Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Taip.

Ši paleido jo ranką, išsitraukė telefoną ir suradusi jo pavardę adresų knygelėje paskambino.

– Čia Disa, – šypsodamasi prisistatė. – Ar sutrukdžiau pietus?

Jonas girdėjo vyrišką balsą. Pakalbėjusi šį bei tą Disa po valandėlės paklausė:

– Žinai, aš turiu gerą draugą, kuris norėtų užduoti tau klausimą. – Nusijuokė, bet kaipmat grįžo prie reikalo: – Ar galima pamatyti, ką groja smuikininkas?.. Ne, ne... Turiu omenyje pirštus.

Jonas stebėjo merginą suraukęs kaktą ir klausėsi pokalbio. Kažkur Senamiesčio gatvėje aidėjo maršas.

– Gerai, – po valandėlės pasakė ši. – Žinai, Kajau, geriausia būtų, jei pasikalbėtum su juo pačiu.

Netarusi nė žodžio padavė telefoną Jonui.

– Jonas Lina.

– Apie kurį Disa tiek daug pasakojo, – sklandžiai baigė Kajus Samuelsonas.

– Smuikas turi keturias stygas, – pradėjo Jonas. – Turbūt negalima išgauti daugybės skirtingų tonų.

– Kaip tai išgauti? – pasiteiravo profesorius.

– Jei žemiausia nata yra G, – ramiai dėstė Jonas, – tai kažkur juk turi būti ir aukščiausia nata.

– Puiki mintis, – nutraukė jį profesorius. – 1636 metais mokslininkas Mersenas parašė veikalą „Universalioji harmonija“, kuriame teigia, kad geriausiems smuikininkams pavyksta išgauti oktavą iš kiekvienos stygos – taigi nuo G iki E turime trisdešimt keturias chromatinės gamos tonus.

– Trisdešimt keturis tonus, – pakartojo Lina.

– Bet jeigu grįšime į šiuolaikinį pasaulį, – ramiai pasakojo Samuelsonas, – nauja griežimo technika padėjo išgauti ir dar daugiau – iki trisdešimt devynių gamos tonų.

– Tęskite, – paragino komisaras stebėdamas, kaip Disa sustojo prie galerijos languose eksponuojamų keistų, išsiliejusių nuotraukų.

– Ričardui Štrausui peržiūrėjus Berliozo mokymą, nuo 1904 metų manoma, kad gal galima sugroti keturiasdešimt tonų.

Kajus Samuelsonas nusijuokė, Jonas tylėjo.

– Riba dar toli gražu nepasiekta, – paaiškino profesorius. – Naudojami ir kiti grojimo būdai.

Jie priėjo naująjį vikingų laivą, stovintį Pilies krantinėje, artėjo prie Karališkojo sodo.

– O kaipgi violončelė? – nekantriai nutraukė pareigūnas.

– Penkiasdešimt aštuoni.

Disa irzliai pažvelgė į draugą ir pirštu parodė į lauko kavinę.

– Mano tikrasis klausimas, ar galėtumėte apžiūrėti styginių kvarteto nuotrauką: du smuikai, altas ir violončelė. Galbūt aiškiai pamatęs muzikantų rankas, instrumentus ir jų kaklelius, galėtumėte pasakyti, kas tuo metu buvo grojama.

Lina girdėjo, kaip Kajus Samuelsonas burba po nosimi.

– Galimybių daugybė, tūkstančiai...

Disa gūžtelėjo ir neatsisukusi nuėjo.

– Septyni milijonai, – po valandėlės tarė Kajus Samuelsonas.

– Septyni, – pakartojo jo žodžius Jonas.

Vyrai vėl nutilo.

– Tačiau mano nuotraukoje, – kupinu užsispyrimo balsu aiškino policininkas, – pirštai ir stygos matyti labai aiškiai, taigi daug alternatyvų įmanoma atmesti iškart.

– Mielai apžiūrėsiu fotografiją, – pasisiūlė profesorius. – Bet tonų atpažinti nesugebėsiu, neįmanoma...

– Bet...

– Jonai Lina, įsivaizduokite, – džiugiai kreipėsi jis, – kad išsiaiškinate apytikslius tonus... Kaipgi atseksite kūrinį – vieną iš galybės kūrinių styginių kvartetams? Bethovenas, Šubertas, Mocartas...

– Suprantu, kad tai neįmanoma, – nutraukė komisaras.

– Iš tiesų, – pripažino Kajus.

Policininkas padėkojo už sugaištą laiką ir nuėjo prie Disos, kuri stoviniavo atsirėmusi į fontano kraštą. Jis apkabino draugę, ši priglaudė skruostą prie vyro peties, o detektyvo galvoje skambėjo Roberto Riseno žodžiai: „Jei nesugebėjo net Akselis, nemanau, kad tai būtų įmanoma.“

72

Mįslė

Skubriais žingsniais leisdamasis Bregavo gatve Jonas girdėjo iš vokiečių mokyklos aidintį vaikų juoką.

