Jonas savo kabinete kriminalinės policijos patalpose skaitė Disos atsiųstą atvirlaiškį iš konferencijos, vykusios Gotlande. „Perduodu meilės laišką nuo slaptos gerbėjos. Apkabinu, Disa.“ Veikiausiai ilgai užtruko ieškodama atviruko, kuris tikrai būtų galėjęs jį pašiurpinti. Vyras apvertė atviruką, kitoje pusėje spausdintinėmis raidėmis užrašyta Sex on the beach (angl. seksas paplūdimyje – vert. past. ) ir pavaizduotas į rožinį bikinį įsispraudęs baltas pudelis su akiniais nuo saulės. Šuo įsitaisęs ant šezlongo, šalia – aukšta kokteilio taurė. Kažkas pabeldė į duris, Jono šypsena dingo pamačius susirūpinusį Natano Poloko veidą.
– Karlas Palmkruna turtą paliko sūnui, – tarė šis.
– Nemaniau, kad jis turėjo giminių.
– Berniukas negyvas, buvo tik šešiolikos, vakar nutiko tikra nelaimė.
– Vakar? – pasitikslino Lina.
– Stefanas Bergkvistas gyveno tik trimis dienomis ilgiau nei tėvas, – lėtai šnekėjo Natanas.
– Kas nutiko?
– Tiksliai nesupratau, kažkas, susiję su jo motociklu. Tikiuosi gauti pirminę ataskaitą.
– O ką žinai tiksliai?
Išstypęs vyras su žilų plaukų uodega klestelėjo ant kėdės.
– Keliskart šnekėjau su jo mama Siv Bergkvist ir jos sugyventiniu Miku Johansonu. Sužinojau, kad Siv dirbo Palmkrunos sekretore Ketvirtojoje karinio jūrų laivyno flotilėje. Santykiai truko neilgai. Ji pastojo, tai sužinojęs Karlas norėjo, kad jai būtų atliktas abortas. Grįžusi į Vesterosą, moteris pagimdė ir visą laiką teigė, kad tėvas nežinomas.
– Ar Stefanas žinojo, kad Karlas Palmkruna buvo jo tėvas?
Natanas papurtė galvą, prisimindamas moters žodžius: „Berniukui sakiau, kad jo tėtis miręs, miręs dar prieš jam gimstant.“
Pasigirdo beldimas, pasirodė Anja Larson, ant stalo padėjo dar šiltą, ką tik atspausdintą ataskaitą.
– Nelaimingas atsitikimas, – pasakė ir nieko daugiau neaiškindama išėjo.
Jonas paėmė plastikinį aplanką ir pradėjo skaityti nuo pat techninio tyrimo detalių. Mirties priežastis buvo ne apsinuodijimas anglies monoksidu, bet nudegimai, atsiradę dėl didelio karščio. Prieš mirtį oda buvo sutrūkinėjusi, raumenys susitraukę. Dėl karščio trūko kaukolė ir ilgesni kaulai. Patologas konstatavo hematomą, užvirus kraujui atsiradusią tarp kaukolės ir kietojo smegenų dangalo.
– Siaubinga, – burbtelėjo Lina.
Gaisravietės tyrimą sunkino tai, kad iš pašiūrės, kurioje buvo rasti Stefano Bergkvisto palaikai, beveik nieko neliko. Tik smilkstanti pelenų krūva, juodi metalo gabalai ir suanglėjęs kūnas šalia anksčiau buvusių durų liekanų. Pirminė policijos versija buvo paremta vienintelio liudytojo, pranešusio ugniagesiams, pasakojimu. Jis matė liepsnojantį motociklą, nuvirtusį taip, kad nebuvo įmanoma atidaryti durų. Bako dangtelis buvo atsuktas, tekėjo degalai. Dėl ko įsižiebė ugnis, policijos ataskaitoje neminima, bet gali būti, kad taip nutiko dėl numestos nuorūkos.
– Palmkruna mirė, – lėtai tarė Polokas. – Visą turtą paliko sūnui, po trijų dienų mirė ir šis.
– Palikimas atiteks motinai? – pasiteiravo Jonas.
– Taip.
Abu nutilo, koridoriuje aidėjo platūs, sunkūs žingsniai, į kabinetą įžengė Tomis Kofoedas.
– Atidariau Palmkrunos saugyklas – sutrimitavo jis. – Nieko nebuvo, tik šitas.
Rankoje jis laikė dailiai įrištą odinę knygelę.
– Kas čia? – paklausė Polokas.
– Biografija, – tarė Kofoedas. – Šiam socialiniam sluoksniui tai gana būdinga.
– Turi omenyje rašyti dienoraštį?
Tomis gūžtelėjo.
– Veikiau asmeniniai, ne leidybai skirti memuarai. Turėtų tapti šeimos istorijos dalimi. Rankraštis. Prasideda nuo giminės medžio, tėvo karjeros, toliau nuobodžiai rašo apie mokyklos, studijų, karo tarnybos laikus, darbus... Aprašo nevykusius bandymus investuoti, finansinės padėties nuosmukį, žemės pardavimą ir nuosavybę. Labai sausas rašinys.
