Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Nors pilietinis karas oficialiai baigėsi, džandžavidų reidai tęsiasi – jie prievartauja moteris, žudo vyrus ir berniukus, o galiausiai sudegina jų gyvenvietes. Penelopė stebėjo nubėgančius vaikus ir jau norėjo paimti paskutinę ant kelio likusią figūrėlę, kai kažkas sušuko: „Pene! Penelope!“

Mergina krūptelėjo ir atsisukusi pamatė mojančią Džeinę Odują. Moteris buvo stambi, žemo ūgio, mūvėjo nuskalbtus džinsus ir vilkėjo geltoną švarkelį. Penelopė ją vos atpažino. Draugės veidą vagojo raukšlės – ji taip paseno vos per keletą metų.

– Džeine!

Jos stipriai apsikabino.

– Nekalbėk apie tuos vaikus, – sumurmėjo žemoji moteris. – Jie kaip visi nekenčia mūsų, nes esame tamsaus gymio. Niekaip nesuprantu. Jie nekenčia tamsios odos!

Džeinė ir Penelopė patraukė link pabėgėlių stovyklos. Šen bei ten jau rinkosi žmonės valgyti ir gerti. Degančio pieno kvapas maišėsi su išviečių smarve. Mėlyni Jungtinių Tautų uždangalai buvo matomi visur – naudojo juos ir užuolaidoms, ir pastogei suręsti, ir vietoj patalynės. Šimtai Raudonojo Kryžiaus palapinių plevėsavo lygumų peizaže.

Penelopė nusekė Džeinei įkandin link didžiųjų ligoninės palapinių. Saulės šviesa viduje padūmavo. Oduja pažvelgė pro plastikinį langelį į operacinę.

– Slaugės tapo puikiomis chirurgėmis, – ramiai tarė. – Pačios amputuoja ir atlieka nesudėtingas procedūras.

Du liesi berniukai galbūt kokių trylikos metų įnešė didžiulę kartoninę dėžę ir atsargiai pastatė tarp kitų, tada priėjo prie Džeinės, kuri padėkojo ir paprašė padėti atnešti vandens neseniai atvykusių moterų žaizdoms išvalyti.

Berniukai išėjo ir netrukus grįžo nešini vandens pilnais plastikiniais buteliais.

– Jie priklausė arabų milicijai, – paaiškino Džeinė, stipriai linktelėdama berniukams. – Bet viskas baigėsi. Trūksta šaudmenų ir ginklų, žmonės nežino, kaip elgtis, daugelis padeda mums. Turime berniukų mokyklą, kurioje dirba keletas vyrų iš milicijos.

Prie maisto indų buvusi moteris gailiai suvaitojo, Džeinė nuskubėjusi prie jos paglostė skruostus ir kaktą. Nepanašu, kad ji būtų penkiolikos, bet nėštumas jau buvo stipriai matyti, o viena koja amputuota. Visą dieną Penelopė dirbo kartu su drauge, vykdė visus nurodymus, neuždavinėjo klausimų, nekalbėjo, tik darė viską, ką galėjo norėdama kuo geriau išnaudoti bičiulės žinias.

Trisdešimtmetis simpatiškas afrikietis stipriais pečiais atskubėjo prie Džeinės, nešinas mažu baltu indeliu.

– Trisdešimt devynios tabletės antibiotikų, – švytėdamas tarė jis.

– Esi tuo tikras?

Vyras šypsodamasis linktelėjo.

– Puikiai padirbėjai.

– Einu, paspausiu Rosą, jis žadėjo šią savaitę mums gauti kraujospūdžio matavimo aparatą.

– Čia Grėjus, – pasakė Džeinė. – Iš tiesų jis – mokytojas, bet be jo pagalbos aš neįstengčiau...

– Penelopė Fernandez, – prisistatė ji.

– Tarzanas, – atsakė vyras, silpnai spustelėdamas ištiestą ranką.

– Nuo tos dienos, kai atvyko čia, jis nori būti taip vadinamas, – nusijuokė draugė.

– Tarzanas ir Džeinė, – šypsojosi jis. – Aš jos Tarzanas.

– Buvau jau nusprendusi vadinti jį Greistoku, – pasakojo bičiulė, – bet kitiems pasirodė, kad vardas pernelyg sudėtingas, taigi tenka pasitenkinti Grėjumi.

Staiga pasigirdo iš už palapinės kampo išsukančio sunkvežimio signalas, visi trys nubėgo link jo. Aprūdijusios mašinos ratai sukėlė raudonų dulkių šuorus. Viduje gulėjo septyni peršauti vyrai iš vakaruose esančio kaimo, kuriame kilo susidūrimas prie šulinio.

Likusią dienos dalį Penelopė padėjo operacinėje. Vienas sužeistasis mirė. Akimirką Penelopę sustabdė Grėjus, tiesdamas jai vandens butelį. Įsitempusi ši papurtė galvą, bet vyras tik ramiai nusišypsojo:

– Spėsi atsigerti.

Mergina padėkojo, gurkštelėjo vandens ir padėjo jam užkelti sužeistą vyrą ant lovos.

Vakarą Penelopė leido kartu su Džeine: išvargusios draugės sėdėjo kareivinių verandoje ir valgė vėlyvą vakarienę. Lauke vis dar buvo labai šilta. Šnekučiuodamosi stebėjo kelią, besidriekiantį tarp namų ir palapinių, žmones, skubančius atlikti paskutinius dienos darbus, kol dar ne visai tamsu.

