus skardinę.

– Šikna, – sušnypštė vyras ir išpurškė alų.

– Dieve, – ausinėje pasigirdo Joranson atodūsis. – Tiesiog eikite į stotelę, Marija.

Naktis praėjo be incidentų, užsidarė paskutiniai klubai, šen bei ten šmėkščiojo pavieniai šunų vedžiotojai ir butelių rinkėjai, pristatinėjo laikraščius, iš namų lindo vis nauji augintiniai su šeimininkais ir bėgikai. Jenė nekantravo aštuntą valandą baigti savo pamainą. Ji pažvelgė į Hedvigos Eleonos bažnyčią, tada į nepermatomus Penelopės Fernandez buto langus, Didžiąją gatvę, tada tolyn, į kunigų namą, kuriame užaugo Ingmaras Bergmanas. Vadė įsimetė į burną kramtomosios gumos su nikotinu gabalėlį ir atidžiai apžiūrinėjo aikštę, medžius, išsižergusios moters ir ant peties mėsos gabalą nešančio vyro statulas.

Staiga Joranson pasirodė, lyg kas sujudėjo prie plieninių įėjimo į Estermalmo turgų vartų. Buvo tamsu. Karlas Švirtas pranešė, kad silpną stiklo spindėjimą sukėlė greiti atsispindintys Jenės judesiai. Karlas turėjo porą šiukšlių maišų su tuščiais buteliais, sėdėjo parke ant suolelio, apsuptas medžių, ten, kur anksčiau buvo įėjimas į Liaudies teatrą.

– Ničnieko nematau, – pridūrė šis.

– Nejudėk.

Ji mąstė, galbūt reikėtų leisti Blumbergui pajudėti iš jo vietos prie bažnyčios, pabėgioti žemyn gatve ir apsidairyti prie Humlo parko.

Pareigūnė darkart pažvelgė į vartų pusę, regis, kažkas klūpojo tamsoje. Nelegalus taksi automobilis nuklydo ir pasuko į Naujojo tilto gatvę. Jenė skubriai pasiruošė žiūronus ir laukė, kol mašinos šviesa kris ant raudonos turgaus sienos. Automobilis nušvietė įėjimą, bet jai nepavyko nieko pamatyti, tada jis akimirkai sustojo ir ėmė važiuoti atbulas.

– Gaidys, – sumurmėjo, kai vienas ratas užvažiavo ant šaligatvio.

Bet staiga automobilio šviesos nutvieskė parduotuvės vitriną, šviesa atsispindėjo ir apšvietė įėjimą į turgų.

Kažkas slėpėsi po aukštu frontonu.

Tereikėjo sekundės, kad Joranson susivoktų. Vyras taisėsi ginklo taikiklį.

Ji greitai padėjo žiūronus ir radijo ryšiu pranešė Nacionaliniam komunikacijų centrui:

– Ypatingoji padėtis, matau ginklą! – beveik šaukė ji. – Karinis ginklas su taikikliu, vyras prie turgaus vartų... Kartoju: prie Naujojo tilto ir Hulmo parko gatvių sankirtos už geležinių vartų slepiasi vyras.

Šis kurį laiką stebėjo tuščią aikštę, sulaukė, kol pasitrauks butelius rinkęs vyras, bet paskui nebekreipė į jį dėmesio, manydamas, kad šis susiruošė miegoti. Pasislėpęs tamsoje pasiruošė „Modular Sniper Rifle“ – smėlio spalvos pusiau automatinį ginklą, skirtą šaudyti iš dviejų kilometrų atstumo.

Jis neskubėdamas prie vamzdžio prisuko titano duslintuvą, pastatė stovą ir palenkė priekinį rėmą.

Prieš uždarant turgų įsmuko į vidų, pasislėpė sandėlyje ir laukė, kol išeis valytojai ir saugos darbuotojai. Vos ištuštėjus patalpoms, paliko slėptuvę.

Būdamas viduje, išjungė šoninio įėjimo signalizaciją, paskui išėjo į prieangį, nuo gatvės slepiamą galingų vartų.

Už jų buvo erdvus įėjimas, panašus į nedidelį kambarėlį, primenantį apkasus. Ten jis buvo apsaugotas nuo pašalinių akių, bet pats galėjo netrukdomas žvalgytis. Jei kas prisiartintų prie vartų, pasisukęs vyras galėtų lengvai pradingti tamsoje.

Jis nusitaikė į namą, kuriame buvo apsistojusi Penelopė Fernandez, elektrooptiniu žiūronu apžvelgė kambarį. Dirbo ramiai ir nuosekliai. Tykojo jau ilgai, artinosi rytas ir visai netrukus bus priverstas palikti slėptuvę ir laukti kitos nakties. Vyras žinojo, kad Penelopė tikrai pažvelgs į aikštę, tikėdamasi, kad laminuotas stiklas ją apsaugos.

Nusikaltėlis sureguliavo taikiklį, jį apšvietė automobilių lempų šviesa, todėl turėjo valandėlei nusisukti, bet ir vėl grįžo prie darbo – buto Didžiojoje gatvėje 1. Buvo sunku ką nors įžiūrėti, trukdė atstumas ir tamsus stiklas. Jis tikėjosi kitaip. Stebėdamas vaizdą stengėsi atrasti centrą. Rausvas šešėlis judėjo tarp raibuliuojančių violetinių taškų, kurie tai išskysdavo, tai visai išryškėdavo.

Staiga aikštėje kažkas pasirodė – persirengę pareigūnai, prie kūno spaudžiantys ginklus, bėgo jo link.

78

Turgus

Penelopė nubudo anksti, negalėdama užmigti gulėjo, paskui atsikėlė ir užsikaitė vandens arbatai. Galvojo apie policiją – didelį pareigūnų skaičių jie galės išlaikyti kelias dienas. Vėliau išlaidos pasirodys per didelės. Jei persekiotojas nebūtų nužudęs policininkų, tvarkos sergėtojų čia nė nebūtų.

Ji nuėmė verdantį vandenį nuo viryklės, supylė į arbatinuką ir įbėrė porą maišelių citrinų arbatos. Nusinešė arbatinuką į prietemoje skendintį kambarį, pastatė nišoje, uždegė ant palangės stovinčią lempą su žalio stiklo gaubtu ir pažvelgė į tuštut tuštutėlę aikštę.