Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Bet?..

– Norėjau pats priimti sprendimą.

– Ir priėmėte.

– Taip.

– Ar viskas atrodė teisėta? – pasiteiravo pareigūnė.

– Taip... Pažadėjau pasirašyti, nė neabejodamas būčiau taip ir padaręs, jei ne su Kenijos reikalais susijusi nuotrauka.

Visi trys nutilę sužiuro į mažiausiai pastebimą kūrinį Stokholme – metalinį berniuką. Jonas pasilenkęs paplekšnojo jo blizgią galvą. Visą dieną saulės atokaitoje šilęs metalas panėšėjo į tikro kūno šilumą.

– Jie ruošėsi krauti amuniciją į laivą Geteborgo uoste, – tyliai prabilo Akselis.

– Taip ir maniau, – pasakė Saga. – Tačiau be eksporto licencijos...

– Amunicija nebus išsiųsta iš šalies, – staigiai baigė Akselis.

– Sakėte, kad iš jūsų tikimasi, jog patvirtinsite leidimą šiandien, – domėjosi Jonas. – Ar galite kaip nors tai atidėlioti? Labai svarbu, kad niekas nenujaustų, kiek dar užtruksite.

– Jie neketina sėdėti sudėję rankų.

– Pasakykite, kad dar nesate pasirengęs, – patarė Lina.

– Pabandysiu, nors lengva nebus. Sandoris jau atidėliojamas dėl mano kaltės, bet pasistengsiu.

– Kalba eina ne vien apie ikiteisminį tyrimą, bet ir jūsų saugumą, – paaiškino detektyvas.

Risenas šypsojosi, jo balse buvo aiškiai girdėti skepticizmo gaidelė:

– Manote, jie man gali būti pavojingi?

Jonas taip pat nusišypsojo.

– Kol laukia teigiamo atsakymo, ne. Bet jeigu nuspręsite atsakyti, bus prarastos didžiulės investicijos. Negaliu net įsivaizduoti, kokio dydžio kyšiai buvo sumokėti Kenijos žmonėms, kad užsimerktų...

– Man nepavyks labai ilgai atidėlioti, šiandien su manimi norėjo susisiekti Pontusas Salmanas. Ta ketveriukė išmano savo darbą, negalima jų vedžioti už nosies, – garsiai mąstė Akselis, kai suskambo jo telefonas.

Dirstelėjo į ekraną ir nustėro.

– Man regis, Pontusas Salmanas vėl...

– Atsiliepkite, – paragino Jonas.

– Gerai, – nusileido valdininkas ir prisistatė.

– Jau keletą kartų bandžiau su jumis susisiekti, – lėtai kalbėjo Salmanas. – Žinote... Laivas pakrautas, o stovėjimas uoste brangus. Savininkas, atrodo, negavo eksporto leidimo.

– Apgailestauju, – tarė Akselis žiūrėdamas į Joną ir Sagą. – Deja, neturėjau laiko peržiūrėti galutinio...

– Kalbėjau su Vyriausybės kanceliarija, sakė, kad žadėjote dar šiandien patvirtinti.

Risenas sudvejojo, mintys šokinėjo, labiausiai norėjo mesti ragelį, bet pagaliau švelniai kostelėjo, atsiprašė ir sumelavo:

– Turėjau skirti dėmesio kitam sandoriui.

Tai pasakęs pajuto, kaip neužtikrintai skamba balsas, per ilgai delsė prieš atsakydamas. Jau buvo beišduodąs tiesą, kad niekas leidimo neduos, kadangi sandoris – tai tik priedanga ginklų kontrabandai į Darfūrą.

– Man atrodė, kad reikalas turėjo būti baigtas vėliausiai šiandien, – neslėpdamas irzulio pareiškė Salmanas.

– Rizikavote, – atkirto Akselis.

– Ką norite tuo pasakyti?

– Be leidimo juk negalima...

– Bet juk mes... Atleiskite.

– Jūs gavote leidimą amunicijos gamybai, preliminarus sprendimas buvo teigiamas, aš taip pat buvau nusiteikęs pozityviai, bet tai ir viskas...

– Daug dalykų pastatyta ant kortos, – jau maloniau kalbėjo Pontusas. – Ar galėčiau ką nors perduoti laivo savininkui? Galbūt žinote, kiek dar laiko užtruks? Man reikia žinoti, kaip ilgai krovinys stovės uoste.

– Dėl eksporto aš nusiteikęs pozityviai, bet turiu dar kartą peržiūrėti visą informaciją, paskui pateiksiu jums sprendimą.

75

Jaukas

Policijos sporto salėje Saga Bauer per šokdynę peršoko penkiasdešimt kartų, kai sunerimęs kolega priėjo pasiteirauti, kaip ši jaučiasi. Įsitempusiu veidu varvėjo prakaitas, bet kojos judėjo greitai, beveik neliesdamos žemės.