Vos tik sutemus viskas grėsmingai nutilo. Iš pradžių Penelopė dar girdėjo čežėjimą išvietėse ir atsargiai einančiuosius tamsoje, bet netrukus stojo tyla, net vaikai neverkė.

– Žmonės čia vis dar bijo džandžavidų, – paaiškino Džeinė rinkdama lėkštes.

Jos įėjo į vidų, užrakino laukujas duris ir ėmė plauti indus. Vėliau palinkėjus labos nakties Penelopė nuėjo į svečių kambarį koridoriaus gale.

Po poros valandų ji krūptelėjusi nubudo. Buvo užmigusi su drabužiais. Gulėdama įsiklausė į Darfūro tylą. Negalėjo suprasti, kodėl prabudo. Širdis jau rimo, kai staiga lauke išgirdo klyksmą. Mergina atsikėlė ir priėjo prie lango. Gatvę apšvietė mėnesiena. Buvo girdėti įnirtingas pokalbis. Trys paaugliai ėjo viduriu gatvės. Negali būti nė abejonės, kad jie priklausė džandžavidų milicijai: vienas rankoje laikė revolverį. Penelopė girdėjo juos šaukiant apie vergų žudymą. Senas afrikietis, dienomis kepęs valgomuosius batatus ir pardavinėjęs po dvi piastras, jau buvo įsitaisęs savo guolyje prie JT patalpų. Priėję arčiau berniukai dėbtelėjo į jį. Laibas paauglys, rankoje turėjęs revolverį, iššovė senukui į veidą. Šūvis nuaidėjo tarp namų sienų. Vaikėzai šaukė, sugriebė keletą valgomųjų batatų, sukrimto, o likusius nuspyrė ant dulkėto kelio šalia mirusiojo. Jie pasirodė gatvėje, apsidairę bakstelėjo pirštais kaip tik į pastatą, kuriame buvo įsikūrusios Džeinė ir Penelopė. Pastaroji prisiminė sulaikiusi kvapą, kai verandoje pasigirdo žingsniai ir įtempta kalba. Mergina staigiai įkvėpė ir atsimerkė. Veikiausiai bus užmigusi ant Osiano Valenbergo sofos.

Pasigirdo duslus griaustinio barbėjimas. Dangus apsiniaukė.

Bjornas stovėjo prie lango, Osianas spitrijosi į viskio taurę.

Penelopė pažiūrėjo į telefono ekraną, niekas neskambino.

Jūrų policija jau turėtų netrukus pasirodyti.

Audros debesys artinosi. Užgeso lempa, nutilo ventiliatorius virtuvėje – name dingo elektra. Pasigirdo retas barbenimas, kurį netrukus pakeitė stiprus lietus.

Mobilusis ryšys nutrūko.

Žaibas nušvietė kambarį, trenkė stiprus griaustinis.

Penelopė atsilošė ir įsiklausė į lietų. Pro langą sklido gaivuma. Ji vėl užmigo, bet netrukus buvo pažadinta Bjorno žodžių.

– Ką? – paklausė ši.

– Laivas, – pakartojo jis. – Policijos laivas.

Mergina kaipmat pašoko ir pažvelgė pro langą. Vanduo kunkuliavo nuo stiprių lašų. Link prieplaukos artinosi didelis laivas. Penelopė dar kartą patikrino telefoną – ryšio nebuvo.

– Paskubėk, – paragino Bjornas.

Vaikinas stengėsi pataikyti raktą į laukujų durų spyną. Rankos stipriai drebėjo. Policijos laivas priplaukė arčiau, įjungė sireną.

– Netinka! – sušuko Bjornas. – Ne tas raktas!

– Oi oi oi, – šypsojosi Osianas, traukdamas raktų ryšulėlį. – Na, tada turi būti šis.

Bjornas čiupo raktą, sugrūdo į spyną, raktas sukdamasis trakštelėjo.

Lietuje buvo sunku įžiūrėti jau pasisukusį išplaukti policijos laivą.

– Bjornai! – šūktelėjo Penelopė.

Suburzgė laivo varikis, palikdamas baltas putas. Vaikinas mojo greitai bėgdamas žvyrkeliu, vedančiu link prieplaukos.

– Mes čia! Čia!

Bjornas kiaurai permirko. Atsirado ant tiltelio ir spėjo pamatyti, kaip laivas pulsuodamas įsibėgėja. Krepšys su pirmosios pagalbos vaistinėle stovėjo galiniame denyje. Jautė, kad yra matomas pro laivo langą. Dangų perskrodė dar vienas žaibas. Pasigirdo kurtinantis griaustinis. Buvo matyti, kad policijos pareigūnai kažką pranešė per radiją. Lietus dardėjo į kajutės stogą. Bangos skalavo krantą. Bjornas sušuko ir pamojo ranka. Laivas grįžo ir šonu prisišvartavo prie tiltelio. Vaikinas, įsikabinęs į lankstą, įsiropštė į laivą, nusileido prie įėjimo į kajutę. Laivas siūbavo. Bjornas susvyravo, atidarė sunkias metalines duris ir įėjo. Viduje tvyrojo saldus kvapas – lyg būtų sumišusi nafta ir prakaitas.