Jis nuspaudė Akselio namų durų skambutį, viduje pasigirdo malonus garsas. Valandėlę luktelėjęs nusprendė apeiti namą. Staiga išgirdo džeržgimą. Garsas panašus į styginį instrumentą. Kažkas slėpėsi išlakaus lapuočio šešėlyje. Jonas liko nuošalyje. Marmurinėje terasoje stovėjo kokių penkiolikos metų mergaitė su smuiku. Jos plaukai labai trumpi, rankos apipieštos. Šalia stovėjęs Akselis Risenas linksėjo ir susidomėjęs klausėsi, kaip ji griežia. Atrodė, lyg mergaitė pirmą kartą laikė rankose smuiką. Galbūt ji buvo Akselio dukra ar vaikaitė, vyras nenuleido nuo mergaitės smalsaus žvilgsnio.

Strykas kreivai braukė stygas, sukeldamas trūkčiojantį šnypštimą.

– Jis turbūt visai išderintas, – nepakentusi triukšmo nusprendė mergaitė.

Šypsodamasi atsargiai padėjo instrumentą.

– Grojant smuiku labai svarbi klausa, – draugiškai tarė Akselis. – Reikia klausyti, išgirsti muziką savyje ir perteikti tikrovėje.

Jis užsidėjo smuiką ir sugrojo „La seguidilla“ įžangą, iš Bizė operos „Karmen“, stabtelėjo ir atkišo smuiką mergaitei:

– Dabar kai kurias stygas įtempsiu, kitas atleisiu, – pasakė ir ėmė sukinėti sraigtelius.

– Kodėl?..

– Dabar smuikas visiškai išderintas. Jei būčiau grojęs mechaniškai ir tiksliai iškalęs pirštų pozicijas, kūrinys skambėtų štai taip.

Akselis darkart sugrojo įžangą, skambėjo siaubingai, veik neatpažįstamai.

– Gražu, – pajuokavo ji.

– Bet jeigu įsiklausysi, – aiškino jis ir timptelėjo E stygą, – girdi? Skamba per žemai, bet tai visai nesvarbu, tereikia natą užspausti aukščiau.

Jonas žiūrėjo, kaip Risenas vėl užsidėjo smuiką ir grojo tą pačią melodiją išderintu smuiku, neįtikėtinai keistai dėliojo pirštus ir melodija suskambo, tai buvo tiksliausia „Le seguidilla“.

– Magija, – plodama rankomis prajuko mergaitė.

– Sveiki, – pasisveikino Lina ir priėjęs paspaudė Akselio, paskui mergaitės ranką.

Komisaras žiūrėjo į vyrą, laikantį išderintą smuiką.

– Įspūdinga.

Risenas sugavo Jono žvilgsnį ir papurtė galvą:

– Negrojau trisdešimt ketverius metus, – keistai pasakė.

– Tu juo tiki? – detektyvas paklausė mergaitės.

Ši linktelėjo ir mįslingai atsakė:

– Ar matote šviesą?

– Beverli, – tyliai nutęsė Akselis.

Ji nusišypsojo ir pradingo tarp medžių.

Lina linktelėjo Risenui:

– Man reikia su jumis šnektelėti.

– Atleiskite, kad dingau, – atsiprašė vyras ir ėmėsi derinti smuiką. – Skubus reikalas.

– Nieko tokio, aš juk grįžau.

Juodu stebėjo, kaip mergaitė šešėlyje skina piktžolių žiedus.

– Ar viduje yra vaza? – paklausė ji.

– Virtuvėje, – atsakė Akselis.

Beverli nunešė nužydėjusių pienių – baltų pūkų – puokštelę į vidų.

– Tai jos mėgstamiausios gėlės, – tarė Risenas, užkabino G stygą, pasuko sraigtelį ir padėjo smuiką ant muzika puošto stalo.

– Norėčiau, kad pažiūrėtumėte į šitą, – pasakė Jonas ir iš įmautės ištraukė nuotrauką.

Jie prisėdo prie stalo. Iš kišenės Akselis išsitraukė akinius ir atidžiai pažiūrėjo į nuotrauką.

– Kada ji daryta? – skubiai paklausė.

– Tiksliai nežinome, greičiausiai 2008 metų pavasarį.

– Taigi, – lengviau atsiduso Akselis.

– Atpažįstate žmones? – ramiai uždavė klausimą Lina.

– Žinoma. Palmkruna, Pontusas Salmanas, Rafaeilis Guidis ir... Agata al Haži.

– Iš tiesų norėjau jūsų paprašyti pažvelgti į muzikantus.