– O sūnus?
– Santykius su Siv Bergkvist aprašo trumpai, it kokią nelaimę, – atsakė Kofoedas giliai įkvėpdamas. – Bet vėliau ėmė minėti Stefaną gyvenimo aprašyme, o paskutiniuosius aštuonerius metus nerašo nieko daugiau, tik apie sūnų. Jis stebėjo berniuko gyvenimą iš šalies, žinojo, kokią šis lanko mokyklą, kuo domisi, kas jo draugai. Keliskart pažymi, kaip turi būti dalijamas jo palikimas. Regis, visus pinigus taupė berniukui. Galiausiai aprašo, kaip susitiks su sūnumi, kai šis sulauks pilnametystės. Palmkruna tikėjosi, kad sūnus jam atleis ir po tiek metų jie pagaliau susipažins. Tik apie tai ir tegalvojo... O dabar abu negyvi...
– Košmaras, – sumurmėjo Polokas.
– Kažką sakei? – paklausė Jonas žvelgdamas į jį.
– Sakiau, kad tai košmaras, – nesuprasdamas atsakė Natanas. – Jis darė viską dėl sūnaus ateities, o šis jį pergyveno tik trimis dienomis. Mirė nė nesužinojęs, kas buvo jo tėvas.
60
Dar truputį
Akseliui pasirodžius miegamajame Beverli jau gulėjo lovoje. Praeitą naktį jis temiegojo dvi valandas, iš nuovargio svaigo galva.
– Kiek laiko trunka Everto kelionė į čia? – tvirtai paklausė ji.
– Kalbi apie savo tėvą? Gal kokias šešias valandas.
Ji pakilo ir patraukė link durų.
– Ką ruošiesi daryti? – pasiteiravo Akselis.
Mergaitė atsisuko.
– Gal jis sėdi automobilyje ir manęs laukia.
– Juk žinai, kad jis neatvažiuoja į Stokholmą.
– Tik noriu pažvelgti pro langą ir įsitikinti.
– Galima jam paskambinti, norėtum?
– Jau bandžiau.
Vyras ištiesė ranką, atsargiai palietė jos skruostą ir mergaitė vėl atsisėdo ant lovos.
– Pavargai? – paklausė ši.
– Beveik sergu.
– Nori, kad miegočiau kartu?
– Būk gera.
– Manau, rytoj tėtis norės su manimi pasikalbėti, – tyliai tarė ji.
Akselis linktelėjo:
– Galėsite tai padaryti rytoj.
Žvelgdama didelėmis žibančiomis akimis Beverli atrodė jaunesnė nei bet kada.
– Eik gulti, – pasakė ji. – Atsigulk ir pamiegok, Akseli.
Vyras dirstelėjo į lovą, mergaitė atsargiai taisėsi savo pusėje. Jos naktinukai kvepėjo švaria medvilne. Atsigulęs šalia Akselis tenorėjo verkti. Troško papasakoti, kad tikisi surasti jai psichologą, padėsiantį išsikapstyti iš dabartinės būsenos. Viskas pasitaisys, visuomet pasitaiso.
Vyras švelniai pakišo ranką mergaitei po kaklu, kitą ranką uždėjo ant pilvo ir patraukė Beverli prie savęs, ji sudejavo. Akselis prispaudė veidą jai prie kaklo, drėgnai kvėpavo į plaukus, laikė mergaitę tvirtai tvirtai. Po valandėlės jos kvėpavimas ėmė rimti. Abu gulėjo visai ramiai, sušilo ir suprakaitavo, bet vyras nepaleido iš glėbio Beverli.
* * *
Rytą Akselis nubudo anksti, miegojo keturias valandas, jam skaudėjo raumenis. Atsistojęs prie lango stebėjo tamsias alyvų žiedų kekes.
Atvykęs į naująją darbo vietą, tebesijautė pavargęs, krėtė šiurpas. Vakar vos per plauką nepasirašė mirusio žmogaus pradėto derinti sandorio, o juk turėtų vadovautis ne vien savo, bet ir jo vertinimu.
Nusprendus atidėti darbą, naujam direktoriui palengvėjo, nors ir kvailai pasielgė, užuot pasirašęs nupiešdamas žmogeliuką.
Akselis žinojo, kad artimiausiomis dienomis turės patvirtinti šaudmenų eksporto į Keniją leidimą. Atvertė aplanką ir ėmė skaityti apie švediškų prekių įvežimą į regioną.
Po valandos atsivėrus durims kabinete pasirodė Jorgenas Griunlichas, atitraukęs kėdę šis atsisėdo. Iš aplanko išėmė sutartį, atvertė Akselio pripieštą puslapį ir pagavo jo žvilgsnį.
Читать дальше