Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

– Taip, būtent, – tarė ir atsikrenkštė.

– Pradėkite nuo pradžių, – paragino Karlosas.

– Taigi... Penelopė Fernandez yra taikos aktyvistė ir Švedijos taikos ir arbitražo bendrijos pirmininkė, – tęsė komisarė. – Ji palaikė ilgalaikius santykius su Bjornu Almskugu, klubo „Debaser“, esančio Piliečių aikštėje, barmenu. Ji gyvena Šv. Pauliaus gatvėje 3, o Bjornas – Pontonjero gatvėje 47. Penelopės Fernandez namuose lipniąja juosta prie kambario durų buvo priklijuota nuotrauka.

Saga Bauer ant sienos parodė nuotraukos kopijos projekciją.

– Fotografuota 2008 metų pavasarį Frankfurte.

– Atpažįstame Palmkruną, – tarė Karlosas.

– Taip, tikrai, – patvirtino Saga, rodydama į ložėje sėdinčius žmones. – Štai čia – Pontusas Salmanas, ginklų gamintojos „Silencia Defence“ vadovas, o čia – ne kas kitas, kaip Rafaelis Guidis. Jis žinomas prekiautojas ginklais, ilgai vadintas šios srities arkangelu, turėjęs verslo ryšių Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.

– O damą pasikvietė išgerti kavos? – susidomėjo Benis Rubinas.

– Tai Agata al Haži, – šypsodamasi paaiškino pareigūnė. – Ji Sudano vyriausybės patarėja karo klausimais, glaudžiai susijusi su prezidentu Omaru al Baširu.

Benis stipriai trinktelėjo delnu į stalą, sugavęs susierzinusio Poloko žvilgsnį, iššiepė dantis.

– Ar tai įprasta? – paklausė Karlosas. – Ar tai įprastas susitikimas?

– Manyčiau, kad taip, – atsakė Bauer. – Susitikime jie kalbėjo apie didelę amunicijos siuntą Sudano armijai. Sandoris buvo politinė paslaptis, jis būtų įvykęs, jei Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Hagoje nebūtų išdavęs prezidento al Baširo arešto orderio.

– Tai įvyko 2009 metais? – pasitikslino Natanas.

– Kažką praleidau, – tarstelėjo Eliasonas.

– Tam nebuvo skiriama daug dėmesio, – pritarė Saga. – Prezidentas kaltinamas kankinimais, represijomis ir genocidu Darfūre.

– Taigi sandoris neįvyko, – konstatavo Karlosas.

– Ne, – patvirtino ji.

– O nuotrauka? Kuo ji ypatinga? Niekuo? – nerimo Verneris.

– Penelopė Fernandez nemanė, kad fotografija gali kelti grėsmę, jei priklijavo ją ant durų, – nutarė Saga.

– Nors manė, kad ji svarbi, – įsiterpė Karlosas.

– Šito nežinome, galbūt tai tebuvo priminimas, koks iš tiesų yra pasaulis, – spėjo Saga. – Kad kažkur tolumoje esama kovotojų už taiką, o pačioje viršūnėje – galingieji kelia šampano taures.

– Tikimės netrukus išgirsti Penelopės Fernandez versiją. Esame beveik tikri, kad už viso to slypi Bjornas Almskugas, – kalbėjo Jonas. – Galbūt apie nuotrauką šis žinojo daugiau nei Penelopė, o gal tik bandė savo laimę, bet liepos 2 dieną interneto kavinėje iš anoniminės pašto dėžutės vaikinas išsiuntė elektroninį laišką Karlui Palmkrunai. Jie susirašinėjo: Bjornas suprato, kad nuotrauka gali sukompromituoti valdininką ir norėjo ją parduoti už milijoną kronų.

– Klasikinis šantažas, – sumurmėjo Polokas.

– Bjornas nuotrauką vadino gėdinga, – įsiterpė Saga. – Tai verčia abejoti, ar jis suprato, kaip skaudžiai sureaguos Palmkruna.

– Almskugas manė valdąs situaciją, – kalbėjo Jonas. – Tad labai nustebo perskaitęs Palmkrunos atsakymą, kuriame šis aiškina, kad Bjornas nesupranta, kur veliasi, ir galiausiai liepia atsiųsti jam nuotrauką, kol dar nevėlu.

Lina gurkštelėjo vandens.

– Kokie tie laiškai? – greitai paklausė Natanas. – Sakei, jie rimti, bet ar agresyvūs?

Jonas papurtė galvą ir išdalijo susirašinėjimo kopijas.

– Nemanau, kad laiškai agresyvūs, bet rimti ir pavojingi.

– Kas nutiko paskui?

– Trečiadienį prieš išvažiuodama namų tvarkytoja padėjo Palmkrunai pakabinti kilpą.

Peteris nusijuokė:

– Kodėl?

– Dėl nugaros operacijos vyras nepajėgė pats, – atsakė Saga.

– Štai kaip, – pasakė Karlosas persibraukdamas per burną.

– Kitą dieną, apie pietus... Manome, kad paštas jau buvo pristatytas, – tęsė Jonas. – Tada Palmkruna skambino į Bordo ir...

– Negalėjome atsekti tikrojo numerio, – įsikišo Bauer.

