Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Kūrinys prasideda graudžia romų melodija, lėtai ir sodriai, bet tempas staiga greitėjo. Melodija aidėjo vis vikriau, lyg vasaros nakties prisiminimas.

Tempas tapo neįtikėtinai greitas.

Akselis grojo, nes jautėsi laimingas, negalvojo, tik leido pirštams bėgioti, tekėti drauge su putojančiu, burbuliuojančiu melodijos upeliu. Jis šypsojosi pats sau galvodamas apie paveikslą, kabantį senelio svetainėje. Senelis pasakojo, kad tai puikiausia Ernsto Josefsono „Vandenio“ versija. Vaikystėje Akselis mėgo pasakojimus apie šį trolį, savo puikiu grojimu įviliodavusį žmones į mirtinus spąstus.

Tą akimirką Akselis manė prilygstąs Vandeniui – tam nuogam jaunuoliui, grojančiam vandenyje. Skirtumas tarp Akselio ir Josefsono „Vandenio“ buvo Akselio laimė.

Strykas glostė stygas kvapą gniaužiančiu greičiu. Jam nerūpėjo, kad išsidraikė arklio ašutai.

Taip ir turi būti grojamas Ravelis, manė jis, džiaugsmingai, o ne įmantriai. Ravelis – laimingas jaunas kompozitorius. Jis leido pasibaigusioms natoms rezonuoti, suktis kaip tam vėjo pagautam sniegui. Akselis nuleido stryką ir jau buvo benusilenkiąs žiemos grožiui, kai už savęs išgirdo kažką judant.

Jis atsisuko, tarpduryje stovėjo Greta. Ji buvo apsigobusi antklode, žvelgė į jį keistomis tamsiomis akimis.

Vaikinas susirūpino jos veide pamatęs rimtį.

– Kas nutiko?

Ji neatsakė, tik sunkiai nurijo seiles. Merginos skruostais tekėjo pora didelių ašarų.

– Kas nutiko, Greta? – pakartojo jis.

– Sakei, kad nesimokei, – monotoniškai ištarė ši.

– Ne, aš... Aš... – skiemenavo Akselis. – Juk sakiau, kad man nesunku išmokti naują kūrinį.

– Sveikinu.

– Yra visai ne taip, kaip tau atrodo.

Ji papurtė galva.

– Negaliu patikėti, kaip galėjau būti tokia kvaila.

Akselis padėjo smuiką ir stryką, bet Greta nuskubėjo į miegamąjį ir uždarė duris. Jis užsitempė džinsus, kabėjusius ant kėdės atkaltės, nuėjo prie durų ir pasibeldė.

– Greta? Ar galiu užeiti?

Ši neatsakė. Vaikinui pasidarė silpna, nerimo gniužulas augo. Po valandėlės ji pasirodė, buvo susirinkusi visus daiktus. Nežiūrėdama į draugą, mergina nuėjo į flygelį, susidėjo smuiką ir išėjo.

* * *

Filharmonija buvo sausakimša. Greta turėjo groti pirma. Ji nė nepažvelgė į Akselį, atėjusi nepasisveikino. Ji vilkėjo tamsiai mėlyno aksomo suknelę, segėjo paprastą vėrinį su širdelės formos pakabučiu.

Akselis sėdėjo ložėje, prisimerkęs laukė pasirodymo. Buvo visiškai tylu. Girdėti tik lengvas švilpimas, sklindantis iš dulkėto ventiliatoriaus. Jaunėlis Robertas priėjo prie Akselio.

– Ar nesėdėsi su mama? – paklausė jis.

– Aš labai jaudinuosi... Negaliu žiūrėti, kaip tu groji. Geriau jau palauksiu čia.

– Ar Greta jau pradėjo?

– Taip, skamba gražiai.

– Ką ji groja? Tartinio sonatą smuikui?

– Ne, kažką Bethoveno.

– Gerai, – sumurmėjo Akselis.

Jie sėdėjo tylėdami. Po valandėlės kažkas pasibeldė. Akselis atsistojo, už durų moteris paaiškino, kad netrukus bus jo eilė groti.

– Sėkmės, – palinkėjo Robertas.

– Ačiū, – padėkojo vyresnėlis, paėmė smuiką ir nusekė paskui moterį.

Salė griaudėjo nuo plojimų – Akselis spėjo pamatyti, kaip Greta nulipa nuo scenos ir nuskuba į savo kambarėlį. Vaikinas patraukė prie praėjimo, bet buvo priverstas laukti, kol vedėjai jį pristatys. Išgirdęs savo vardą žengė į stipriai apšviestą sceną ir nusišypsojo klausytojams. Jam pasakius, kad ketina groti Ravelio „Čigoniukę“, per salę nuvilnijo šnaresys.

