Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Alisa Risen atėjo pasisveikinti, ji buvo pakilios nuotaikos, skruostai švytėte švytėjo iš pasitenkinimo.

– Kaip gerai, kad vienas kitam padedate! Turi būti griežta Akseliui, kitaip jis aptings.

– Pastebėjau, – nusijuokė Greta.

Greta Stiernlud buvo pramonininko, kuriam priklausė nemaži „Saab Scania“ ir „Enskilda Banken“ akcijų paketai. Tėvai išsiskyrė, kai ji buvo maža, ir nuo to laiko niekada nebematė mamos, mergaitė augo su tėvu. Labai seniai, galbūt, kai dar nebuvo gimusi, šis nutarė, kad jo dukra bus smuikininkė.

Greta atsistojo šone. Blizgantys garbanoti plaukai krito ant pečių. Ji vilkėjo balta palaidine, languotu sijonu, tamsiai mėlyna liemene ir mūvėjo dryžuotas pėdkelnes. Mergaitė išsiėmė smuiką, pasiruošė smakro geldelę, medvilnine nosinaite nubraukė nuo stygų dulkeles, įtempė stryką ir pasidėjo natas. Paskubomis patikrino, ar dėl temperatūros pokyčių neišsiderino smuikas, ir ėmė groti. Kaip visada jos akys buvo primerktos, žvelgė kažkur arti. Ilgos blakstienos metė šešėlį ant įraudusių skruostų. Akselis puikiai žinojo kūrinį – Bethoveno pirmasis kvartetas styginiams. Rimtų ieškojimų tema.

Klausydamasis vaikinas šypsojosi, mąstydamas, kad Greta turi įgimtą muzikos jausmą, jos interpretacijos buvo nuoširdžios, ir tai kėlė pagarbą.

– Gražu, – tarė jis Gretai baigus.

Ji pervertė natų puslapį ir papūtė šilto oro į sustingusius pirštus.

– Aš negaliu apsispręsti... Na, žinai, tėtis nusprendė, ką turėčiau groti, sako, kad tai turėtų būti Tartinio sonata smuikui g-moll.

Mergaitė nutilo, perbėgo natų puslapį akimis, bandė įsiminti sudėtingą legato skaičiuodama šešioliktinėmis.

– Bet nežinau, aš...

– Ar galiu išgirsti? – paklausė Akselis.

– Skamba baisiai, – nuraudo Greta.

Pabaigą grojo įsitempusi, tokia graži ir liūdna, bet grodama aukščiausias natas, kai melodija turėjo neramiai suliepsnoti, pametė ritmą.

– Velnias, – sušnabždėjo mergaitė nuleisdama smuiką. – Dirbau kaip jautis, bet turiu susiimti grodamas šešioliktines ir trioles, kurios...

– Man patiko siūbavimas, lyg būtum nukreipusi milžinišką veidrodį į...

– Pridariau klaidų, – dar labiau nuraudo ji. – Atleisk, tu tik bandei būti malonus, žinau, bet aš privalau groti tiksliai. Kvaila, kad konkurso išvakarėse net negaliu apsispręsti, kurį kūrinį groti – lengvąjį ar sudėtingąjį.

– Moki abu, taigi...

– Nemoku, turėtų būti iššūkis.... Duok man dar tris valandas, tik tris, ir rytoj jau galėsiu imtis Tartinio.

– Negali groti Tartinio vien todėl, kad taip nori tavo tėtis...

– Bet jis teisus.

– Ne, – paprieštaravo Akselis, lėtai sukdamas suktinę.

– Lengvąjį kūrinį aš moku, – kalbėjo mergaitė. – Bet jis neypatingas. Įdomu, ką pasirinks japonas.

– Negalima taip galvoti.

– Kaip tada galvoti? Nė karto nemačiau tavęs grojančio. Ar bent išrinkai, ką grosi rytoj?

– Ravelį, – atsakė jis.

– Ravelį? Negrojęs namie?

Greta nusijuokė.

– Tu nejuokauji?

– Ne, grosiu Ravelio „Čigoniukę“.

– Atleisk, Akseli, tavo pasirinkimas beprotiškas. Kūrinys pernelyg sudėtingas, per greitas, įnoringas ir...

– Noriu groti kaip Perlmanas, tik neskubėdamas... Kūrinys išties nėra toks greitas.

– Akseli, jis žiauriai greitas, – šypsojosi mergaitė.

– Medžiojamam kiškiui... Vilkui viskas atrodo pernelyg lėta.

Ji vangiai pažvelgė į vaikiną.

– Kur perskaitei?

– Sakoma, kad čia Paganinio žodžiai.

– Aha, taigi turiu jaudintis tik dėl japono, – pasakė ji ir pasiruošė smuiką. – Tu nerepetuoji, Akseli, Ravelio „Čigoniukės“ nesugrosi.

– Ne taip sunku, kaip žmonės kalba, – atsakė šis prisidegdamas suktinę.