– Galėjo būti skambinta į visai kitą šalį ar pasaulio dalį, o galbūt tai buvo vietinis skambutis, – paaiškino Jonas. – Bet kuriuo atveju, pokalbis buvęs labai trumpas, keturiasdešimties sekundžių. Galbūt jis paliko balso pašto žinutę. Veikiausiai papasakojo apie nuotrauką bei šantažuotoją ir paprašė pagalbos.

– Paskui... Po keleto minučių Palmkrunos namų tvarkytoja skambino Stokholmo taksi ir užsakė automobilį, nuvešiantį Karlą į Arlandos oro uostą. Po pokalbio praėjus lygiai valandai ir penkiolikai minučių, suskambo telefonas. Palmkruna jau buvo spėjęs apsivilkti paltą ir apsiauti batus, bet vis dėlto grįžo atsiliepti. Skambino iš Bordo, telefono numeris tas pats, kuriuo skambino jis. Šis pokalbis užtruko dvi minutes. Šantažuotojui Palmkruna išsiuntė paskutinį laišką: „Dabar jau per vėlu: ir tu, ir aš mirsime.“ Šeimininkė gavo laisvą dieną, sumokėjo laukiančiam taksi vairuotojui ir išvažiavo namo. Nenusivilkęs palto, Karlas įžengė į mažąją svetainę, pastatė diplomatą ant krašto ir, pasilypėjęs ant jo, pasikorė.

Visi tylėjo.

– Tai dar ne pabaiga, – ramiai tęsė Lina. – Palmkrunos skambutis kažką sužadino... Buvo pasamdytas tarptautinis problemų sprendėjas – profesionalus žudikas turėjo sunaikinti bet kokius įkalčius ir pasirūpinti nuotrauka.

– Kaip dažnai, turiu omenyje Švediją, pasitaiko samdomi profesionalūs žudikai? – skeptiškai paklausė Karlosas. – Imantis tokių veiksmų turbūt rizikuojama didelėmis pinigų sumomis.

Jonas abejingai pažvelgė į jį:

– Taip.

– Kalbėdamas telefonu Palmkruna turbūt perskaitė šantažuotojo laišką, kuriame buvo nurodytas sąskaitos numeris, – pasakė Saga.

– Rasti, kam priklauso sąskaita, nelabai sudėtinga, – sumurmėjo Verneris.

– Maždaug tuo pat metu, kai valdininkas nuspyrė diplomatą, Bjornas Almskugas buvo interneto kavinėje „Dreambow“, – toliau dėstė komisaras. – Jis atidarė anoniminę pašto dėžutę, kurioje buvo du laiškai nuo Palmkrunos.

– Veikiausiai tikėjosi, kad šis perves pinigus, – paaiškino Bauer.

– Bet gavo Palmkrunos įspėjimą ir trumpą prierašą, esą jau per vėlu ir jie abu žus.

– Dabar abu negyvi, – patvirtino Polokas.

– Galima tik spėlioti, kaip išsigando Bjornas, – tarė Saga. – Jis juk nebuvo tikras šantažuotojas, tik norėjo pasinaudoti gautu šansu.

– Ką jis darė vėliau?

Peteris stebėjo juos išsižiojęs. Eliasonas ištiesė jam stiklinę vandens.

– Bjornas gailėjosi ir nutarė nusiųsti nuotrauką Palmkrunai, jis nėrėsi iš kailio.

– Bet kai rašė laišką, kuriame žadėjo atsiųsti fotografiją, Karlas jau buvo miręs, – kalbėjo Jonas.

– Bėda ta, kad nuotrauka buvo priklijuota prie durų Penelopės namuose, – tęsė Bauer. – Ši nieko nežinojo apie šantažą.

– Almskugui reikėjo gauti nuotrauką ir neišsiduoti, – linktelėjo Tomis Kofoedas.

– Nežinome, kaip tikėjosi pasiaiškinti, – šypsodamasi pasakė Saga. – Greičiausiai jį apėmė panika, norėjo viską pamiršti, tikėjosi, kad problemos išnyks, kai tik išplauks į salyną.

Jonas atsistojo, priėjo prie lango ir apsidairė. Moteris glėbyje nešėsi vaiką ir stūmė vežimėlį, pilną maisto.

– Kitą rytą Penelopė taksi išvyko į televiziją, ketindama dalyvauti debatų laidoje, – šnekėjo komisarė. – Vos jai išėjus iš namų, Bjornas nuskubėjo į butą, nuplėšė nuotrauką, nubėgo į „Slusen“ metro stotelę, sėdo į traukinį, važiuojantį į Centrinę stotį, spaudos kioske nusipirko voką bei pašto ženklą, išsiuntė laišką Palmkrunai, paskui nuskuodė į interneto kavinę ir parašė paskutinį kartą Karlui, kuriame pranešė, kad fotografija jau išsiųsta. Tada Almskugas nuvyko namo, paėmė savo ir Penelopės krepšius ir iškeliavo į motorinių laivų klubą Longholmene. Tuo metu iš Karlaplano Fernandez metro tiesiu keliu važiavo į Hornstulą, Longholmeną turėjo pasiekti pėsčiomis.