Jis užsidėjo smuiką, pasiruošė stryką ir ėmė groti tą melancholišką įžangą, vedančią prie neįtikėtinai greitos melodijos. Publika sulaikė kvapą. Akselis girdėjo grojąs nepaprastai, bet šį kartą melodija nebuvo panaši į čiurlenantį upelį. Jo grojime skambėjo ne džiaugsmas, o tikrojo Vandenio rūstumas. Grojo karščiuodamasis iš sielvarto. Kai jau buvo sugrojęs tris minutes, o melodija panėšėjo į naktinį lietų, ėmė sąmoningai praleidinėti pavienes natas, šiek tiek klydo, kol galiausiai sustojo.

Salėje buvo tyla.

– Atsiprašau, – sušnabždėjo ir paliko sceną.

Publika mandagiai paplojo. Jo motina atsistojo ir nusekusi iš paskos sustabdė jį koridoriuje.

– Ateik, berniuk, – kreipėsi ir uždėjo rankas jam ant pečių. Moteris paglostė skruostą, balsas buvo šiltas ir prikimęs: – Buvo nuostabu, puikiausias mano kada nors girdėtas atlikimas.

– Atleisk, mama.

– Ne, – atsakė ir nusisukusi išėjo.

Akselis grįžo į ložę pasiimti drabužių, bet jį sustabdė garsusis dirigentas Herbertas Blumstedas.

– Skambėjo puikiai, kol nepradėjai vaidinti, kad klysti, – ramiai pasakė šis.

* * *

Akseliui grįžus, namuose buvo kurtinančiai tylu. Tai buvo vėlus vakaras. Jis patraukė į mansardą, perėjo muzikos kambarį ir pagaliau atsidūręs miegamajame uždarė duris. Galvoje tebeskambėjo muzika. Girdėjo paties sugrotas natas, kai lėtino tempą, kol pagaliau nutilo.

Jis vis sustodavo.

Atsigulęs ant lovos Akselis užmigo šalia smuiko dėklo. Rytą nubudo suskambus telefonui. Girgždančiomis grindimis kažkas nuėjo į valgomąjį. Po valandėlės pasigirdo žingsniai laiptinėje. Nesibeldusi mama įėjo į miegamąjį.

– Kelkis, – rimtai tarė.

Akselis išsigando pamatęs motiną. Jos skruostai tebebuvo drėgni nuo ašarų.

– Mama, aš nesuprantu...

– Nutilk, – tyliai nutraukė ji. – Skambino rektorius ir...

– Jis nekenčia manęs...

– Užsičiaupk! – sušuko ji.

Abu nutilo, drebančia ranka moteris užspaudė burną, ašaros tekėjo skruostais.

– Tai dėl Gretos, – pagaliau pasakė. – Ji pasitraukė iš gyvenimo.

Akselis žiūrėjo į mamą stengdamasis suprasti.

– Ne, aš...

– Jai buvo gėda. Jai derėjo groti daugiau, kaip tu ir žadėjai, bet aš žinojau... Jai nereikėjo čia būti... Nesakau, kad čia tavo kaltė, Akseli, visai ne. Mergaitė nusivylė pati savimi ir negalėjo ištverti...

– Mama, aš...

– Ša, – Alisa nutildė sūnų. – Viskas baigta.

Ji išėjo iš kambario, lipnioje prietemoje Akselis atsistojo, apsisuko, iš dėklo išėmė trapų instrumentą ir iš visų jėgų trenkė jį į grindis. Kaklelis nulūžo, po kambarį išsibarstė korpuso nuolaužos ir stygos. Vaikinas darkart užmynė smuiko likučius.

– Ką darai, Akseli?

Jaunėlis Robertas įskubėjo į kambarį ketindamas sustabdyti brolį, bet Akselis jį atstūmė. Robertas akimirką atsišliejo į didžiąją lentyną, bet vėl puolė prie brolio.

– Grodamas suklydai, didelio čia daikto. Sutikau Gretą, ji taip pat pridarė klaidų, visiems pasitaiko...

– Užsičiaupk! – šaukė Akselis. – Niekada daugiau nekalbėk man apie ją!

Robertas spoksojo į brolį, tada apsisuko ir išėjo. Akselis nesiliovė trypęs skiedrų tol, kol nebuvo galima pamatyti ten buvus smuiko.

Johano Fredriko Bervaldo konkursą laimėjo Siras Sasakis iš Japonijos. Greta suklydo net grodama lengvąjį Bethoveno kūrinį. Grįžusi namo išgėrė saują migdomųjų ir užsirakino kambaryje. Kai ryte neatėjo pusryčiauti, ją rado gulinčią lovoje.

Akselis nugrimzdo į prisiminimus, lyg į povandeninio miesto purvą, jūrinius dumblius, tolyn nuo savo minčių. Vyras žvelgė į Beverli, jos didelės akys buvo panašios į Gretos. Dirstelėjo į virtuvinį rankšluostėlį, kurį laikė rankoje, tada į skystį, išsiliejusį ant stalo, mirguliuojantį moters, grojančios citra, raižinį.

Pro langą sklindanti šviesa apšvietė apskritą mergaitės pakaušį, kai ji nusisuko apžiūrėti ant sienos kabančių smuikų.