Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Kairėje buvo prabangus brolių Risenų namas, kurį sudarė du atskiri butai. Namo fasadas atrodė įspūdingai: tamsios rankų darbo plytos, tamsinti stiklai, kruopščiai apdirbtas medis, kaminus ir erkerį puošė vario dirbiniai.

Jie žengė prie tamsių blizgančių durų, ant kurių žalvarinėje plokštelėje ryškiai užrašytas Akselio Riseno vardas. Saga smiliumi nuspaudė skambutį. Po valandėlės duris maloniai atidarė aukštas, įdegęs vyras.

Moteris prisistatė esanti saugumo policijos komisarė ir trumpai papasakojo, ko jai reikia. Akselis Risenas atidžiai apžiūrėjo jos pažymėjimą ir staiga pažvelgė Bauer į akis:

– Abejoju, ar galėsiu jums padėti, bet...

– Vis tiek būtų malonu užsukti į svečius, – pasakė Jonas Lina.

Į jį įsmigo nustebusios šeimininko akys, bet supratęs pokštą pragiedrėjo ir pakvietė svečius į šviesią, aukštą fojė.

Vyras vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą, melsvų marškinių viršutinioji saga atsegta, avėjo šlepetėmis. Iš ilgos, blizgančios spintos ištraukęs šlepetes pasiūlė svečiams.

– Siūlau prisėsti oranžerijoje, ten šiek tiek vėsiau.

Jie nusekė paskui Akselį per didžiules erdves, praėjo raudonmedžio laiptus ir tamsaus medžio sienas, porą svetainių.

Oranžerija – įstiklintas kambarys sode, iš kurio buvo matyti aukštos gyvatvorės, lapų sienos, metamas žalias šešėlis. Bekvapės orchidėjos ir prieskoninių žolelių vazonėliai garbingai išdėlioti ant varinio stalelio ir plytų.

– Prašau sėstis, – draugiškai mostelėjo ranka Risenas. – Kaip tik ruošiausi gerti arbatą su minkštomis mielinėmis bandelėmis, būtų malonu, jei palaikytumėte man draugiją.

– Pastarąjį kartą tokias valgiau lankydama kalbos kursus Edinburge, – šyptelėjo Saga.

– Na ir puiku, – apsidžiaugė Akselis ir išėjo.

Grįžo po keleto minučių nešinas metaliniu padėklu. Ant stalo padėjo arbatinuką, indelį, pilną citrinos skiltelių ir cukrinę. Šiltos bandelės gulėjo ant lininio rankšluostėlio šalia sviestinės. Akselis atidžiai dengė stalą, išrikiavo lėkšteles ir arbatos puodelius, kiekvienam paruošė po servetėlę ir išpilstė arbatą.

Pro duris ir sienas sklido tylūs smuiko garsai.

– Nagi, kuo galėčiau jums pagelbėti? – paklausė vyras.

Bauer atsargiai pastatė puodelį, kostelėjo ir aiškiai ištarė:

– Norime užduoti keletą klausimų apie Strateginių produktų inspekciją, tikėjomės, kad galėsite mums padėti.

– Žinoma, tik pirma turėsiu paskambinti į darbą ir įsitikinti, ar nieko nenutiko, – mielai paaiškino vyras ir išsitraukė mobilųjį.

– Prašau, – atsakė Saga.

– Atleiskite, užmiršau jūsų vardą.

– Saga Bauer.

– Saga Bauer, ar galėčiau darkart pamatyti jūsų pažymėjimą?

Ji ištiesė pažymėjimą, Akelis pakilo ir vėl išėjo. Akimirką buvo girdėti jo pokalbis, šeimininkas greitai grįžo ir padėkojęs grąžino pažymėjimą.

– Pernai SPI išdavė leidimus eksportui į Pietų Afriką, Namibiją, Tanzaniją, Alžyrą, – vardijo komisarė, lyg pokalbis nė nebūtų nutrūkęs. – Kulkosvaidžių šaudmenys, mobilieji prieštankiniai pabūklai, prieštankinės granatos...

– Ir, savaime suprantama, „JAS Gripen“ („Saab“ gamintas naikintuvas – vert. past. ), – pridėjo Akselis. – Švedija ilgą laiką bendradarbiauja su daugeliu šalių.

– Bet ne su Sudanu?

Risenas pastebėjo pareigūnės žvilgsnį ir supratęs užuominą nusišypsojo:

– Ne, negaliu šito įsivaizduoti.

– Turiu omenyje, prieš išduodant prezidento al Baširo arešto orderį, – paaiškino Saga.

– Klausimą supratau, – susirūpinęs kalbėjo Akselis. – Priešingu atveju būtų visai neįmanoma, mes tai vadiname neįveikiama kliūtimi, nėra nė kalbos.

– Veikiausiai jau spėjote peržiūrėti Palmkrunos priimtą sprendimą, – pasakė Saga.

– Tikrai taip, – pritarė valdininkas.

– Ar nepastebėjote nieko keista?

