Ларс Кеплер - Paganinio kontraktas

Šokio žingsniu brolis patraukė prie atviros komodos ir nužvelgė butelius.

– Prašau vaišintis, – sausai tarė jam Akselis.

– Ar norėtum pamatyti mano „Strosser“? Galiu sekundei išjungti muziką?

Akselis gūžtelėjo, Robertas nuspaudė pauzės mygtuką. Muzika švelniai tilo, kol pagaliau liovėsi.

– Jau baigei?

– Dirbau visą naktį, – atsakė brolis plačiai šypsodamasis. – Sustygavau ryte.

Abu nutilo. Anksčiau mama buvo tikra, kad vyresnysis taps įžymiu smuikininku. Alisa Risen pati buvo profesionali muzikantė, dešimt metų grojusi Stokholmo operos teatro pagrindiniame orkestre antruoju smuiku. Ji neslėpė prielankumo savo pirmagimiui.

Viskas nuėjo šuniui ant uodegos, kai šis studijavo Muzikos akademijoje ir tapo vienu iš trijų finalininkų Johano Fredriko Bervaldo jaunųjų muzikų konkurse, kuris atverdavo duris tiesiai į pasaulio elitą.

Po konkurso Akselis metė mokslus ir įstojo į Karlsborgo karo akademiją. Taip jaunėliui Robertui teko šeimos muziko karjera. Kaip ir dauguma baigusiųjų Karališkąją muzikos akademiją, vaikinas netapo garsiu smuikininku. Grojo kameriniame orkestre ir buvo žinomas smuikų gamintojas, dirbantis su užsakymais iš viso pasaulio.

– Parodyk man smuiką, – po valandėlės paprašė Akselis.

Linktelėjęs Robertas atsinešė grakštų raudono klevo instrumentą.

Jis atsistojo priešais brolį ir ėmė griežti virpulingą Belos Bartoko per kelionę į Vengriją kurtą kūrinį. Akseliui jis visada patiko. Bartokas – aktyvus nacizmo priešininkas, dėl to buvo priverstas palikti gimtinę. Kietasprandžiam kompozitoriui retkarčiais pavykdavo atkurti trumputes laimės akimirkas. Melancholiška liaudies muzikos, išgyvenusios katastrofą, melodija, mąstė Akselis broliui baigiant kūrinį.

– Skamba neblogai, – tarė vyresnėlis, – bet tau derėtų pataisyti kaklelį, girdėti kažkoks duslumas...

Roberto veidas kaipmat persimainė.

– Danielis Stroseris nori būtent tokio garso, tokio kaip jaunos Birgitos Nilson balsas5.

– Tuomet privalai patikrinti kaklelį, – nusišypsojo Akselis.

– Tu nieko neišmanai, norėjau...

– Visa kita tiesiog nuostabu, – suskubo pridurti vyresnysis.

– Juk girdi tą sausą ir šaižų...

– Nesakau nieko blogo, – ramiai tęsė. – Tik manau, kad garsas dar nėra toks gyvas kaip...

– Gyvas? Šis instrumentas skirtas Bartoko gerbėjui. Mes kalbame apie Bartoką, o tai visai kas kita nei Buvis.

– Galbūt man pasigirdo, – tyliai atsakė Akselis.

Robertas žiojosi atsakyti, bet sustojo išvydęs į duris beldžiant žmoną Anetę.

Ši įžengė į kambarį ir nusišypsojo žvelgdama į vyrą, laikantį smuiką.

– Jau išbandei smuiką „Strosser“? – viltingai paklausė.

– Taip, – įsitempęs tarė Robertas. – Akseliui nepatiko.

– Netiesa, – atkirto šis. – Tik nesu tikras, kad klientas bus daugiau nei patenkintas. Tai norėjau pasakyti, bet gal man pasirodė...

– Neklausyk, jis juk nieko neišmano, – suirzusi nutraukė Anetė.

Robertas norėjo išeiti, išvesti įsismarkavusią žmoną, bet ši tik labiau puolė Akselį.

– Prisipažink – tik ir ieškai klaidų, – suspigo moteris.

– Tai ne klaida, tik kaklelis...

– Kada pats grojai? Prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų? Buvai dar vaikas. Manau, tau derėtų atsiprašyti.

– Nesvarbu, – patikino Robertas.

– Atsiprašyk, – reikalavo ji.

– Na, gerai, atsiprašau, – rausdamas ištarė Akselis.

– Už tai, kad melavai. Melavai nenorėdamas pripažinti, kad brolio smuikas puikus.

– Atsiprašau už tai.

Akselis įjungė grotuvą, šįkart garsiau. Iš pradžių suskambo dvi nederančios gitaros ir tono ieškančio vokalisto balsas: Goodbye love, goodbye love (angl. sudie, meile – vert. past. ).