– Ne, – nusišypsojo mergaitė ir ėmė groti.

Staiga nutilo ir valandėlę žvelgė į berniuką.

– Grosi Ravelį?

– Taip.

Greta surimtėjo.

– Melavai man ir pastaruosius ketverius metus kasdien ruošeisi groti „Čigoniukę“?

– Apsisprendžiau tą akimirką, kai manęs paklausei.

– Kaip gali būti toks bukagalvis? – juokėsi mergaitė.

– Man nesvarbu, jei liksiu paskutinis, – pasakė Akselis guldamas ant sofos.

– Man svarbu, – ramiai pareiškė mergaitė.

– Žinau, bet bus ir kitų progų.

– Tik ne man.

Greta pradėjo sunkųjį Tartinio kūrinį, šįkart jis skambėjo geriau, bet ji ir vėl sustojo ir keliskart pakartojo sudėtingą dalį.

Akselis paplojo, uždėjo Deivido Buvio albumą „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“ ir nuleido adatėlę ant plokštelės. Tada atsigulė, užsimerkė ir ėmė dainuoti:

Ziggy really sang, screwed up eyes and screwed down hairdo. Like some cat from Japan, he could lick’em by smiling. He could leave’em to hang. 8

Greta sudvejojo, bet padėjusi smuiką prisiartino prie Akselio ir perėmė suktinę – keliskart įtraukė, užsikosėjo ir vėl grąžino.

– Ar galima būti tokiu kvailiu kaip tu? – tarė ir lengvai perbraukė jam per lūpas.

Mergaitė pasilenkė ir pabandė pabučiuoti į lūpas, bet nuslydo, pabučiavo į skruostą. Atsiprašydama burbtelėjo ir pabučiavo darkart. Paskui jie bučiavosi atsargiai, siekdami vienas kito. Akselis nuvilko jos liemenę, įsielektrinę plaukai spragsėjo. Vaikinas staiga atitraukė ranką, kai palietus mergaitės skruostą nutrenkė elektra. Įsitempę jie nusišypsojo ir vėl ėmė bučiuotis. Berniukas atsegė baltos išlygintos palaidinės sagutes ir neatsegęs liemenėlės palietė nedideles krūtis. Ji nuvilko Akselio marškinėlius. Ilgi išsidraikę plaukai kvepėjo sniegu ir žiema, bet kūnas buvo šiltas lyg ką tik iškepta duona.

Pora nuėjo į miegamąjį ir klestelėjo ant lovos.

Drebančiomis rankomis Greta nusisegė sijoną ir prilaikė kelnaites, kad Akseliui traukiant pėdkelnes jos nenuslystų.

– Kas nutiko? – paklausė jis. – Nori, kad baigčiau?

– Nežinau, o tu nori baigti?

– Ne, – šypsojosi.

– Aš truputį jaudinuosi, – atvirai pasakė ji.

– Nors ir esi vyresnė nei aš.

– Būtent, tau juk tik septyniolika – net neteisinga.

Akselio širdis daužėsi nutraukiant jos kelnaites. Mergina gulėjo nekrustelėdama, kai jis bučiavo pilvą, mažas krūtis, kaklą, smakrą, lūpas. Ji atsargiai atmetė koją, Akselis atsargiai atsigulė ant jos, jo kojos prisispaudė prie jos šlaunų. Gretos skruostai liepsnojo, kai vaikinas įėjo. Ji stipriau priglaudė Akselį, įsikabino į jo kaklą, nugarą ir kiekvieną kartą jam grimztant joje sudejuodavo.

Kai jų ugnis nurimo, nuogais kūnais tekėjo šiltas prakaitas. Abu gulėjo užmerktomis akimis ir netrukus užmigo.

_______________

8 Angl. Zigis tikrai dainavo, užmerkęs akis, susitaršiusiais plaukais. Tarsi koks katinas iš Japonijos, gebantis juos įveikti šypsena, galintis juos palikti kadaruoti. (Vert. past.)

63

Johano Fredriko Bervaldo konkursas

Kai Akselis nubudo, lauke jau buvo šviesu, kaip ir tą dieną, kai viską prarado. Jaunuoliai neužsitraukė užuolaidų, apsikabinę užmigo pavargę ir laimingi.

Vaikinas atsikėlė, pažvelgė į dar miegančią Gretą, į ramut ramutėlį jos veidą ir storą antklodę, į kurią ši buvo įsisupusi. Jis nuėjo prie durų, stabtelėjo prie veidrodžio ir valandėlę įsistebeilijo į savo septyniolikmečio kūną. Atsargiai užvėrė duris, nuėjo į flygelį, iš dėklo išsitraukė smuiką, užsidėjo ant peties, atsistojo prie lango, kur driekėsi žiemos rytas, vėjo pagautas sniegas liežuviais sūkuriuodamas krito nuo stogo, ir nieko nelaukdamas pradėjo mintinai groti Moriso Ravelio „Čigoniukę“.