– Ką turite galvoje?

– Įtartinus sprendimus, – paaiškino Bauer mėgaudamasi arbata.

– Ar yra pagrindo ką nors įtarti?

– Būtent to mes jūsų ir klausiame, – šyptelėjo ši.

– Tuomet atsakysiu neigiamai.

– Kiek spėjote peržiūrėti?

Jonas girdėjo erzinančius Sagos klausimus apie preliminarius patvirtinimus, eksporto leidimus ir stebėjo ramų, susikaupusį Akselio veidą. Staiga vėl užgrojo smuikas. Muzika sklido iš lauko, pro pravirą viršutinį langą. Buvo grojama mazurka, aukšti skausmingi šokio tonai. Netikėtai muzika ir vėl nutilo, kūrinys prasidėjo nuo pradžių, vėl nutilo ir vėl prasidėjo.

Lina klausėsi muzikos galvodamas apie keturis veikėjus nuotraukoje. Mintys sukosi apie krepšį, kuriame turėjo kopiją. Jis prisiminė palubėje karantį Palmkrunos kūną, ant kaklo užveržtą skalbinių virvę, testamentą ir sūnų.

Komisaras stebėjo, kaip Saga pritardama Akseliui linktelėjo. Riseno veidu nuvilnijo žalias, greičiausiai arbatos puodelio atspindys.

Palmkruna nedelsdamas suprato pavojų, galvojo Jonas. Bjornui Almskugui tereikėjo paminėti, kad valdininko veidas matyti drauge su ginklų magnatu Rafaeliu Guidžiu. Karlas Palmkruna nė akimirkai nesuabejojo nuotraukos tikrumu.

Galbūt jau nujautė ją egzistuojant.

Arba šantažuotojas žinojo apie susitikimą ložėje, o fotografija buvo tikrų tikriausias įrodymas. Kitaip Palmkruna nebūtų išsigandęs.

Akselis įpylė Sagai dar šiek tiek arbatos. Ji servetėle nusivalė trupiniuotus lūpų kampučius.

Kažkas čia vis dėlto ne taip, mąstė Jonas.

Pontusas Salmanas galėjo sumeluoti apie susitikimo laiką, bet, regis, jam nuotrauka nepasirodė tokia pavojinga.

Tuomet kodėl ji buvo tokia svarbi Palmkrunai?

Lina girdėjo, kaip kolegė aptarinėjo, įvedus embargą, besikeičiančią padėtį skirtingoms šalims.

Jis keliskart pritariamai suvapėjo, apsimesdamas, kad sekė pokalbį, bet ir toliau mąstė apie fotografiją.

Stalas privačioje ložėje buvo padengtas keturiems žmonėms, visi jie buvo matomi nuotraukoje. Vadinasi, penktasis, fotografavęs žmogus, nebuvo svečias: jo niekas nekvietė prie stalo ir į ranką nebruko šampano taurės.

Penktasis žmogus gali būti atsakymas.

Reikia kuo greičiau prakalbinti Penelopę Fernandez, planavo komisaras. Net jei fotografavo ne pati, mergina gali žinoti – gali padėti įminti mįslę.

Jonas mintyse grįžo prie nuotraukos dalyvių – Karlas Palmkruna, Rafaelis Guidis, Agata al Haži ir Pontusas Salmanas.

Jis galvojo apie susitikimą su Salmanu, kai šis atpažino savo atvaizdą nuotraukoje. Įtarimą jam kėlė tik tai, kad Karlas Palmkruna neatsisakė šampano, nors priežasties švęsti nebuvo, tai tebuvo pirmasis jų susitikimas.

O jeigu priežastis švęsti vis dėlto buvo.

Linos pulsas dažnėjo.

Kas, jei visi keturi kitą akimirką sveikindami pakėlė taures. Pontusas Salmanas atpažino save ir nupasakojo susirinkimo aplinkybes, vietą ir laiką.

Laiką, galvojo Jonas, vis dėlto nuotrauka galėjo būti daryta ir kitu laiku.

Težinome, kad Pontusas Salmanas teigė, kad susitikimas vyko 2008 metų pavasarį Frankfurte.

Reikėjo Penelopės pagalbos.

Jonas rankas laikė ant krepšio. Manė, kad muzikantus, esančius nuotraukos apačioje, turi būti įmanoma identifikuoti, jų veidai matomi. Kas nors turėtų juos pažinoti.

Jei galėtume juos atpažinti, būtų galima patikslinti susitikimo laiką. Juk dalyvavo tik styginių kvartetas.

Galbūt ši ketveriukė drauge grojo pirmą ir paskutinį kartą. Jei taip, prisiminti, kada tai įvyko, visai nebus sunku.

Žinoma, tarė sau pareigūnas. Jau anksčiau reikėjo pabandyti. Jis ruošėsi palikti Sagą Akselio Riseno namuose, nuvažiuoti į nuovadą, paklausti Peterio Neslundo nuomonės, ar muzikantai galėtų prisiminti tikslų laiką.