Anetė kažką sumurmėjo apie talento trūkumą, bet Robertas bandydamas ją užčiaupti jau vedė iš kambario. Akselis pagarsino muziką, pasigirdo būgnai ir bosinė gitara: Didn’t know what time it was, the lights were low oh oh. I leaned back on my radio oh oh 6.

Jis užsimerkė, akys degė tamsoje. Buvo labai pavargęs. Kartais miegodavo pusvalandį, kartais, Beverli miegant šalia, jam nepavykdavo nė akimirkos numigti. Tokiomis naktimis apsigobdavo antklode ir sėdėdavo verandoje stebėdamas vešlią sodo lapiją ryto brėkšmoje. Akselis nujautė, kur slypi problemos priežastis. Užsimerkęs grįžo į laiką, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

_______________

3 Angl. Tačiau jos draugo niekur nematyti. Tad ji panirusi sapne keliauja į kėdę, iš kurios atsiveria ryškiausias vaizdas, ir neįmanoma atplėšt akių nuo sidabrinio ekrano. (Vert. past.)

4 Angl. Pažvelk į pareigūną, kuris talžo nekaltą vaikiną. Vaje! Įdomu, ar jis bent nutuokia, kad dalyvauja populiariausiame televizijos šou. (Vert. past.)

5 Birgita Nilson (Birgit Nilsson) – Švedijos operos daininkė, sopranas. (Vert. past.)

6 Angl. Aš nežinojau, kada tai nutiko, nes aplink tvyrojo prieblanda. Aš pasiklioviau tik radijo imtuvu. (Vert. past.)

54

Žaidimas

Penelopė ir Bjornas susižvalgė pavargusiomis, rimtomis akimis. Už uždarų durų buvo girdėti Osiano Valenbergo balsas, dainuojantis: „Ar norite pamatyti kokią žvaigždę, kad ir besikraustančią Zarą Lender.7“

– Sugebėsime jį įveikti, – sušnabždėjo Penelopė.

– Galbūt.

– Privalome pamėginti.

– Ir ką darysime paskui? Kankinsime jį bandydami išgauti kodą?

– Manau, pasakys pats, jei pamatys, kad mes stipresni.

– O jei ne?

Kiekvienas judesys reikalavo pastangų. Priėjusi prie lango ji ėmė segti kabliukus. Skaudėjo nusilpusius pirštus. Penelopė sustojo ir įsistebeilijo į savo rankas – nagai nulūžinėję, panagės pilnos purvo ir molio, pirštai patamsėję nuo žemės, oda mirgėjo nuo įvairių žaizdų.

– Jei čia nepasiseks, turėsime ieškoti pagalbos kitur, – tarė ji. – Jei pamėgintume toliau paplūdimyje...

Mergina nutilo ir pažvelgė į mėlynos odos švarku vilkintį Bjorną, sudribusį ant lovos krašto.

– Puiku, – atsakė šis. – Pabandykime.

– Nepaliksiu tavęs.

– Nors aš negaliu, Pene, – tarė nežiūrėdamas į akis. – Mano kojos... Bėgti neįstengčiau, galėčiau eiti gal kokį pusvalandį... Ta žaizda vis dar kraujuoja.

– Padėsiu tau.

– Galimas daiktas, kad saloje daugiau telefonų nėra, mes to nė negalime žinoti.

– Neketinu dalyvauti jo šlykščiuose...

– Pene, privalome susisiekti su policija. Turime pasiskolinti jo telefoną.

Plačiai šypsodamasis kambaryje pasirodė Osianas, vilkintis leopardo kailio imitacijos švarką ir mūvintis tokias pačias aptemptas kelnes. Siūbuodamas vyras artinosi prie plačios sofos. Užuolaidos užtrauktos, baldai pristumti prie sienų taip, kad žmonės galėtų laisvai judėti kambaryje. Valenbergas atsistojo šviesoje tarp poros toršerų ir atsisuko.

– Brangūs penktadieniautojai, besismagindami laiko neskaičiuojame, – išpyškino šis ir mirktelėjo. – Mes jau pradėjome konkursą, pakvieskime šio vakaro žvaigždes – purviną komunistę ir jaunąjį jos meilužį. Jei paklaustumėte manęs, sakyčiau, kad tai labai keista pora. Kalė ir puikaus kūno savininkas.

Osianas nusijuokė ir pasitempė priešais įsivaizduojamą kamerą.

– Pradėkime! – sušuko bėgiodamas po kambarį. – Sudrebinkite sienas! Ar pasiruošę spaudyti mygtukus? Skiriu jums užduotį „Tiesa ar drąsa“! Osianas Valenbergas meta iššūkį – Pabaisai ir Gražuoliui!