Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Problemos sprendėjas jau buvo apieškojęs Bjorno butą ir sukėlęs gaisrą visame aukšte.

– Bet aš skaičiau ataskaitą... Gaisro priežastis – be priežiūros paliktas lygintuvas kaimynės bute, – įsiterpė Peteris.

– Tikra tiesa, – patvirtino Jonas.

– Visai kaip ir dujų sprogimas, kuris būtų sukėlęs gaisrą Penelopės bute.

– Jo tikslas buvo sunaikinti pėdsakus, – paaiškino Lina. – Neradęs nuotraukos Almskugo bute, jį padegė ir nusekė vaikiną iki laivo.

– Tikėdamasis rasti nuotrauką, – baigė Saga, – ir nužudyti Bjorną su Penelope, kurių mirtis turėjo atrodyti kaip nelaimingas atsitikimas laive.

– Tik nusikaltėlis nežinojo apie paskutinę akimirką pasikeitusius planus – laive buvo ir Penelopės sesuo Viola.

Jonas nutilo akimirką prisiminęs lavoninėje matytą jauną merginą – trapų veidą ir raudoną dryžį, įsispaudusį ant krūtinės.

– Įsivaizduoju, kaip jaunuoliai sustoja kurioje nors saloje Mergelės įlankoje, kaip tik už Dalaro, – tęsė mintį. – Prieš pasirodant nusikaltėliui, Penelopė dėl kažkokios priežasties išlipo į krantą. Taigi patekęs į laivą užpuolikas išvydo Violą. Manydamas, kad ji ir yra Penelopė, nuskandino merginą geldoje ir nunešė kūną į laivo priekį. Laukdamas Bjorno ieškojo fotografijos, bet neradęs, ruošė laivo sprogimą. Eriksono ataskaita guli ant stalo. Mes nežinome, kas tiksliai nutiko, bet porai pavyko išvengti nusikaltėlio.

– Laivas su Violos Fernandez kūnu buvo paliktas.

– Nežinome, kaip jie bėgo, bet pirmadienį atsidūrė Šimendio saloje.

Benio lūpų kampučiai išsirietė:

– Osiano Valenbergo namuose? Jis buvo velniškai geras, tik negalėjo čia pritapti.

Karlosas lengvai kostelėjo ir gurkštelėjo kavos.

– Nusikaltėlis supratęs, kad pametė juos iš akių, grįžo ieškoti Penelopės bute, – ramiai kalbėjo Jonas. – Ten pasirodėme mes su Eriksonu ir jam sutrukdėme. Tą akimirką supratau, kad šįkart iš tiesų susidūrėme su grobu , pasaulinio lygio nusikaltėliu.

– Greičiausiai jis gali patekti į mūsų sistemas, stebėti bendravimą programa „Rakel“ ir taip toliau, – pridėjo Saga.

– Ar todėl jam pavyko rasti aukas Šimendio saloje? – paklausė Peteris.

– Mes to nežinome, – atsakė Lina.

– Bet kuriuo atveju, jis veikia labai greitai, – tarė Bauer. – Veikiausiai iškart po susidūrimo su Jonu ir Eriksonu jis grįžo į Dalarą.

– Kai pranešiau jūrų policijai, jis jau buvo ten, – susimąstęs Neslundas palinko virš stalo ir nuosekliai išdėliojo popierius.

– Kas nutiko? – paklausė Karlosas.

– Rekonstrukcija dar tik prasidėjo, – tarstelėjo Peteris, – bet jam kažkokiu būdu pavyko patekti į karinį jūrų policijos laivą, nužudyti Lenartą Johansoną ir Joraną Šiodiną, nuplaukti į Šimendio salą, ten nužudyti Bjorną Almskugą ir Osianą Valenbergą, susprogdinti laivą, susekti Penelopę ir sunaikinti gelbėtojų sraigtasparnį.

– Ir pradingti, – atsiduso Karlosas.

– Vis dėlto dėl puikaus Peterio Neslundo darbo mums pavyko išgelbėti Penelopę Fernandez, – nukreipė kalbą Jonas ir stebėjo, kaip susidomėjęs Polokas atsisuka į Neslundą.

– Įvykių eiga bus patikslinta, – pasakė Peteris, bet net pagirtas neįstengė nuslėpti nuožmumo, girdimo balse.

– Užtruks, – nelinksmai nusišypsojo Kofoedas.

– O kaip nuotrauka? Juk turi būti kokia nors reikšmė, – įsiterpė Eliasonas.

– Ten tik sumauta nuotrauka, – atsiduso Peteris.

– Dėl jos žuvo septyni žmonės, – rimtai pastebėjo Lina. – Ir žus dar daugiau, jei mes...

Jonas nutilo ir žvilgtelėjo pro langą.

– Fotografija – kaip spyna ir mums reikia rasti raktą.

– Kokį dar raktą? – paklausė Neslundas.

– Fotografą, – tarstelėjo Saga.