– Tu pernelyg griežta sau, – pasakė jis.

– Ne, – nesustojusi atsakė Saga, stipriai suspausdama žandikaulį.

Po dvidešimt penkių minučių salėje pasirodė Jonas Lina ir priėjęs prie komisarės atsisėdo ant nuožulnaus suoliuko prie štangos.

– Mėšlas, – nusikeikė mergina ir sustojo. – Jie prikiš pilną Darfūrą amunicijos, o mes negalime nė myžtelėti.

– Dabar bent jau žinome, kas vyksta, – ramiai kalbėjo Jonas. – Žinome, kam Kenijai reikia amunicijos ir...

– Ir ką gi darysime? – šokinėdama klausė Bauer. – Sučiupsime tą šunsnukį Pontusą Salmaną? Pranešime Europolui apie Rafaelio Guidžio darbelius?

– Vis dar negalime nieko įrodyti.

– Vyksta svarbūs dalykai, kur kas rimtesni, nei kas manytų. Net patys norėtume, kad būtų paprasčiau, – susimąstė mergina, šokdynė užkliuvo ir trinktelėjo į grindis. – Karlas Palmkruna įsipainiojęs, Pontusas Salmanas – švedas... Rafaelis Guidis juk monstras... Bet Kenijos vyriausybėje kažkas apie tai žinojo, kitaip nebūtų pavykę... Ir galbūt kažkas mūsų vyriausybėje...

– Visų nerasime, – konstatavo Jonas.

– Protingiausia būtų mesti bylą, – tarė Saga.

– Taip ir padarykime.

Komisarę prajuokino pokštas ir vėl stipriai sučiaupusi lūpas ėmėsi šokdynės.

– Palmkruna turbūt ilgus metus neatsisakydavo kyšių, bet gavęs Bjorno Almskugo rašytą šantažuojantį laišką, išsigando, kad šventė baigėsi... Todėl kažkam, greičiausiai Rafaeliui Guidžiui, paskambino. Per pokalbį suprato, kad nepakeičiamų nėra, o nuotraukoje matomas jo atvaizdas kelia problemų. Valdininkas tapo problema tiems, kas investavo į sandorį. Jie dar nebuvo pasirengę prarasti pinigų ar dėl jo rizikuoti savo padėtimi.

– Todėl šis nusižudo, – greičiau šokinėdama dėstė mintis Saga.

– Jo nebėra... Taigi bėdų kelia tik nuotrauka ir šantažuotojas.

– Pasamdomas žudikas.

Jonas linktelėjo, Bauer šokinėjo aukštai keldama kelius.

– Jei paskutinę sekundę Viola nebūtų atsidūrusi laive, Bjornas ir Penelopė būtų nužudyti, o laivas nuskandintas, – pridūrė Lina.

Saga dar padidino tempą, bet greitai sustojo.

– Būtume... supratę, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Žudikas būtų pasirūpinęs nuotrauka, išvalęs kompiuterius ir be pėdsakų palikęs šalį.

– Nors man pasirodė, kad žudikas nė kiek nebijo būti sučiuptas, tiesiog yra praktiškas, – pasakė Jonas. – Tvarkyti reikalus lengviau, kai neįsipainiojusi policija, kai gali susitelkti į patį problemos sprendimą. Toks darbas reikalauja didelio susikaupimo, nusikaltėlis stengiasi būti nuoseklus ir labiau už viską vertina kruopštumą.

Saga įsispraudė rankas tarp šlaunų, veidu tekėjo prakaitas.

– Akivaizdu, mums būtų anksčiau ar vėliau pavykę susieti gaisrus ir laivo avariją. Nusikaltėlio užduotis – pašalinti liudininkus ir sunaikinti įkalčius.

– Nors dabar nuotrauka mūsų rankose, Penelopė taip pat, – šypsodamasi pastebėjo pareigūnė. – Problemų sprendėjas nesusitvarkė su problema.

– Dar ne...

Bauer lengvai bandydama smūgiavo į bokso kriaušę atsisukusi į kolegą.

– Studijų metais mums rodė saugumo kamerų užfiksuotus vaizdus iš banko apiplėšimo, kuriame matyti, kaip tu nuginkluoji žmogų, pats teturėdamas sugedusį pistoletą.

– Man pasisekė, – atsakė Jonas.

– Taip.

Detektyvas nusijuokė, Saga prisiartino ir susitelkusi į kojas ėmė šokinėti aplink. Paskui sustojo, ištiesė rankas ir pastebėjo jo žvilgsnį. Švelniai riesdama smilių parodė norinti, kad komisaras pabandytų smūgiuoti. Šis papurtė galvą, bet negalėjo nuleisti akių nuo kolegės.

– Mačiau, kaip judi, – tarė jis.