– Ar ne Penelopė Fernandez padarė nuotrauką? – susidomėjo Polokas.

– Tai paaiškintų, kodėl yra persekiojama! – kiek per garsiai šūktelėjo Karlosas.

– Galbūt, – sudvejojo Bauer.

– Ar yra prieštaraujančių argumentų? – paklausė Benis.

– Jonas netiki, kad fotografavo Fernandez, – atskleidė komisarė.

– Kas per velnias?! – beveik šaukte šaukė Peteris.

Karlosas tvirtai sučiaupė lūpas, dirstelėjo į stalą ir išmintingai tylėjo.

– Penelopė patyrusi šoką, taigi nežinome, koks buvo jos vaidmuo, – dėstė Saga.

Natanas atsikrenkštė ir persiuntė Karlo Palmkrunos testamento kopijas.

– Palmkruna turėjo banko sąskaitą Džersyje, – tarė jis.

– Mokesčių rojuje, – pritariamai linktelėjo Neslundas, išspjovė kramtomąjį tabaką, į stalą nusivalė nykštį nepastebėjęs pavargusio Karloso žvilgsnio.

– Ar galima pamatyti, ką turėjo sąskaitoje? – pasiteiravo Verneris.

– Niekaip negalime gauti jo vykdytų transakcijų, – atsakė Jonas. – Bet testamente kalbama apie devynis milijonus eurų.

– Jo finansinė padėtis nebuvo pati geriausia, taigi sunku suvokti, kad galėjo sukaupti tokią sumą nepažeisdamas įstatymų, – pasakė Polokas.

– Susisiekėme su „Transparency International“ – pasauline organizacija, kovojančia su korupcija, bet jie neturėjo duomenų apie Karlą Palmkruną ar kokį kitą SPI darbuotoją – nė menkiausios užuominos.

– Visą turtą Palmkruna paliko šešiolikmečiui berniukui Stefanui Bergkvistui, jis pasirodė esąs Karlo sūnus, nors juodu nebuvo pažįstami... Bet šis sudegė gaisre, praėjus trims dienoms po tėvo savižudybės.

– Berniukas taip ir nesužinojo, kas buvo jo tėvas, – tarė Saga.

– Pirminėje policijos ataskaitoje rašoma, kad tai nelaimingas atsitikimas, – pasakė Karlosas.

– Taip, bet ar galima manyti, kad gaisras, kilęs praėjus trims dienoms nuo Palmkrunos mirties, gali būti atsitiktinumas? – paklausė Jonas.

– Argi galėtų taip būti? – perklausė Eliasonas.

– Bet juk tai visiškas absurdas, – įraudęs įsiterpė Peteris. – Kam reikia žudyti sūnų, kurio tėvas net nebuvo matęs?

– Velniai griebtų, kodėl? – teiravosi Verneris.

– Čia visur įsivėlęs Palmkruna, – pareiškė Jonas ir spragtelėjo pirštais į nuotraukoje besišypsantį vyrą. – Fotografijoje, jį šantažavo, rado pasikorusį, jo sūnus žuvo ir dar šis sąskaitoje turėjo devynis milijonus eurų.

– Įdomi suma, – pritarė Bauer.

– Peržvelgėme jo memuarus, – pasakė Polokas. – Artimųjų neturėjo, jokių pomėgių, neinvestavo, neužsiėmė akcijomis ar...

– Jeigu tiesa, kad sąskaitoje Palmkruna turėjo šitiek pinigų, jie turi būti kažkaip susiję su jo darbu SPI, – dėstė Lina.

– Jis galėjo imti kyšius, – spėjo Saga.

– Follow the money (angl. sek paskui pinigus – vert. past. ), – sušnabždėjo Polokas.

– Turime pasikalbėti su Palmkrunos „įpėdiniu“ Akseliu Risenu, – stodamasis tarė Jonas. – Jei Palmkruna priėmė dar kokių nors įtartinų sprendimų, šis jau turėjo pastebėti.

68

Priežastis švęsti

Tolumoje, prie Aukštosios technikos mokyklos, Jonas išgirdo trimitus, švilpukų spengimą ir įnirtingą būgnų mūšą. Demonstracijos dalyviai, maždaug septyniasdešimt jaunuolių, apsiginklavusių antifašistine simbolika, leidosi Odeno gatve. Rankose nešė plakatus, vaizduojančius jų požiūrį į saugumo policijos elgesį su „Brigados“ nariais. Lina matė ryškią vaivorykštės vėliavą, kūjį su pjautuvu, girdėjo jaunus, guvius balsus skanduojant: saugumas smirdi fašizmu, o valstybė – terorizmu!

Įsismarkavęs Odeno gatvės šurmulys nutilo, kai Jonas Lina ir Saga Bauer pasuko į idilišką Bregavo gatvę, nusidriekusią aukštyn link Engelbrechto bažnyčios. Susisiekę su SPI, jie sužinojo, kad generalinis direktorius šią popietę dirba namuose.